Mergina gūžtelėjo pečiais:
— Ką gi, sutikit, pamėginti vertėjo.
Kai jiedu pasiekė kupolą, Rupas spynos skyde surinko skaičių kombinaciją, ir durys atsivėrė. Iš vidaus tvokstelėjo karščiu. Vos tik atvykėliai įėjo, automatiškai įsižiebė šviesa ir sudūzgė kondicionierius. Kaip ir daugumai nuošalių Friholdo statinių, kupolui energiją tiekė saulės baterijos; klimatas įgalino sukaupti tiek energijos, kad pakaktų ir naktims, ir darganotoms dienoms.
— Sėskite antai ten, — Rupas linktelėjo į kampelį, atitvertą tolimojoje kupolo dalyje.
Eidama per erdvų kambarį, Olivija pastebėjo ant sienų sukabinėtus trofėjus, ant grindų patiestus gyvūnų kailius. Matyt, Rupui šis kupolas išties atstojo medžioklės namelį. “Vadinasi, čia turėtų būti ir ginklų”, — pagalvojo jinai, įdėmiai nužvelgė sienas, bet nieko nepastebėjo. Mergina atsisėdo po masyvia smėlininko galva. Tie žvėrys truputį panėšėjo į žemiškuosius šernus, nors užaugdavo kur kas stambesni. Tas, kuris kybojo virš Olivijos galvos, piktai šiepė dantis, trijose raudonose jo akyse sustingo pagieža, o dvi skustuvų aštrumo iltis, išlenktas aukštyn ir į šalis, Rupas naudojo vietoj kabyklos. Dabar ant jų kyburiavo kelios senos nunešiotos skrybėlės.
Tuo tarpu Rupas elgėsi gana keistai — sustingo, žvilgsniu naršydamas kambarį. Ūmai Olivijos širdis liuoktelėjo ir ėmė plakti it paklaikusi. Už Rupo nugaros kažkas šmėstelėjo! Taip ir yra, iš tarpusienio į šviesą žengė ronietis.
— Ar manęs ieškai, senatoriau? — negarsiai paklausė jis.
Rupas staigiai atsigręžė, kilstelėjo pistoletą ir… išvydo tiesiai
į pilvą nukreiptą lazerinio šautuvo vamzdį. Išdavikas išblyško ir nuleido rankas.
— Išmintingas sprendimas, senatoriau, nors ir jis tik visai neilgam atidės tavo mirtį. Bet, kol tebesi gyvas, norėčiau išgirsti tavo atsakymą, kurį veikiausiai jau įspėjau, remdamasis faktu, jog atvykai čionai. Kiek suprantu, misija žlugo?
Netaręs nė žodžio, Rupas linktelėjo. Jo veidu upeliais sruvo prakaitas.
— Taip ir maniau, — liūdnai pratarė ronietis. — Gaila, labai gaila. Figas buvo puikus karininkas. Esu beveik tikras, kad Tarybos planas būtų pavykęs, jei nebūtų pasirodę samdiniai. Ir dėl jų pasirodymo kaltas būtent tu.
Dabar Rupą pradėjo krėsti drebulys.
— Aš ne… nežinau, kas jūs toks, bet patikėkite, aš… aš padariau viską, ko prašė Figas. Maldauju, pasigailėkite manęs.
— Šlykštus tipas, tiesa? — paklausė ronietis, pirmąsyk kreipdamasis į Oliviją. — Labai apgailestauju, bet jums teks numirti drauge su juo. Nevertėjo leistis į kelionę su tokia prasta kompanija. — Nelaukdamas atsakymo, jis apėjo Rupą ratu — lygiai taip, kaip aną naktį dykumoje darė Figas. — Gal tau, žmogau, bus įdomu sužinoti, kad aš esu roniečių stebėtojų korpuso narys. Ką, suki galvą, kaip čia atsidūriau? Tuoj gausi atsakymą į šį klausimą. Mes jau seniai žinome, kad nesėkmės atveju ketinai pabėgti. Juk tu nesi vienintelis išdavikas žmogus, kurio paslaugomis mes naudojamės. Bet pakaks apie tai. Mano darbas — stebėti ir tyrinėti. Tokiu būdu mes niekada nekartojame savo klaidų. Nelaimei, būtent man teks painformuoti Tūkstančio Tarybą, kas iš tikrųjų nutiko šios mūsų operacijos metu. Mano ataskaita jų nenudžiugins, — ronietis sustojo, gręždamas Rupą žvilgsniu. — Ir visgi viena menka smulkmena veikiausiai privers juos nusišypsoti — tavo mirties aprašymas.
Ateivis siaubingai lėtai pakėlė ginklą į krūtinės lygį. Kai Rupas suprato, kad mirtis nebeišvengiama, jo akyse šmėstelėjo ir tučtuojau pranyko kažkas, ko neįmanoma išreikšti žodžiais. Žydros energijos spindulys nurėžė jam nuo pečių galvą ir pramušė skylę sienoje už nugaros. Į vidų įsiskverbęs saulės spindulys nutvieskė ant grindų išsipleikusį kūną. Kol ateivis stovėjo ir be jokio gailesčio žvelgė į lavoną, Olivija pirštų galais prisėlino iš užnugario, abiem rankom sugniaužė smaigą ir atsivedėjusi bedė jį būtybei į kaklą. Didžiulei jos nuostabai, smaigas sulindo beveik be pasipriešinimo. Stebėtojas krūptelėjo, išlenkė nugarą, suriko ir spustelėjo nuleistuką. Tvykstelėjo dar vienas pliūpsnis, ir grindyse išsižiojo didžiulė skylė. Paskui ronietis susvyravo ir žnektelėjo šalia Rupo.
Iš pradžių Olivija apstulbo. Kaip jai pavyko? Mergina pritūpė greta ateivio, jau beveik tikra, kad jis nebegyvas, tačiau kupina ryžto įsitikinti galutinai. Teisingai, taip ir yra. Olivija niekada negirdėjo, kad karo veiksmuose dalyvautų Ronų Imperijos moterys. Gal, roniečių manymu, šitai apskritai neįmanoma? Tokiu atveju būtų aišku, kodėl jis nesuprato, kokią potencialią grėsmę jam kelia Olivija. Na, kad ir kaip ten būtų, jai pasisekė. Ir keistas dalykas.. Žvelgdama į tysančius kūnus, ji nejuto nei užuojautos, nei atgailos. Tik pasitenkinimą, ir nieko daugiau. Olivija nusigręžė ir nesidairydama išėjo iš kupolo. Įsiropštė į mašiną, įjungė kom-ryšį ir paprašė pagalbos. Po poros sekundžių ji jau kalbėjosi su susijaudinusia ryšininke. Šiai patarus, perjungė kom-ryšį siųstuvo režimu ir pasiruošė laukti, kol ją suras. Ir tada plūstelėjo ašaros. Olivija apraudojo motiną, tėVą ir galiausiai pati save. Tokios būsenos po valandos ją ir surado Stelas.
16
“Nuo kautynių senate praėjo dvi savaitės. Pakankamai daug, kad spėtume pasiruošti — tiek, kiek apskritai įmanoma”, — niauriai pagalvojo Stelas. Nepaisant visų sukrėtimų ir aibės įprastų problemų (tokių, kaip liūčių sezonas), pavyko išgryninti pakankamai daug termiumo, kad būtų galima atsiskaityti su “Intersistems” ir netgi šį tą pasilikti atsargai. Jei, žinoma, jie sugebės nuskraidinti krovinį į Fabriką, o šitai bus nelengva. Reikėjo saugiai nugabenti išgrynintą termiumą per milžinišką erdvę, parduoti jį, o paskui dar nuvykti į “Intersistems”. Kelyje jų gali tykoti piratai ir roniečiai, be to, reikėjo nepamiršti gamtinių kataklizmų tikimybės.
Stelas pažvelgė į kovinį displėjų, stovintį ant kajutkompanijos stalo, ir atsiduso. Jis pavargo, visi likusieji taip pat, ir nuovargis jau dirbo savo juodą darbą. Štai, prašom, jis tik ką susikirto su kapitone Boiko. Stelo pasiūlyta laivų išsidėstymo tvarka skrydžio metu nesulaukė jos pritarimo, o kapitonė nebuvo iš tų, kurie, reikšdami savo nuomonę, uoliai renkasi žodžius.
— Žinoma, jūs viršesnis už mane laipsniu, generole, bet, Dieve tu mano, nepamirškite: aš vadovavau šiam laivui, kai jūs dar mokėtės Akademijoje. Ir apskritai, kada tapote navigacinės taktikos ekspertu?
Su tais žodžiais ji viesulu išlėkė iš kajutkompanijos ir nuskuodė į kapitono tiltelį, kuriame kol kas dar vadovauja karininkai navigatoriai, o ne sausumos žiurkės.
Stelas vėl pažvelgė į kovinio displėjaus ekraną, kuriame dabar švytėjo siūloma laivų išsidėstymo schema, — stengdamasis aptikti jos trūkumus ir jų nerasdamas. Visuotinai priimti tradicinės navigacinės taktikos štampai reikalavo, kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje laivai išsidėstytų atitinkama tvarka. Pavyzdžiui, gabenant vertingą krovinį, laivai, kuriuose jis patalpintas, glaudžiai susigrupuoja, kad apsauginiai jų ekranai susilietų, ir tikimybė įsiskverbti į būrio vidų praktiškai virsta nuliu. Krovinvežius lydintys laivai užtikrina papildomą apsaugą. Toks metodas, siūlomas tradicinės navigacinės taktikos šalininkų, atrodo pakankarnai logiškas ir daugeliu atvejų puikiai pasiteisina. Bet, nors iš pirmo žvilgsnio jų padėtis atrodė chrestomatinė, Stelas buvo įsitikinęs, kad šiuo atveju elgtis reikia kitaip.
Kodėl? Kad ir todėl, jog priešas iš jų tikisi būtent standartinio sprendimo. Vadinasi, reikia sugalvoti ką nors nauja, nusprendė Stelas ir… užsitraukė Boiko pyktį. Jis žiūrėjo į schemą, ir ši jam vis vien patiko. Paskui prisiminė Štromo žodžius: “Daugiau nei pusė pergalingų karų — gryniausios sėkmės rezultatas”. Na, ir nėra ko sukti galvos. Stelas patenkintas atsilošė krėsle ir pabandė prisiminti viską, ką žinojo apie jų kelionės tikslą.