Netoli Imperijos sienos skriejantis Fabrikas buvo planeta, visiškai atiduota sunkiosios pramonės žinion. Gyventi ten praktiškai neįmanoma. Tenykštė flora ir fauna senų seniausiai išnyko, tapusios toksinių atliekų aukomis. Ši aplinkybė nieko nejaudino, kadangi niekas Fabriko nelaikė savo namais. Gausias pramonės įmones aptarnavo robotai, o mokslinėse laboratorijose žmonės dirbo tik pagal kontraktus, paeiliui keisdami viens kitą — pusė metų Fabrike, pusė už jo ribų. Planeta buvo įtraukta į sąrašą pasaulių, kurių lankymas pavojingas gyvybei, bet ten gerai mokėjo, plius nemokama kelionė, plius precedento neturinčios saugumo priemonės — kruopščiai izoliuotos ir nuo žalingo aplinkos poveikio apsaugotos tarnybinės bei gyvenamosios patalpos.
Fabrikas dideliais kiekiais gamino sunkiuosius metalus, chemikalus, radioaktyviuosius izotopus ir panašius dalykus, kurių reikėjo Imperijai, netrokštančiai gamyklų išmetamomis dujomis teršti savo vidinių planetų. Kaip sykis tokioje vietoje lengviausia pritaikyti termiumą — visur, kur tik reikia, juo pakeičiant ne tokius karščiui atsparius metalus. Ir netgi jei termiumas junginyje su kitomis medžiagomis sukurs mirtinai pavojingas toksines atliekas, kas iš to? Planetoje ir žudyti nėra ko. Kada nors, kai visi gamtiniai Fabriko ištekliai išseks, ir planeta atsidurs pernelyg toli nuo prekybinių Imperijos kelių, ją paprasčiausiai apleis, ir ji virs negyvu vartotojiško žmogaus požiūrio į gyvenimą monumentu.
Kad ir kaip ten būtų, Fabrikas aistringai troško įsigyti termiumo, vadinasi, geresnės progos parduoti savo turtą jie neturės. Pavyzdžiui, Techno irgi norėjo pirkti termiumą, tačiau nedideliais kiekiais; gi Fabrikas pajėgė praryti viską, ką friholdiečiai galėjo jam pasiūlyti. Piratams, puikiai išmanantiems rinką ir padedamiems “Intersistems”, nebuvo sunku įspėti, kur būtent jie skris. Ir patykoti jų kelyje.
Kai nutilo pirmasis įspėjimo signalas, Stelas atsistojo, perėjo į kitą kajutkompanijos galą, palietė ąžuolinį barą — sėkmei — ir tik tada nužingsniavo į stebėjimo skyrių, įsikūrusį paskuigalinėje kapitono tiltelio dalyje. Po poros minučių jų mažas laivynas apleis orbitą, pakils į atvirą kosmosą ir, gerokai nutolęs nuo Friholdo, atliks hipererdvinį šuolį. Hipererdvėje jie bus saugūs, nebent kas nors įsigudrintų sekti iš paskos per tą patį panirimo tašką, tačiau tokio įvykio tikimybė velniškai menka. Tačiau, mąstė Stelas, patogiau įsitaisydamas nuo perkrovų saugančiame krėsle, išnirus iš hipererdvės bus visai kitaip. Jis labai nustebtų, jeigu tenai niekas jų nelauktų.
Pasigirdo antrasis įspėjimo signalas, ir lygiai po šešiasdešimties sekundžių greitėjimas įspaudė generolą į krėslą. Žygis prasidėjo. Kažkur toli apačioje Olivija dabar veikiausiai žiūri į dangų arba sėdi prie ekrano, žvilgsniu lydėdama spindinčius taškelius, sparčiai tolstančius nuo Friholdo ir — nuo namų. Paskui ji grįš prie nesibaigiančių administracinių reikalų, kurie dabar atėmė beveik visą jos laiką. Žinodamas, kiek daug mis Kasten padėjo tėvui, ir suprasdamas, kad jai būtina išsiblaškyti nuo savo sielvarto, buvęs senatorius, o nūnai prezidentas Bremas pasiūlė Olivijai savo asistentės vietą. Stelas nejučia šyptelėjo. Bremas turėtų nenuleisti nuo jos akių, antraip ta mergina viską perims į savo rankas! Olivija turėjo ne tik gerą galvą, bet ir narsią širdį, pamanė Stelas, prisiminęs, kas nutiko Rupo medžioklės namelyje. Ji — ledi tikra šio žodžio prasme.
Palaipsniui jo pavargę raumenys atsipalaidavo, ir tuo metu, kai laivai paniro į hipererdvę, generolas jau kietai miegojo.
Po vienos standartinės savaitės, dviejų valandų, keturių minučių ir penkiolikos sekundžių mažasis laivynas išniro iš hipererdvės netoli navigacinio švyturio. Kaip ir visi kiti panašaus tipo įrenginiai, švyturys vienodais laikotarpiais peršokdavo iš to paties įprastos erdvės taško į hipererdvę ir atgal. Be to, tuo metu švyturys spinduliuodavo savo asmeninį, tiktai jam vienam būdingą, kodą. Juo pažymėtas saugaus panirimo ir išnirimo taškas laivams tarnavo navigaciniu orientyru.
Žinoma, norėdamas bet kuris laivas gali nerti į hipererdvę kur tik pageidaus, bet toks poelgis visuomet yra ganėtinai rizikingas. Pavyzdžiui, galima išnirti iš hipererdvės tiesiog kokios nors saulės viduryje. Tad visi, išskyrus nedaugelį žvalgybininkų bei tyrinėtojų, naudojosi navigaciniais švyturiais, ir ši aplinkybė pavertė pastaruosius idealia pasalos vieta. Jeigu žinote, kur keliauja jus dominantis laivas, jums tereikia išsiaiškinti, kur yra artimiausias navigacinis švyturys, išdėstyti aplink jį savo pajėgas ir laukti. Įvertinęs visus šiuos faktorius, iš hipererdvės nyrantis Stelo laivynas susigrupavo ir… Sukaukė pavojaus signalai, o žmonės garsiai sukliko, kai, pasiekę įprastą erdvę, pastebėjo, kad juos iš visų pusių supa nesulyginamai galingesnio laivyno laivai.
— Parengtis numeris vienas! Įjunkite apsauginius ekranus visu galingumu, pabūklus paruošti mūšiui! Veikti tiktai po mano įsakymo! — suriko Boiko, tamsių žaižaruojančių akių žvilgsniu bėgdama nuo ekrano prie ekrano, analizuodama, tikrindama, planuodama.
— Kapitone, gavome signalą iš kito laivo, audio ir video, — pranešė kom-technikas.
Boiko dirstelėjo į Stelą. Tasai linktelėjo.
— Perjunkite jį į stebėjimo skyrių, — įsakė kapitonė.
Ryšio ekranai atgijo, ir Stelas išvydo tobulai žavingą ledi Almandos Kanse-Džouns veidą. Generolo akyse įžvelgusi nejučia tvykstelėjusį pasigėrėjimą, moteris nusišypsojo.
— Štai mes ir vėl susitikome, generole. Norėčiau, kad šitai nutiktų palankesnėmis aplinkybėmis. Būdama “Intersistems Inkorporeited” atstove, aš neabejotinai nudžiugau sužinojusi, kad jūs nusprendėt išmesti į rinką savo termiumą ir tokiu būdu atsiskaityti su mumis. Gavusi pranešimą, kad Friholdo laivai jau kelyje, netgi sumaniau atvykti čionai jūsų pasitikti. Deja, atskridusi radau visus šiuos laivus. Jūs veikiausiai jau supratote, kad jie priklauso piratams, — ji išraiškingai gūžtelėjo pečiais.
Almandos paporinta pasakaitė tik pralinksmino Stelą — toks akivaizdus buvo jos melas. Įtardama, kad piratams nepavyks pagrobti termiumo, ji iš anksto oficialiai nuo jų atsiribojo, kad vėliau suvaidintų nekaltą. Tas faktas, kad ledi Kanse-Džouns Friholde turėjo šnipų, kėlė apmaudą, tačiau anaiptol nestebino.
— Na, mes, be abejo, labai vertiname jūsų rūpestį, — apsimestinai rimtai atsakė generolas, — ir viliamės, jog sprogstantys piratų laivų jums nesukels jokių rūpesčių.
— Sprogstantys… kas?.. — suraukusi antakius, išsižiojo Almanda.
Bet sakinio taip ir neužbaigė, nes kaip tik tą akimirką du piratų laivai paskendo akinančiuose ugnies pliūpsniuose. Almandos atvaizdas dingo iš ekrano, ir tuomet, regis, nuo grandinės nutrūko pats velnias. Po Stelo signalo “Zulu”, “Šoną” ir “Mazajus” vienu metu trenkė salvę iš visų savo torpedinių baterijų. Pagal visuotinai priimtus navigacinius standartus ši ataka buvo niekam tikusi, bet suveikė netikėtumo faktorius, ir du piratų kapitonai brangiai sumokėjo už pernelyg didelį pasitikėjimą savo jėgomis. Tačiau jėgų santykis vis vien buvo ne Stelo naudai — vienas prieš keturis, be to, dabar piratai troško keršyti. Jų energetiniai spinduliai ir torpedos be atvangos talžė brigados laivus. Apsauginiai ekranai kol kas laikėsi, bet, aišku, tokio spaudimo jie ilgai neištvers.