“Gal išties buvo prasmės pražudyti vieną planetą, kad išsaugotum šimtus kitų?.. Ir visgi šis reginys baisiai liūdnas”, — pagalvojo Stelas, šatlui nusileidus sename, tačiau puikiai įrengtame kosmouoste.
Tas irgi atrodė negyvas — nei viešbučių, nei restoranų, nei “linksmybės” namų, paprastai supančių kosmouostus. Šis buvo skirtas ne žmonių, o mašinų aptarnavimui. Ir mašinos čia painiojosi kiekvienam žingsny. Jos nešė krovinius iš senutėlio šatlo, nusileidusio iš kažkurio laisvosios prekybos laivo, pildė kažkieno grakščios jachtos kuro bakus, zujo, ritosi, šliaužiojo ir liuoksėjo aplink, atlikdamos tūkstančius pavedimų.
Kai šatlas sustingo, Stelas atsisegė diržus ir atsistojo — netikėtai lengvai. Jis pamiršo, kad Fabriko gravitacija tesiekia trečdalį friholdietiškos, kuri daugmaž lygi žemiškajai. Dabar aišku, kodėl orbitoje esančių laivų pakrovimui galima naudoti savaeigius konteinerius ir nenusigyventi. Kuo mažesnė gravitacija, tuo menkesnės kuro sąnaudos ir, atitinkamai, kaina, o Stelui jau kilo įtarimas, kad kainų minimizacija Fabrike — lemiamas faktorius.
Visi kelias minutes pasivaikščiojo po šatlą, pratindamiesi prie menkos traukos jėgos. Aplenkdami kampus ir atsitiktinai numesdami daiktus, kareiviai apstulbę ir šaipydamiesi stebėjo lėtą jų kritimą ant denio. Apsiramino tik pajutę smerkiamą Stikso žvilgsnį. Stelas taktiškai nusisuko pastebėjęs, jog seržantas pusbalsiu bara karius.
— Na, ir vėplos! Kaip manote, kur esat? Jeigu jūs taip žavitės žema gravitacija, kitąsyk, kai pakilsime į kosmosą, galėsiu jums duoti kelias grumtynių pamokas nulinės traukos sąlygomis. Norinčių bus?
Norinčių neatsirado. Nieko nuostabaus. Gal išoriškai Stiksas ir nedarė didesnio įspūdžio, bet visi žinojo, kad grumtynėse jis — asas, ir jo pamokos veikiausiai nebūtų labai malonios.
Atriedėjo žemas aštuonratis autobusas ir, lengvai stuktelėjęs, prisijungė prie šatlo.
— Karieta paduota, sere, — interkomu pranešė šatlo pilotas.
— Dėkui, — atsakė Stelas. — Ar nenorėtumėt prie mūsų prisidėti ir drauge išlenkti stiklą alaus?
— Su didžiausiu malonumu, generole, — sausai atsakė pilotas, — bet, kaip sakoma, aš už vairo.
— Tuomet kitą sykį, — atsiliepė Stelas. Jo nuotaika buvo puiki. Po poros valandų derybos bus baigtos, jie iškraus termiumą, gaus pinigus ir… į kelią. Jis grįžtelėjo į Stiksą: — Na, seržante, patikrinkim įrangą.
Miuleris susidomėjęs stebėjo, kaip kariai paskutinį kartą tikrina savo šarvuotus kostiumus bei ginklus. Stelas nemanė, kad jų prireiks, tačiau atsargumas jam buvo toks pat įprastas, kaip ir alsavimas. Paskui generolas kartu su Stiksu apžiūrėjo šarvuotą Miulerio kostiumą. Baigęs patikrinimą, Stelas įsakė visiems hermetizuoti kostiumus. Nereikėjo turėti mokslinio laipsnio, kad įspėtum: oras lauke kvėpavimui netinkamas. Sūkuriuojanti gelsvai ruda migla net iš pažiūros atrodė nuodinga.
Kai šliuzo kameros liukas atsivėrė, seržantas Stiksas drauge su dviem kariais apžiūrėjo autobusą ir tik tada pakvietė likusius. Pirmi įlipo kareiviai, paskui Miuleris ir galiausiai Stelas. Autobusas, skirtas penkiasdešimčiai žmonių nebuvo prašmatnus, bet ganėtinai patogus. Galinėje salono dalyje Stelas įžiūrėjo tualetą, tačiau nepastebėjo nei vairuotojo kabinos, nei paties vairuotojo. Sunku pasakyti, ar autobusas buvo robotizuotas, ar valdomas nuotoliniu būdu.
— Sveikinu jus Fabrike, gerbiamos biobūtybės, — iš interkomo pasigirdo mechaninis balsas. — Jūsų pačių saugumo dėlei prašau prisisegti diržus. Salone tvyro atmosfera, atitinkanti jūsų rasės reikmes. Mašina pajudės po 31 standartinės sekundės ir į paskyrimo vietą atvyks maždaug po 14 standartinių minučių. Linkiu malonios kelionės.
Laukdami, kol pajudės autobusas, jie stebėjo, kaip į langą barbena rūgštinis lietus, tekėdamas šarvuotu plastiku ir išėsdamas jame mikroskopinius latakėlius. Ilgainiui jis įveiks metalinį autobuso kūną, sugrauš gumines tarpines, ir, pragyvenusi vos metus, mašina iškeliaus į perdirbimo cechą.
Netrukus atvykėliai jau važiavo kranų, remontinių įrenginių bei sandėlių labirintu. Paskui prasidėjo liejyklų cechai, rūdos kalnai ir paruoštų metalinių liejinių rietuvės.
Visur šmižinėjo robotai. Jie vadovavo lydymo darbams, tempė sunkius krovinius, remontavo viens kitą ir atliko aibę kitų darbų, kuriuos gerokai palengvino menka gravitacija. Nieko nekliudydamas, autobusas nardė tarp robotų, o vieną akimirką netgi pravažiavo tarp milžiniško trikojo roboto-keltuvo atramų. Ir vis dėlto Stelas jautėsi taip, tarsi aerokaru skraidytų kabančiuose Visto, gimtosios fintiečių planetos, miestuose; pojūtis, be kurio gyventi būtų neabejotinai maloniau. Paskui autobusas nuriedėjo šlaitu ir nėrė į tunelį — tokį siaurą, kad jo sienos beveik lietė mašiną. Salone tvykstelėjo šviesa. Po poros minučių mašina sustojo, dar po sekundėlės šuoliu atsiplėšė nuo žemės ir slystelėjo aukštyn. Matyt, jie įriedėjo į vertikalios šachtos vamzdį, ir autobusas virto lifto kabina. “Išmintinga, — pagalvojo Stelas. — Sutaupomas laikas, be to, nereikia gabenti keleivių iš autobuso į liftą”.
Galų gale liftas sustojo. Stiksas išsiuntė du karius laukan patikrinti padėties. Kai tik jie davė ženklą, jog viskas gerai, Stelas išsivedė likusius. Prie autobuso lūkuriavo robotas. Išoriškai jis panėšėjo į žmogų — turėjo rankas, kojas ir galvą su supaprastintais veido bruožais. Ši aplinkybė vertė galvoti, kad jo šeimininkas
— žmogus. Stelas seniai pastebėjo, kad protingos būtybės — nesvarbu, kokioms rasėms jos priklausytų, — yra linkusios kurti robotus, panašius į save. Niekas neprieštarauja, jog robotas-keltuvas atrodo it milžiniškas metalinis vabalas maldininkas su trimis kojomis vietoj dviejų ir perskeltais strypgaliais rankų vietoj. Šiaip ar taip, keltuvas tėra protinga mašina. Tačiau niekas nepageidauja, jog panašus sutvėrimas slankiotų po namus ir rytais nešiotų kavą. Todėl tilarietiškų robotų galvas puošė skiauterė, fintiečių robotai panėšėjo į paukščius, ir, nors Stelui niekada neteko matyti roniečių robotų, jis labai nustebtų, jei tie būtų be uodegos.
Sekdamas paskui robotą koridoriumi, generolas pastebėjo, kad iš užpakalio tasai atrodo visai kaip žmogus. Galiausiai jie atsidūrė erdvioje svetainėje. Čia stovėjo patogūs baldai, sieninėse nišose spindėjo statulėlės ir kiti meno kūriniai, viskas skendėjo švelnioje šviesoje. Viduryje stovėjo didelis apvalus stalas, prie kurio sėdėjo jauna moteris, skeptiškai (ko gero, kaip ir visos sekretorės) žvelgianti į lankytojus. Jai prabilus, robotas nedelsdamas apleido kambarį.
— Generolas Stelas ir inspektorius Miuleris? — pasiteiravo jinai, tarsi laukdama, kad atvykėliai paneigs šį faktą.
— Tikrai taip, — šypsodamasis atsakė Miuleris.