— Administratorius Narsas tuojau jus priims, — pareiškė moteris. — Prašau sekti paskui mane.
Ji atsistojo ir nusivedė juos prie sienos, kuri tučtuojau slystelėjo į šalį. Patalpa, esanti anapus jos, atrodė išties prašmatniai. Sunkūs, raižiniais puošti baldai harmoningai derėjo su šen ir ten stovinčiomis grakščiomis skulptūromis bei pastelinių tonų peizažais. Langų nesimatė, ir, Stelo manymu, ši aplinkybė iškalbingai charakterizavo šeimininką. O štai ir jis pats. Administratorius Narsas buvo galingas vyriškis, sveriantis ne mažiau kaip keturis šimtus svarų. Nepaisant masyvumo, jis lengvai pašoko iš įspūdingo krėslo ir atskubėjo pasitikti lankytojų. Įvertinus menką Fabriko gravitaciją, svoris jo neapsunkino taip, kaip šitai nutiktų Žemėje. “Įdomu, ar jis kada nors išvyksta iš Fabriko?” — pagalvojo generolas. Narsas stebėtinai tvirtai spustelėjo jam ranką — vadinasi, po riebalų sluoksniu slypėjo puikiai išvystyti raumenys. Ir žvilgsnyje nė menkiausio silpnumo pėdsako.
— Sveiki atvykę į Fabriką. Aš esu Vilsonas Narsas. O jūs turbūt generolas Stelas? Na, žinoma, kariškio nesumaišysi su niekuo. O jūs, vadinasi, inspektorius Miuleris. Džiaugiuosi susipažinęs. Leiskite pristatyti kapitoną leitenantą Džoną Polį Džounsą.
Stelas akimirksniu pajuto simpatiją žmogui, kuris po šių žodžių žengtelėjo į priekį ir pasisveikino. Jį pavadino senovės didvyrio jūreivio garbei — aišku, jei generolas nieko nesupainiojo. Džounso negalėjai pavadinti stambiu, tačiau jis spinduliavo ryžtą ir jėgą, paprastai charakteringą stambiems žmonėms. Juodaodis, rudų akių, karingai atkišęs smakrą — Džonas Polis puikiai atrodė, vilkėdamas juodą navigatoriaus uniformą, ir tą žinojo.
— Malonu jus matyti, generole Stelai ir pilieti Miuleri, — jis spustelėjo abiem rankas ir nužvelgė pliką Stelo galvą. — Žvaigždžių Sargyba?
Generolas linktelėjo.
— Praeity. Dabar teliko įprotis, — jis perbraukė delnu glotniai nuskustą galvą.
— Atleiskite man, džentelmenai, aš tuojau sugrįšiu.
Narsas nužingsniavo į svetainę, kurios tarpdury tučtuojau išdygo sekretorė. Abu karininkai nulydėjo Narsą akimis ir susižvalgė. Stelas galėjo prisiekti, kad rudose leitenanto akyse šmėstelėjo kažkas… Sunku paaiškinti, kodėl, tačiau susidarė įspūdis, jog Džounsui storasis administratorius ne prie širdies. Tačiau Džonas Polis prabilo visai apie kitką.
— Taigi, jūs parduodate medžiagą, vadinamą termiumu, — pratarė jis.
— Jus teisingai informavo, kapitone, — atsakė Stelas — nesuprasdamas, kur link krypsta šis pokalbis.
Miuleris nesikišo, tačiau stebėjo juos susidomėjęs, tarsi jausdamas, jog vyksta kažkas neįprasta.
Džounsas gūžtelėjo pečiais ir dirstelėjo į svetainę.
— Narsas šito neslėpė, — jis patylėjo, mąsliai žvelgdamas į Stelą. — Tiesą sakant, jis netgi pasistengė, kad aš būtinai sužinočiau apie jūsų ketinimus ir dalyvaučiau susitikime.
— Įdomu, kodėl? — įsiterpė Miuleris.
Džounsas šyptelėjo:
— Nė nenutuokiu. Tačiau aš pažįstu Narsą ir esu tikras, kad jis turi svarių priežasčių. Tai yra, jam tos priežastys išties atrodo svarios.
Tą akimirką sugrįžo besišypsantis Narsas.
— Na, pasikalbėjot iš širdies, kariūnai? Dabar pats metas užsiimti darbu.
— Buvo malonu su jumis susitikti, — pratarė Džounsas, kreipdamasis į Stelą ir Miulerį. — Dėkoju už svetingumą, administratoriau Narsai. Būtinai pas jus užsuksiu, kai kitą kartą lankysiuos šiame sektoriuje.
Prieš išeidamas, navigatorius žvilgtelėjo į Stelą, tarsi sakytų: “Būk budrus!”
Atsakydamas Stelas linktelėjo ir nusišypsojo. Džounsui išėjus, jiedu su Miuleriu atsisėdo priešais administratorių. Tasai padėjo ant stalo senovišką lėkštę su pyragaičiais, paėmė vieną ir su didžiausiu malonumu suvalgė.
— Gal paragausite? Itin skanus patiekaliukas.
Stelas atsisakė, o Miuleris pasiūlymą priėmė — gal iš mandagumo, o gal todėl, kad išties norėjo valgyti.
— Taigi, — pradėjo Narsas, kruopščiai nusivalęs lūpas linine servetėle, — jūs norite parduoti termiumą. Nuostabus dalykėlis, tasai jūsų termiumas. Su malonumu j į nupirksiu. Žinia, su sąlyga, kad mane tenkins kaina. O jei ne, irgi ne bėda. Mes daugelį metų apsiėjome be termiumo, apsieisim ir toliau. Tad viskas priklauso nuo jūsų.
— Žinoma, — atsakė Miuleris, baigdamas kramtyti pyragaitį. — Derybos turi būti garbingos. Tačiau būtina įvertinti, jog termiumas ne tik pagerins jūsų gaminių kokybę, bet ir padės gerokai išplėsti jų asortimentą. Todėl darosi aišku, kad kainą šiuo atveju galima vertinti kaip antraeilį…
Ir prasidėjo derybos — procesas, teikiantis akivaizdų pasitenkinimą abiem jo dalyviams. Nė kiek neabejodamas, kad Miuleris susitvarkys pats, Stelas leido sau truputį atsipalaiduoti. Jo žvilgsnis nuslydo per kambarį ir stabtelėjo ties dideliu veidrodžiu. Generolas nusišypsojo savo atvaizdui ir pagalvojo, kad jo sunkus apsauginis kostiumas ryškiai kontrastuoja su rafinuotu patalpos apstatymu ir kad būtų gerai, jei viskas kuo greičiau baigtųsi.
O iš kitos veidrodžio pusės Stelui į akis žvelgė ledi Almanda Kanse-Džouns — nors jis pats, žinoma, nieko nenutuokė. Moteris nusišypsojo ir pasiuntė generolui oro bučinį.
18
Stelas prisimerkė nuo akinamai baltos galingų robotų-prožektorių šviesos. Robotai priminė milžiniškus vabzdžius — ilgas cilindrinis kūnas, iš kurio tryško galingas šviesos spindulys, o abipus jo — po keturias kojas. Prožektoriai be atvangos klajojo iš vienos vietos į kitą, šviesdami ten, kur reikėjo labiausiai. Stelui dingtelėjo mintis, jog šviesa reikalinga tiktai žmonėms; jeigu jie nedalyvautų iškrovimo darbuose, robotai, pasinaudodami savo sensoriais, galėtų darbuotis ir tamsoje.
“Et, koks skirtumas”, — nuvargęs pagalvojo jis. Jie tris dienas krovė termiumą ir, nepaisant robotų pagalbos, dirbo it katorgininkai. Dabar galų gale viskas baigėsi. Robotai jau iškrovė paskutinius metalinius kubo formos konteinerius — kiekviename tilpo šimtas svarų termiumo miltelių. Konteinerius sustatė ant platformų su oro pagalvėmis, sujungtų tarpusavyje it traukinio vagonai. Varikliams, kurių dėka platformos sklendė virš diurakritinių grindų, energiją tiekė traukiniui vadovaujantis robotas-krauleris. Dabar jis šuoliu pajudėjo iš vietos, ir platformos paklusniai nusekė įkandin jo. Ant jų sukrauti konteineriai sumirgėjo prožektorių šviesoj ir pranyko tamsoje.
Ištuštėjęs krovininis šatlas riaumodamas šovė aukštyn ir nuskriejo į šiaurę, kosmouosto link. Brigados šatlai netiko stambių krovinių gabenimui, teko pasinaudoti čionykščiu laivu — aišku, už papildomą mokestį.
— Vilsonas Narsas jau čia, generole, — Miulerio balsas Stelo ausinėse truputį treškėjo dėl trukdžių, kuriuos kūrė galinga aplinkinė energosistema.
— Ateinu, — atsakė Stelas ir nužingsniavo link didelio autobuso, laukiančio netoliese.
Eidamas generolas nežymiai šokčiojo — pasireiškė menka Fabriko gravitacija. Iškrovimo darbams pasibaigus, robotai-prožektoriai nedelsdami apleido aikštelę, ir aplink kone visiškai sutemo. Tiesa, tolimas horizontas jau nežymiai paraudo, pranašaudamas didingą saulėtekį. Auštančią dieną paprastai lydėdavo neapsakomas rožinės ir raudonos spalvos sprogimas, užliejantis nuniokotą landšaftą švelnia, paslaptinga šviesa. Atrodė, jog planeta rado būdą transformuoti savo bjaurumą į neįtikėtiną grožį.
Planetos administratorius laukė Stelo beveik tokiame pat autobuse, kaip ir tasai, kuriuo generolas važiavo į susitikimą pirmąją dieną. Būtent čia Vilsonas Narsas pažadėjo įteikti pinigus už termiumą. Paskui friholdiečiams reikės nukeliauti į kosmouostą, įlipti į savo šatlą, pakilti ir po kelių dienų atsiskaityti su “Intersistems Inkorporeited”. Baimindamasis tos galingos kompanijos machinacijų, Miuleris primygtinai pareikalavo grynųjų pinigų, o ne čekio. Stelas jį suprato — kompiuterių operatorius galima papirkti, įrašus pakeisti, ir kredai ištirps ore. Ir visgi generolui šis sprendimas nepatiko. Gryni pinigai galėjo tapti gardžiu kąsneliu piratams, vadinasi, juos reikėjo labai uoliai saugoti. O nuo Fabriko iki “Intersistems” būstinės ilgas kelias. Pati būstinė įsikūrė mažoje planetėlėje romantišku pavadinimu XTP 346, kurią kompanijos pilotai paprastai vadindavo Kale, — per begalę ginkluotų orbitinių platformų ten buvo labai sunku nusileisti.