Dėl kažkokios jam pačiam neaiškios priežasties Stelas nuolat prisimindavo leitenantą Džounsą ir jo perspėjantį žvilgsnį. Jiedu su Miuleriu ne kartą svarstė šį klausimą, stengdamiesi suvokti, ko gi jiems reikėtų baimintis, bet taip nieko ir nesugalvojo. Kai derybos su Vilsonu Narsu baigėsi, Džounso planetoje jau nebuvo. Ir nors jie nė sekundei nepamiršo atsargumo, nepavyko pastebėti jokios Vilsono ar jo personalo klastos. Ir visgi Stelas žinojo, kad iš tiesų nusiramins tik tada, kai jie gaus pinigus ir sveiki bei gyvi apleis planetą.
Stelui priartėjus, atsivėrė išorinis autobuso liukas. Drauge su dviem asmens sargybiniais, kurie Stikso įsakymu visuomet sekė generolo pėdomis, jis įėjo į šliuzo kamerą. Siurbliai išpumpavo nuodingą Fabriko orą, šnypšdamas atsivėrė vidinis liukas, ir visi trys, pakeliui segiodamiesi kostiumus, įėjo į autobusą. Tenai jų laukė Vilsonas Narsas, apsivilkęs patį didžiausią apsauginį skafandrą, kokį Stelui kada nors teko regėti.
— Malonu jus vėl matyti, generole. Mudu su inspektoriumi Miuleriu tik ką atšventėm sėkmingą mūsų mažyčio sandėrio baigtį. Gal teiksitės prisijungti? — Narsas linktelėjo į išskleidžiamą stalą, ant kurio stovėjo butelis atšaldyto vyno ir užkandžiai.
— Dėkui, — atsakė Stelas. — Manau, nieko nenutiks, jeigu aš taip ir padarysiu.
— Beliko viso labo keli formalumai, — nusišypsojo Miuleris. — Tad išlenkite taurę, užbaikime mūsų reikalus ir — į kelią.
— Už tai ir išgersiu, — Stelas gurkštelėjo vyno. — Neįsižeiskite, administratoriau Narsai, bet… baisiai norisi kuo greičiau iš čia išsinešdinti.
— Ką jūs, jokių nuoskaudų, — atsiliepė storulis, išsitraukdamas iš krepšio grakštų magnetofoną ir dėdamas jį ant stalo.
Miuleris išsitraukė saviškį, kur kas paprastesnį ir pigesnį. Įrašas bus daromas abiem įrenginiais išsyk ir galės būti pateiktas bet kuriame teisme. Pirmas prabilo Narsas.
— Aktyvacija, — pradėjo jis. — Čia Vilsonas Narsas, įgaliotasis Fabriko planetos administratorius. Standartinės pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos pagal Imperijos įstatymus, įforminimas.
Po to sekė visokiausi formalumai. Narsas patvirtino gavęs termiumą, Miuleris — gavęs pinigus, sumokėjęs imperiškuosius mokesčius, atsiskaitęs už šatlo nuomą ir taip toliau, ir panašiai.
Stelas klausėsi viena ausim. Protas jam kuždėjo, kad viskas klostosi taip, kaip reikia, tačiau kažkoks vidinis nerimas neleido atsipalaiduoti. Labai nemalonus jausmas. Juolab kad, nesuvokdamas nerimo priežasties, jis negalėjo imtis jokių konkrečių veiksmų.
— Na, štai ir viskas, džentelmenai, — pratarė Narsas, įsimesdamas į burną paskutinį užkandžio kąsnelį. — Pinigai čia, — jis linktelėjo į didelę metalinę dėžę, kūpsančią jam prie kojų, — ir, kaip matot, visi friholdietiški antspaudai, kuriais dėžę užantspaudavo pats inspektorius Miuleris, sveikutėliai ir nepaliesti. Dabar, jei neprieštarausit, palinkėsiu jums viso labo ir eisiu pietauti. Galiu įsivaizduoti, kaip jums norisi kuo greičiau leistis į kelią.
Stelas ir Miuleris mandagiai su juo atsisveikino. Narsas nužingsniavo link šliuzo kameros, stabtelėjo ant slenksčio ir tarė:
— Na, viskas buvo labai šaunu, džentelmenai. Linkiu jums sėkmės, bet atminkite — tuo mano atsakomybė ir baigiasi. Yra žmonių, aistringai trokštančių pasiglemžti jūsų pinigėlius, ir jūs patys privalote pasirūpinti, kad jiems nieko nenutiktų, — taip taręs, jis užsimovė šalmą, pamojavo jiems ranka ir dingo šliuzo kameroje.
Stelas ir Miuleris susižvalgė. Generolas pajuto, kaip per nugarą nusruveno šaltukas. Be jokios abejonės, Narsas žinojo, kas turi nutikti, ir iš anksto išdėstė savo poziciją, apsidrausdamas nuo visų galimų pretenzijų. Ir vėl Stelo atminty iškilo kapitonas Džounsas su savo perspėjimu. Atsivėrė išorinis liukas, Narsas išlipo iš autobuso. Dieve, kaip norisi kuo greičiau pasiekti šatlą ir pakilti! Tačiau pirmiausia reikia autobusu nuvažiuoti į kosmouostą.. Vadinasi, jiems telieka ruoštis blogiausiam bei tikėtis geriausio.
— Na, pirmyn, — pratarė Stelas, kreipdamasis į Stiksą. — Ir būkit pasirengę viskam.
— Puikus patarimas, generole, tačiau… truputį pavėluotas.
Stelas staigiai atsigręžė ir išvydo ledi Almandą Kanse-Džouns, vis tokią pat neįtikėtinai žavią ir tobulą. Greta jos stovėjo pusseptintos pėdos ūgio Autosargybinis. Abu tik ką išniro iš moterų tualeto, esančio užpakalinėje salono dalyje. Veikiausiai tenai jiems buvo velnioniškai ankšta.
Stiksas mintyse nusikeikė. Taipjau išėjo, kad šį kartą su jais neišsiuntė nė vienos moters, ir jam net į galvą nešovė apieškoti moterų tualetą. Ir kas dabar? Dabar priešais juos stūkso Autosargybinis. Vietoje galvos — nedidelis pabūklų bokštelis, vietoje rankų — energetinis ginklas; tikras Autokario, išgelbėjusio brigadą nuo zoniukų pasalos, brolis. Tokioje padėtyje belieka viena: vykdyti visus Almandos reikalavimus. Įveikti Ausargybinį nėra nė menkiausio šanso.
Ledi Kanse-Džouns apdovanojo juos savo tobula šypsena.
— Atsipalaiduokite, generole, jūs vis vien nieko negalėsite padaryti. Tikiuosi, būsit išmintingas, antraip mūsų mažiesiems metaliniams bičiuliams teks visą naktį gramdyti nuo sienų jūsų likučius. Na, o dabar paprasčiausiai stovėkite ten, kur stovite; tą patį galiu pasakyti ir jūsų žmonėms. Mano padėjėjas išvaduos jus nuo tos senos purvinos dėžės, ir mes iškeliausime savais keliais.
Autosargybinis priėjo prie dėžės, sveriančios per du šimtus svarų, ir pakėlė ją taip lengvai, tarsi tai būtų tik moteriška rankinė.
— Taigi, — niauriai pratarė Stelas, — “Intersistems” galų gale nusprendė veikti atvirai.
— Atvirai? — apsimestinai nustebusi pakartojo Kanse-Džouns.
— Ak, taip, suprantu. Na, galima pasakyti ir šitaip, — ji papūtė raudonas lūputes, apsižvalgė ir pridūrė: — Tik bijau, kad šis nutikimas taip ir liks mažyte mūsų paslaptim, nes po poros valandų visi jūs būsite mirę.
— Mirę? — blykšdamas perklausė Miuleris.
— Bijau, kad taip. — Ji išsitraukė mažytį blasterį ir nusitaikė į juos. Autosargybinis sunkiu žingsniu pajudėjo link šliuzo kameros liuko. — Be jokios abejonės, generolas, jei paliksime jį gyvą, sugebės pridaryti mums aibes nemalonumų. Man jis labiau patiktų miręs. Tą patį galiu pasakyti ir apie jus visus. Koks siaubingas nelaimingų aplinkybių sutapimas! — sielvartingai pridūrė ji. — Šauniojo generolo Stelo autobusas sugenda… be to, nebeveikia ir racija. Tikėdamasis sulaukti pagalbos, jis su savo palydovais išeina laukan. Nelaimei, žmonių galima rasti tiktai kosmouoste, daugiau nei už šimto mylių. O kadangi generolas ir jo žmonės jau ištisą dieną praleido savo kostiumuose, oro juose beliko vos kelioms valandoms, ir šaunuoliai paprasčiausiai uždūsta Fabriko paviršiuje. Arba čia, autobuse, jeigu šitaip jums patinka labiau, — gražuolė nusišypsojo. — Tiesą sakant, man visai nesvarbu. Šiaip ar taip, jie bus rasti nebegyvi, o pinigai paprasčiausiai pradings.