Kai tik visi išlikę kariai susigrūdo į limuziną, vairuotojas spustelėjo akceleratorių ir puolė vytis likusiųjų. Stelas matė, jog Autokarys stovi, nutviekstas degančios mašinos liepsnomis, ir su begaline mechanine kantrybe laukia įsakymo žudyti. Zoniukai puldinėjo jį iš visų pusių, niršiai klykaudami iš nevilties, kai jų kulkos ir spinduliai atšokdavo nuo šarvo bei apsauginių ekranų, nepadarę nė menkiausios žalos. Paskui kažkur metalinio kūno gelmėje susijungė grandinė ir kontūrais nuvilnijo ginklus aktyvuojanti elektros srovė, o robotą valdantis mini kompiuteris ėmė taikytis į tikslą. Autokarys apgaulingai lėtai nužingsniavo link zoniukų ordų ir ūmai užgriuvo jas kulkų, granatų bei akinamai žydrų žaibų lavina.
Tai buvo nepamirštamas reginys. Robotas nė sykio neprašovė pro šalį. Kiekvienas užtaisas, kiekvienas mirtinos energijos spindulys rado savo tikslą, gretomis šienaudamas krauju srūvančius zoniukus. Buvę tolėliau atsidūrė priešaky, slydinėdami kruvinoj skerdenoj, degdami aistringu noru gauti savąją švino, plieno ar mirtinos energijos dalį. Atrodė, jog vyrai, moterys ir vaikai veržiasi į priekį su vieninteliu tikslu: numirti. Daugelis darė visiškų bepročių įspūdį; tam tikra prasme jie patys labiau panėšėjo į mašinas, nei mirtį sėjantis metalinis monstras. O juk jie buvo — ar galėjo būti — žmonėmis, galinčiais mylėti, nekęsti, džiaugtis, liūdėti… Žodžiu, žmonėmis. Tam tikra prasme jie visi buvo samdiniai — apgauti dievažin kokiu pažadu, atsidavę ir chemijos dėka paversti pigia “patrankų mėsa”. Žudyti juos teko ne dėl garbės, o vardan išgyvenimo.
Stelas nusisuko. Buvo neišpasakytai skaudu suvokti, jog pradžioje iš šitų žmonių pasityčiojo, o dabar jis pats užbaigia, kas pradėta; suvokti — ir visgi leisti, jog skerdynės tęstųsi. Tačiau jisai negalėjo pasielgti kitaip — tai reikštų išduoti tuos, kurie juo pasikliovė. Bet širdies gelmėje Stelas prisiekė surasti niekšus, atsakingus už viską, kas čia dėjosi, ir priversti juos sumokėti.
Jis apsidairė ir išvydo, jog dauguma zoniukų tarsi pamiršo mašinas ir visą savo dėmesį sutelkė į robotą. Regis, šis juos traukė nelyginant žvakės liepsna naktinius drugius. Sunku pasakyti, ar jie veikė savo iniciatyva, ar pakluso kažkokiam išoriniam poveikiui. Kad ir kaip ten būtų, toks įvykių posūkis tiktai į naudą. Stelo įsakymu mašinos susigrupavo, padidino greitį ir nušvilpė šalin, į tamsą. Nuleidęs nebenaudingą binoklį, jis iš apmaudo prikando lūpą. Zoniukus panaudojo it kūjį, versdami konvojų be atvangos judėti į priekį. Logiškai svarstant, būtent tenai jų laukia priekalas. Jeigu jie ir toliau lėks ta pačia kryptimi, veikiausiai įsirėš tiesiai į jį. Stelo protas karštligiškai dirbo, stengdamasis rasti išeitį, tačiau be jokios naudos. Pulkininką palaipsniui užvaldė panika.
Pasitelkęs visą savo valią ir lėtai, giliai alsuodamas, jisai atsipalaidavo, pasistengė išmesti iš galvos visas mintis ir kone išgirdo Buliaus Štromo balsą: “Kai viskas klojasi kuo prasčiausiai, sūneli, reikia laikinai išsijungti. Emocijos trukdo mąstyti. Atsakymas egzistuoja, tačiau… Kad jį išgirstum, privalai būti visiškai ramus. Pasistenk apie nieką negalvoti, ir atsakymas ateis pats savaime”. Taip ir nutiko. Nepajėgdamas susivaldyti, Stelas garsiai nusijuokė. Gretimai sėdintys kariai nustebę susižvalgė, gūžtelėjo pečiais ir taip pat nusikvatojo. Dar viena pasakaitė, kurią perpasakos kareivinėse.
Po poros sekundžių ir viršila Komo nusijuokė savo giliu, sodriu bosu — kai jam ant šono kabantis mažas taktinis kompiuteris patvirtino Stelo plano įgyvendinimo galimybę. Žavėdamasis šio plano paprastumu, Komo suprato, kad dėl savo paprastumo ir akivaizdumo toks sprendimas nešautų į galvą nė vienam karininkui. “Buliui patiktų”, — pagalvojo jisai, įjungė mikrofoną ir pranešė likusiems geras naujienas. Po poros minučių mašinos sustojo. Kareiviai iššoko žemėn, padėjo minas ir išsirikiavo į koloną po du, sužeistuosius palikdami užnugaryje. Laimei, tiktai vieną sužeistąjį teko gabenti ant improvizuotų neštuvų. Būrys sparčiu žingsniu leidosi į kelią. Stelas ėjo priekyje, o Komo — gale. Dabar, netgi jei juos užpultų ir padalintų pusiau, kiekviena pusė turės savo vadą.
Jiems beeinant, Stelas retsykiais dirsčiojo į žemėlapį, atspausdintą Komo kompiuteriu. Jiems už nugarų pasigirdo tolimi sprogimai — sprogo kareivių užminuotos mašinos. “Niekuomet nepalik priešui nieko vertinga”, — mėgo kartoti Bulius.
Begaliniai vingiai ir posūkiai atvedė juos prie diurakritinio pastato, papuošto purvįna iškaba: “NALO STOTIS”.
Stotis buvo plačios transportinės Zonos sistemos dalimi. Tą sistemą dar pačioje pradžioje sukūrė ir suderino seniūnai, trokštantys pritraukti svetimšalius. Nuo tų laikų sistemos darbinę būseną palaikė Zonos nuomotojai, naudodami ją žaliavos tiekimui iš kosmouosto bei galutinio produkto išvežimui. Kadangi oro susisiekimą Zonoje seniūnai uždraudė, požeminiu traukiniu naudojosi ir dauguma žmonių.
Priešais stoties pastatą aplinkui du laužus būriavosi penkiolika ar dvidešimt zoniukų. Kone visi vilkėjo skarmalus ir visokius draiskalus — išskyrus keletą, kurie, matyt, Zonoje atsidūrė nelabai seniai. Keleiviai nuolat zujo į pastatą ir iš jo, ir kiekvienas, eidamas tarp laužų kažin ką metė į didelį dubenį. Be to, visi akivaizdžiai vengė tų zoniukų, kurie stovėjo prie laužų, pasidalinę į dvi grupes. Pamačiusios samdinius, abi grupės tučtuojau susijungė. Purvinose rankose tarytum iš niekur atsirado ginklai, godžiai sublizgo akys.
Stelui dingtelėjo mintis, jog čia ir yra ta pasala, kurios jie baiminosi. Bet kone tučtuojau jis nuginė šį įtarimą šalin: ne, priešais juos stovėjo tik pačių paprasčiausių galvažudžių gauja. Mostu įsakęs saviškiams nesikišti, Stelas stumtelėjo šautuvą už nugaros ir pakėlė rankas, rodydamas tuščius delnus. Laukdamas reakcijos, įdėmiomis žaliomis akimis nužvelgė zoniukų veidus. Dauguma nudelbė akis, ir visgi tai šen, tai ten šmėkščiojo fizionomijos, kuriose galėjai įskaityti atvirą iššūkį. Stelo dėmesį patraukė vienas iš tokių žmonių, didžiulis kresnas vyriškis, stovintis pačiame minios centre. Aišku, vadeiva. Putniame, mėsingame veide išdidžiai spindėjo mažos akutės, galvą puošė riebaluotų juodų plaukų kupeta. Vyriškis prabilo, ir balsas, besiveržiantis iš nedidelės belūpės burnos, priminė šnypštimą.
— Na, džentelmenai, ką gi mes čia turime? Klientus, nesumokėjusius muito, štai ką. — Jis žengė kelis žingsnius į priekį, atsidurdamas pirmame plane, ir likusieji tučtuojau žengtelėjo jam įkandin. — Tu ką, vaikine, nori pasivažinėti nemokamai?
— Kiek? — ramiai paklausė Stelas.
Jis buvo linkęs verčiau sumokėti, nei muštis su duoklės rinkėjais.
Vadeiva vertindamas nužvelgė Stelą ir jo būrį, pasitaisė purviną kaktos raištį ir nusišypsojo — lėtai, pašaipiai.
— Kas ketvirtas šautuvas, vaikine. Tiesą sakant, reikėtų paimti daugiau, bet primetęs, kiek čia jūsų, darau nuolaidą. Paprasčiausiai dėkit ginklus ant žemės greta manęs ir eikit.
Stelas linktelėjo. Susidarė įspūdis, jog vadeiva arba nelinkęs klausyti proto balso, arba nesupranta, kokį priešininką sutiko. Pulkininkas atsiduso. Tiek to, koks gi skirtumas? Jis žengė du žingsnius į dešinę ir tarė:
— Sumokėkite jiems, kaprale.
Žengusi iš už Stelo nugaros, kaprale Flin vienu ilgametės praktikos nugludintu judesiu perliejo ugnimi pirmąją zoniukų eilę. Penki prievartautojai ir jų vadeiva žuvo akimirksniu. Ten, kur jie stovėjo, teliko pajuodusio kūno ir pelenų krūvelės. Po pulkininko signalo Flin nuleido ugniasvaidį ir sustingo.
Netarusi nė žodelio, visa gauja atsitraukė į šešėlį ir pranyko. Palikęs užnugaryje vieną sargybinį, Stelas nusivedė būrį į stoties pastatą, prie neveikiančio eskalatoriaus, ir toliau, į purviną platformą.