— Susiskaičiuoti — įsakė Stelas.
Tokiomis sąlygomis visai nesunku ką nors pamesti. Staiga ant generolo žnektelėjo kažkieno kūnas. Vargais negalais išsivadavęs, Stelas suprato, jog čia Miuleris.
— Priminkite man, generole, kad aš daviau žodį niekada daugiau nekeliauti drauge su jumis, — gailiai sulemeno inspektorius.
— Na, kad ir kaip ten būtų, ši kelionė jums brangiai nekainuos, — šypsodamasis atsakė Stelas. — Man regis, tam, kuris pratęs skaičiuoti pinigus, šitai turėtų patikti.
Miuleris nusijuokė. Skaičiavimas baigėsi — vagone susirinko visi. Stelas pamėgino įsitaisyti patogiau, bet tą akimirką vagonas staigiai sustojo. Iš viršaus jų link artėjo kažkas didžiulis, juodas, panašus į krano strėlę. Jis leidosi taip greit, kad, rodos, tuoj tuoj užgrius tiesiai ant bėglių. Stelas krūptelėjo — viršutinis puscilindris žvangtelėjęs užėmė jam skirtą vietą. Dabar karius apgaubė neperžvelgiama tamsa. Generolas ištiesė ranką ir viso labo už poros colitrnuo šalmo užčiuopė korpusą. Jis niekada nesiskundė klaustrofobija, bet dabar nepajėgė įveikti panikos. Tarsi virš galvos kas būtų užtrenkęs karsto dangtį. Stelas įjungė išorinį šalmo žibintą, {žiūrėti pavyko visai nedaug — tik dalelę metalinio konteinerio korpuso, tačiau jam vis vien gerokai palengvėjo. Išlenktoje sienoje vingiavo elektros laidai, kuro vamzdžiai ir panašiai.
Pasigirdo tykus šnypštimas — robotas-suvirintojas ėmėsi darbo. Stelo dešinėje iš pradžių pasirodė viena raudona dėmė, paskui kita, ir dar, ir dar. Robotui jungiant abi cilindro puses, dėmės liejosi į ilgą raudoną liniją, lanku juosiančią visą vagoną. Stengdamasis, kad jo balsas skambėtų kuo džiugiau, Stelas paklausė:
— Ar kas nors atkreipė dėmesį, kuriuo galu pakyla šis daiktas?
Tai buvo svarbus klausimas; kai vienas konteinerio galas pakils, rūda subirs į kitą. Stelas paskaičiavo, jog konteinerio krovinys užima maždaug devynis jo tūrio dešimtadalius — įvertinus ir keleivius, užimančius nemažai vietos. Jiems veikiausiai nelabai patiks, jei iš viršaus užgrius kelios rūdos tonos. O j irk žmonėms teks ištverti perkrovą, kas jau savaime bus nelengva, netgi be papildomo svorio ant pečių. Žinoma, visi tuojau suprato klausimo esmę. Po ilgos pauzės prabilo Miuleris.
— Man regis, aerodinamika reikalauja, kad konteineris turėtų kažką panašaus į priekinį kūgį. Jį tvirtinant, girdėsis triukšmas. Kai tik jį išgirsime, reikės persikelti tenai, iš kur jis sklis.
Staiga konteineris pajudėjo; suvirinimas baigėsi. Cilindrą prilaikantys tvirtinimo mechanizmai sužvangėjo ir atsikabino. Netrukus tolimajame cilindro gale, į dešinę nuo Stelo, pasigirdo garsus kleksėjimas.
— Miuleris teisus… Eime! — suriko jis.
Visi nušliaužė į kitą vagono galą. Stelas kelis kartus šalmu atsitrenkė į metalinį korpusą; tai priminė, kiek mažai jiems beliko vietos. Tamsoje blaškėsi ir liuoksėjo žibintų spinduliai, apšviečiantys miniatiūrines griūtis, kurias kėlė žmonių judėjimas. Galų gale visi pasiekė numatytą vietą.
— Tvarkelė… Būkit pasirengę, — kimiai išspaudė Stelas. — Kai šis galas pradės kilti, iš po kojų išslys atrama.
Taip ir nutiko — be to, visai netrukus. Staiga jų konteinerio galas šastelėjo į viršų, ir rūda nugrumėjo žemyn. Viskas būtų nieko — kristi beveik nebuvo kur, — tačiau pakilo didžiulis dulkių debesis, iš esmės pabloginęs matomumą. Kai dulkės nusėdo, Stelas tarė:
— Na, dabar įsitaisykit patogiau. Perkrova, patys suprantat. Nors, turint omeny žemą gravitaciją, neturėtų būti labai blogai.
Pasigirdo bildesys, griausmas ir vibracija: robotai tvirtino prie metalinio korpuso stabilizatorius, kuro bakus ir variklius. Paskui Stelas pajuto smūgį į konteinerio korpusą ir išgirdo šnypštimą.
— Generole! Pažvelkite tenai! — šaukė Stiksas.
Stelas atsisėdo ir pajuto, jog šalmas remiasi į korpusą. Dirstelėjęs į dešinę, jis vargais negalais įžiūrėjo Stiksą, o virš jo — besiveriančią angą, pro kurią vidun įlindo didelis purkštukas. Staiga iš jo trykštelėjo kažkokia lipni balkšva medžiaga, apgaubdama žmones iš visų pusių ir apsunkindama judėjimą.
— Gulkit! — įsakė Stelas, ir pats paklausė savo įsakymo.
Po poros akimirkų nežinoma medžiaga aklinai užlipdė jo šalmo langelį. Nenorėdamas tuščiai eikvoti energijos, Stelas išjungė išorinį žibintą. Mąstyk logiškai, paliepė sau jis, iš visų jėgų kovodamas su panika ir tramdydamas iš krūtinės besiveržiantį klyksmą. Šitaip daroma ne šiaip sau. Konteineris užpildytas ne visiškai, ir baltosios putos veikiausiai skirtos tam, kad rūda negalėtų laisvai judėti. Galbūt tos putos netgi apsaugos mus. Tačiau logika savo ruožtu, o Stelas niekaip neįstengė įveikti baimės, nuo kurios susigniaužė viduriai ir pasidarė sunku alsuoti. Ir jeigu šitaip jaučiasi jis, tai ką kalbėti apie likusius?
— Seržante Stiksai!
— Sere?
— Dabar mes nebeturime ką veikti, beliko tik ramiai gulėti, tad pats metas pasiklausyti, kaip jūs praleidote paskutines atostogas. Nagi, pasidalinkite su mumis savo prisiminimais.
Stojo ilga pauzė, ir Stelas išsigando, jog nieko neišeis. Paskui Klienas tarė:
— Iš tikrųjų, seržante, papasakok apie paskutines atostogas… Regis, tu jas praleidai bibliotekoje?
Pasigirdo juokeliai ir draugiškos replikos. Galiausiai jos pasiekė tikslą, o gal Stiksas suprato, ką būtent sumanė Stelas. Šiaip ar taip, seržantas prabilo ir apsakė savo paskutiniąsias atostogas — aišku, gerokai pagražindamas įvykius. Maždaug pasakojimo viduryje — jame figūravo trys “linksmos” Martiano mergužėlės ir policininkas, kuris Stiksą palaikė kažkuo kitu, — konteineris krūptelėjo ir nuslydo į starto vietą. Nebyliu susitarimu visi apsimetė, jog nieko nepastebėjo — kaip ir klaksėjimo, bildesių bei drebėjimo, lydėjusių cilindro kelionę į pakilimo platformą. Netrukus estafetę perėmė Miuleris. Jis spėjo paporinti pusę stebėtinai juokingos ir įdomios istorijos, kai varikliai ūmai suriaumojo, ir jų šviežiai iškeptas laivas šovė į debesimis aptrauktą Fabriko dangų.
Stelas pajuto, kaip krūtinę prislėgė papildomas svoris. Nepaisant sumažintos gravitacijos, pojūtis buvo labai nemalonus, netgi skausmingas. Jis iš visų jėgų stengėsi nepasiduoti ir visgi galų gale prasmego į minkštą tamsą.
— Generole… generole… atsitokėkite! — regis, balsas gręžte gręžė Stelą gaubiančią tamsą. — Gyviau, generole, mums reikia nešdintis iš čia.
Stikso balsas skambėjo taip atkakliai, kad Stelas galų gale atsipeikėjo. Jis vargais negalais išniro iš tamsos ir sugergždė:
— Girdžiu tave, seržante. Aš paprasčiausiai mažumėlę nusnūdau.
Pasigirdo nervingas kikenimas. Stelas pamėgino atsisėsti ir pajuto negalįs net pakrutėti. Po velniais, na, žinoma! Čia gi baltosios putos. Įdomu, kaip jie “nešdinsis iš čia”, jei įklimpo į ją nelyginant musės į medų?
Šatlu virtęs konteineris sudrebėjo, nutvertas griebimo spinduliu, ir lėtai nuplaukė link milžiniško krovininio laivo. “Ką daryti? Ką?” — karštligiškai bandė sugalvoti Stelas. Tačiau į galvą neatėjo jokia mintis.
— Paprasčiausiai atsipalaiduokite, — tarė jis likusiems. — Ko gero, galimybė atsiras krovininiame laive.