— O tu, — kuo rimčiausiai atsiliepė jinai, — vos neiškeliavai į aną pasaulį. Aš per tave kone išsikrausčiau iš proto.
— Leisk papasakoti, kaip viskas vyko. Aš vos nenumiriau… ir, rodydama savo rūpestį… tu pradėjai mane kankinti.
— Iš dalies, — pripažino Sem. — Bet taip jau išėjo, kad kažkam reikėjo priimti kelis svarbius sprendimus, o generolu čia vadina būtent tave.
Staiga plūstelėjo prisiminimai. Stelas palingavo galvą.
— O reikėtų vadinti idiotu, — tarstelėjo jis.
— Liaukis. Šitaip galėjo nutikti bet kam. Ir, be abejo, be tavęs jie visi vargu bau būtų išsikrapštę iš ten gyvi. Man nelabai norisi pripažinti, tačiau… Šauniai sugalvota — pasinaudoti krovininiu konteineriu. Ir taip manau ne aš viena. Paklausius Miulerio, tu stačiai genijus. Šiaip ar taip, mes turime šansą pataisyti savo reikalus, — Samanta atsistojo. — Po pusvalandžio kajutkompanijoje pasitarimas… Ar įstengsi ateiti?
Jis linktelėjo.
— Ateisiu.
— Gerai, — nusišypsojo Sem.
Pasilenkė, švelniai pabučiavo jį į lūpas ir išėjo.
Per likusį pusvalandį Stelas kruopščiai nusiskuto veidą ir galvą, apsivilko švarią uniformą, suvalgė didžiulį sumuštinį ir išgėrė puodelį stimuliuojančio gėrimo. Ir pasijuto kur kas geriau — beveik puikiai. Kaip sakydavo Bulius Štromas: “Sūneli, kad pasijustum puikiai, retsykiais turi jaustis blogai”.
Jam įėjus į kajutkompaniją, viršila Flin riktelėjo:
— Stot!
Visi tučtuojau pašoko ir sustingo “ramiai”. Visi, išskyrus Vilsoną Narsą. Tasai sėdėjo, vargais negalais įsispraudęs į krėslą, ir niauriai stebeilijo į grindis.
Stelas linktelėjo Flin ir delnu perbraukė seną ąžuolinį barą. Išvydęs Narsą, leido sau šyptelėti iš pasitenkinimo. “Kažkas nesėdėjo rankas sudėjęs”, — pagalvojo generolas, įsitaisydamas krėsle.
— Laisvai, — tarstelėjo Stelas, ir visi susėdo į savo vietas.
Čia susirinko Boiko, Nišita ir Kosto, o taip pat Sakalas su keliais vyresniaisiais pilotais, majoras Vangas, Samanta ir Miuleris. Likusias vietas užėmė vyresnieji karininkai. Puiku. Kajutkompanijoje yra visi, kurie turi būti, vadinasi, niekas rimtai nenukentėjo. Stelas neklausinėjo, kaip baigėsi susirėmimas su piratais
— į jį atgręžti besišypsantys veidai bylojo iškalbingiau už bet kokius žodžius. Aiškus dalykas, jie laimėjo ir atskriejo tiesiai į Fabriką, kaip ir buvo numatyta.
Kai visi susėdo, žodžio paprašė Miuleris.
— Jums leidus, generole, aš norėčiau pradėti pasitarimą.
— Malonu jus matyti, Hansai, — šypsodamasis atsakė Stelas.
— Žinoma, pradėkite pasitarimą. Nors apskritai man atrodė, jog tasai, kuris yra pratęs skaičiuoti pinigėlius, labiau linkęs kalbėti ne pradžioje, o pabaigoje. — Miuleris nusijuokė, paskui jį ir likusieji. — Kol nepradėjote, norėčiau tarti dar kelis žodžius. Noriu padėkoti jums ir seržantui Stiksui, kad išgelbėjote man gyvybę.
Miuleris išraudo, nudelbė akis ir įsistebeilijo į stalviršį. Flin bakstelėjo alkūne akivaizdžiai sutrikusiam Stiksui, ir vaikinas visiškai suglumo. Stelas pastebėjo tą mažą scenelę ir šyptelėjo prisiminęs, ką prieš kelias minutes jam pasakojo kapitonė Boiko.
Ji nuodugniai apsakė, kaip Miuleris su Stiksu — dusdami, nes ir jiems baigėsi deguonis, — tempė jį per visą milžinišką krovininio laivo triumą; kaip, atsisakę paklusti, regis, neišvengiamam likimui, jie be atvangos stengėsi atverti šliuzo kameros liuką ir kaip galų gale tas pasidavė, ir tada jie į kamerą pirmiausiai įstūmė Stelą. Prisiminė, kaip atsipeikėjo, per kaukę alsuodamas grynu deguonim, ir išvydo nustebusį krovininio laivo kapitono veidą. Prisiminė, kaip pažadėjo sumokėti už padarytą žalą, kaip netrukus persikėlė į “Zulu”, kaip jam sugirdė migdomuosius, kuriems turėjo būti dėkingas už dešimt valandų trukusį miegą ir galvos skausmą…
Miuleris atsikosėjo ir atplėšė akis nuo stalviršio.
— Ačiū, generole… bet, kaip žinia, mudu su Stiksu būtume negyvi… ir likusieji taip pat… jeigu nejus. Todėl dėkoti reikia jums… Tiek to, pasikalbėkim apie reikalus. Mums liko dar viena problema. Štai, paklausykite, — jis išsitraukė magnetofoną, pasidėjo jį ant stalo ir įjungė. Kambaryje pasklido ledi ar, tiksliau pasakius, roboto Almandos Kanse-Džouns balsas. Miuleris akimirkai išjungė magnetofoną. — Jūs pakišot man mintį, generole, kai pasakėt, jog Narsas įrašinėjo ir tada, kai mūsų derybos pasibaigė. Aš pamaniau, kad, velniai rautų… Kad šį žaidimą galiu sulošti ne prasčiau už jį.
Stelas nusišypsojo. Pasirodo, tasai Miuleris yra labai išradingas žmogus.
Paskui jie klausėsi Kanse-Džouns samprotavimų, kaip planuojama nužudyti Stelą ir jo palydovus. Į pranešimą, kad Narsas dirba “Intersistems” ir sutiko dalyvauti šio sumanymo įgyvendinime, Fabriko administratorius sureagavo abejingai. Įrašui pasibaigus, visų žvilgsniai nukrypo į jį. Narsas šyptelėjo.
— Neturiu ką pasakyti — nebent tiek, jog visa tai melas. Iš tiesų, kas patikės robotu? Ta save įsimylėjusi šlamšto krūva veikiausiai visiškai kuoktelėjo.
Miuleris su užuojauta palingavo galvą.
— Nebloga gynybos linija, administratoriau Narsai. Bet aš truputėlį pasirausiau kompiuterio atmintyje ir aptikau įdomių precedentų. Pasirodo, Imperijos teismai dažnai išklauso robotų parodymus… atlikus visavertę diagnostinę procedūrą, patvirtinančią, kad jie funkcionuoja normaliai. Nemanau, kad Kanse-Džouns turėtų funkcionavimo problemų. Mudu abu puikiai žinom, jog Kanse-Džouns viso labo tik programinis produktas. Esu tikras, nuodugnus patikrinimas patvirtins, kad jos programa buvo sudaryta truputį… neįprastai; pavyzdžiui joje nėra draudimo žudyti žmogų. Visa tai vargu bau sukels palankumą jūsų kompanijai. Aišku, visus domina klausimas, kokie robotai gali žudyti žmogų, o kokie — ne. Žinome, kad Autosargybinį galima vertinti kaip potencialų žmogžudį, tačiau niekam nesinori mirti nuo, tarkime, Autoliokajaus rankos. Kad ir kaip ten būtų, manau, jūs neprieštarausite, jog Kanse-Džouns, kaip dešimtos klasės robotas, pasižymi itin išvystytu intelektu, beveik nenusileidžiančiu žmogiškajam. Jos parodymus teismas neabejotinai išklausys su didžiausiu dėmesiu. Dar daugiau, teismas turi teisę nuodugniai nuskenuoti jos atmintį. Lažinuosi, jie bus sužavėti kai kuriais pašnekesiais su jumis. Ir žinote, kodėl? Ogi todėl, kad robotų atmintis ne tokia kaprizinga, kaip žmonių, ir kiekvienas joje užfiksuotas žodis tolygus faktui. Esu tikras, kad net imperiškasis teismas, nepaisant visų “Intersistems” advokatų pastangų, pripažins jus kaltu dėl mėginimo nužudyti.
Miuleris akimirkai nutilo, perliejo Narsą tokiu žvilgsniu, kokiu verbuotojas galėtų žiūrėti į visiškai žalią naujoką, ir liūdnai palingavo galvą.
— Atvirai šnekant, Narsai, man kažkodėl neatrodo, kad jūs ilgai ištversite Liūne, planetoje-kalėjime, — užbaigė inspektorius.
Pirmąkart per visą laiką storulis išblyško ir netgi kažkaip sumenko. Tačiau kandumo neprarado.
— Visa tai vien tušti tauškalai, Miuleri… ir liks tokiais, kol jūs neatvesite to roboto į Imperijos teismą. Bet jisai nežinia kur… o mes kol kas dar čia… tad jūs nieko neturite.
— Na; nevisiškai, — šypsodamasis įsiterpė Stelas. — Mes turime jus.
Jis nuoširdžiai žavėjosi Miulerio išvedžiojimais, bet širdies gilumoje pritarė Naršui: be roboto jie tegali priešpastatyti savo žodžius jo žodžiams. Vargu ar tokioje situacijoje būtų prasmės apeliuoti į Imperijos valdžią. Tačiau reikėjo pamėginti įbauginti Narsą, kad tasai išklotų viską, ką žino.
— Beje, — tęsė Stelas, kreipdamasis į likusius, — norėčiau žinoti, kam turime būti dėkingi už mūsų rausvaskruosčio bičiulio viešnagę “Zulu”?