Visų žvilgsniai nukrypo į Sem. Ji mažumėlę pasimuistė savo krėsle ir iššaukiančiai užsirūkė kitą cigaretę.
— Ji leidosi jūsų ieškoti, generole, — paaiškino kapitonė Boiko; jos balse aiškiai suskambo nepritarimo gaidelės. — Kai atėjo pranešimas, kad jūs nusprendėte dar vieną dieną užtrukti paviršiuje, ji nepatikėjo. Pasiėmė šatlą ir nuskrido žemyn. O kai grįžo, drauge atsigabeno ir jį, — Boiko linktelėjo į Narsą.
Stelas pažvelgė į Boiko, į Samantą ir vėl atgal. Instinktas jam kuždėjo, kad už kapitonės žodžių slypi šis tas daugiau, bet tas pats instinktas patarė nesigilinti į smulkmenas. Bent jau kol kas. Veikiausiai Samanta pasiėmė šatlą, nepaisydama Boiko įsakymo, o už tai galima atsidurti teisme. Kita vertus, ji buvo teisi… Per pastaruosius tris tūkstančius metų karininkus ne kartą gelbėjo būtent nepaklusimas įsakymams.
Sem išpūtė aromatinių dūmų čiurkšlę.
— Apgailestauju, kad nesuradau jūsų, sere. Bet, kadangi atsidūriau tenai, pagalvojau — kodėl gi suvenyro vietoj nepasiėmus šio storulio?
Stelas pasistengė kalbėti neutraliu tonu.
— Aišku. Kad ir kaip ten būtų, leiskite visos antžeminės grupės vardu padėkoti visiems už paramą. Bet manęs neapleidžia nuojauta, kad jūsų galvose bręsta kažkoks planas. Man regis, aš esu vienintelis nežinantis. Gal kas nors bus toks malonus ir paaiškins, kas ir kaip?
Įsiviešpatavo tyla, susirinkusieji susižvalgė. Galų gale Miuleris tarė:
— Na, nepasakyčiau, jog planas… Kol kas viso labo tik mintis, kaip… kokiu būdu susigrąžinti mūsų pinigus. Jeigu jūs pritarsite, galėsime pradėti ruošti planą, — jis nusišypsojo. — Tiesą sakant, man toji mintis atrodo pribloškianti.
Staiga Stelo gyslose sustingo kraujas. Generolas suprato, ką jie sumanė. Kaipgi jis įspėjo? Sunku pasakyti. Galbūt atsakymą padiktavo nuojauta, kad egzistuoja vienintelis būdas susigrąžinti pinigus: užpulti “Intersistems” būstinę, įsikūrusią planetoje, pramintoje Kale. Be abejo, Kanse-Džouns jų pinigus gabeno būtent tenai. Ši mintis Stelui nebuvo nauja ar netikėta. Būtent ji šmėžavo jo sąmonės gilumoje, kai generolas pasiuntė Sem surinkti daugiau duomenų apie “Intersistems” būstinę. Žinoma, tuomet šis sprendimas tebuvo dar vienas ėjimas šachmatų lentoje, atliktas tiesiog šiaip sau, dėl viso pikto. Tačiau dabar ataka iš perdėm teorinės galimybės virto vieninteliu būdu išgelbėti Friholdą.
Stelas nužvelgė susirinkusiųjų veidus, stengdamasis suprasti, ar jie suvokia, kokios gali būti tokio apsisprendimo pasekmės. Kaina netgi sėkmės atveju gali būti pernelyg aukšta. Miuleris jam atsakė tiesiu, atviru žvilgsniu, lyg sakydamas:
— Taip, aš suprantu, kuo viskas gali baigtis. Bet kito kelio nėra, tai aišku, kaip dukart su keturi.
Samanta užgesino eilinę cigaretę ir šyptelėjo, tarytum norėdama pasakyti:
— Aš — už.
Sakalas akimirkai atplėšė akis nuo lubų ir linktelėjo. Boiko pažvelgė į savo draugus kapitonus, paskui vėl į Stelą ir nusišypsojo — veikiausiai pirmąkart per kelias savaites.
— Jie pasiruošę, generole.
Stelas irgi nusišypsojo.
— Na, tokiu atveju mes negalime jų nuvilti, teisingai, kapitone?
Per kambarį nusirito nervingo juoko banga.
— Jūs išprotėjote! — Vilsonas Narsas dairėsi į šalis, tarsi netikėtai supratęs, jog pateko į pamišėlių rankas. — Planeta, kurioje įsikūrė būstinė, — tikra tvirtovė. Erdvėje aplink ją knibždėte knibžda ginkluotos orbitinės platformos. Prasiveržti pro jas ir likti gyvam paprasčiausiai neįmanoma. Bet net jeigu jums pavyktų… Antžeminė apsauga ginkluota ne prasčiau už jus. Ir galiausiai, — pergalingai užbaigė jis, — netgi jei jūs nugalėsite, jus užgrius visa Imperijos galia!
Stelas pritardamas linktelėjo.
— Puiki analizė, administratoriau Narsai. Sutinku, skverbdamiesi į tą planetą, mes turėsim problemų. Tačiau esu tikras, jog galim tikėtis jūsų pagalbos.
— Niekada! — karštai šūktelėjo Narsas.
Stelas filosofiškai gūžtelėjo pečiais.
— Kaip pageidausite. Viršila!
— Taip, sere! — pašokdama atsiliepė Flin.
— Įsakykite išvesti suimtąjį.
— Klausau, sere! — ji davė ženklą prie durų stovintiems kareiviams.
— Ir dar štai kas, viršila Flin, — pridūrė Stelas. — Pasirūpinkite, kad, mūšiui prasidėjus, pilietis Narsas atsidurtų priešakiniame paties pirmo laivo skyriuje.
— Klausau, sere! — pašaipiai atsiliepė Flin ir pažvelgė į karius.
— Išveskite jį!
Kai blykštantis Narsas pradingo už durų, Stelas grįžo prie brigados reikalų.
— Kapitone Mouzli, kiek suprantu, jūs atlikote jums pavestą užduotį?
— Tikrai taip, sere.
— Tiems, kurie galbūt nežino, — Stelas dirstelėjo į Miulerį ir Sakalą, — pranešu, jog kapitonė Mouzli — brigados žvalgybos karininkė. Neilgai trukus po to, kai mes susitarėme su Sakalo Sakalais ir apleidome Endo, aš pasiunčiau ją pasižvalgyti į “Intersistems” būstinę. Ne todėl, kad būčiau buvęs neišpasakytai įžvalgus, o paprasčiausiai laikydamasis senos kariškių taisyklės stengtis kuo daugiau sužinoti apie savo priešininką. Kapitonė ne tik atliko užduotį bet ir sugrįžo pačiu laiku, kad atgabentų čionai mūsų bičiulį Narsą. Klausomės jūsų ataskaitos, kapitone.
— Taip, sere, — atsiliepė Samanta ir susikaupusi rimtai apžvelgė visus sėdinčius už stalo. — Kaip jau minėjo generolas Stelas, aš gavau įsakymą išžvalgyti “Intersistems” būstinę. Man pavyko įsiskverbti į ją, gavus laikiną antrojo piloto darbą viename laive, aplink planetą vežiojančiame VIP-personas. Tokiu būdu aš du kartus apsilankiau paviršiuje, — ji trumpam nutilo, tarsi mintyse peržvelgtų viską, ką tenai pamatė. — Trumpiau tariant, Narsas iš tiesų gana tiksliai nusakė padėtį. “Intersistems” pilotai ne šiaip sau planetą praminė Kale — savo pavadinimą ji pelnė dėl navigacinių sunkumų, susijusių su milžinišku ginkluotų orbitinių platformų kiekiu.
Sem atsistojo ir priėjo prie plonyčio pilko skydo, dengiančio didžiąją vienos pertvaros dalį. Paėmė elektropieštuką ir skubiai nubraižė planetos schemą, apjuostą tankiu šiluminiam spinduliavimui jautrių minų sluoksniu. Linijos, kurias pilkame paviršiuje paliko pieštukas, nušvito žydrai.
— Nėra reikalo aiškinti, kad minų laukas — svarbiausia mūsų problema. Per j į nutiestas saugus kelias — deja, toks sudėtingas ir painus, jog be kompiuterio jo neįveiki Gaila, bet šitos programos kopijos kiekvienam žingsny nesimėto, — kreivai šyptelėjusi užbaigė jinai.
Pokštą palydėjo visuotinis juokas. Kai visi apsiramino, Samanta pažvelgė į Sakalą.
— Tarkime, mums pavyks prasiskverbti pro minų lauką ir išlikti gyviems. Toliau — kad, neduok Dieve, neimtume nuobodžiauti, — mūsų laivus pasitiks galybė perėmėjų. Tikslaus skaičiaus įvardinti negaliu, bet galiu prisiekti, kad jų kur kas daugiau, negu mūsų.
Jei Sakalas ir sunerimo, tai niekuo neišsidavė, o jo vyresnioji pilotė Karia ištaisė grimasą — parodydama, ką galvoja apie tą kiekybinę persvarą. Sem irgi nusišypsojo ir nusigręžė į savo schemą.
— Jeigu įveiksime minų lauką ir nusikratysime perėmėjų, paviršiuje mūsų lauks itin karštas sutikimas. Nors apskritai skaičiumi mes daugmaž dvigubai pranokstam jų saugumo pajėgas, dauguma administracijos darbuotojų praėjo karinius apmokymus ir gali būti vertinami kaip operatyvinis rezervas. Ir, žinoma, Narsas anaiptol nejuokavo sakydamas, jog gynėjai puikiai apmokyti ir ginkluoti, — ji nutilo, o po sekundėlės pakėlė į Stelą užuojautos bei kartėlio kupinas akis. — Bijau, niekas nenustebs, jei pasakysiu, kad nelabai seniai jiems vadovauti pradėjo… pulkininkas Malikas.