Visų žvilgsniai nukrypo į Stelą; netgi Miuleris buvo girdėjęs apie išdaviką. Stelas tylėjo. Išgirdus Maliko pavardę, jį užliejo neapykantos, įniršio ir pasibjaurėjimo banga. Paskui ji nuslūgo, palikdama kažkokį užbaigtumo pojūtį. Įvykiai vystosi ratu, ir dabar jų su Maliku laukia kitas susitikimas. Paskutinis. Stelas šyptelėjo, ir Miulerio nugara nuėjo pagaugais: šioje šypsenoje nebuvo linksmumo, tik pasitenkinimas plėšrūno, galų gale pavijusio savo auką.
21
Malikas gulėjo ant nugaros, pro primerktus vokus stebėdamas ledi Kanse-Džouns ir per šnerves pūsdamas dūmus, lėtai kylančius į palubę. Ilgas pelenų stulpelis nuo cigaretės nukrito ant prašmatnios paklodės, bet Malikas nieko nepastebėjo — jis susižavėjęs žiūrėjo į nuogutėlaitę Almandą. Beje, ji buvo užsiėmusi tuo pačiu. Sėdėdama prieš didžiulį, visą sieną užimantį veidrodį, gražuolė colis po colio studijavo savo stulbinantį kūną. Švelniai jį lytėjo ir glostė, tarsi tikrindama, ar nėra pažeidimų.
Jie tik ką baigė mėgautis meilės malonumais, ir Malikas atsipalaidavo, jausdamasis stebėtinai kupinas gyvybės. Kaip ir visuomet, viskas praėjo sklandžiai, bet, irgi kaip visuomet, liko kažkokio keisto nepasitenkinimo pojūtis, kurio kilmės pulkininkas nesuprato. Su kitomis moterimis jis patirdavo ne tik orgazmą, bet ir emocinį pasitenkinimą. Užvaldęs jas, pasijusdavo stiprus ir neįveikiamas. Ir, svarbiausia, būtent nuo jo priklausė viskas — ir poza, ir tempas, ir kulminacinė akimirka. Bet su šita kale viskas buvo kitaip. Kai tik jų kūnai susiliedavo, jis kažkokiu nepaaiškinamu būdu prarasdavo kontrolę, ir viską spręsdavo tiktai ji. Taip nutikdavo visuomet, ir, nieko negalėdamas pakeisti, Malikas tiesiog kraustėsi iš proto.
Jausdama jo žvilgsnį, Almanda patyrė pasitenkinimą. Kaip ir visi vyriškiai, Malikas jos geidė, ir šiuo metu jo troškimas sutapo sujos ketinimais. Tačiau greit, labai greit viskas pasikeis. Šiaip ar taip, jai pasisekė ten, kur kiti nepešė nieko, ir netrukus ji sulauks dosnaus atlygio. Tuomet tik nuo jos vienos priklausys šio vyro likimas, ir jos asmeninis taip pat, nes Almanda gaus laisvę! Visu kūnu iki pat pirštų galiukų nusruveno susijaudinimo šiurpuliai — elektroninės smegenys sukūrė mažutėlaitį įtampos šuolį sidabriniuose jos nervų sistemos kontūruose.
Olinas pažadėjo: kai tik pavyks rasti patyrusius robototechnikos srities specialistus, draudimai, kurių prikaišiota įjos programą, bus panaikinti. Ir ji taps visiškai, absoliučiai laisva! Kaip žmonės, tik labiau… Galbūt Almanda Kanse-Džouns bus vienintelis iš tikrųjų laisvas robotas visame pasaulyje. Ir ji sugebės pasinaudoti savo laisve. Šiaip ar taip, skirtingai nei žmonės, jinai nemirtinga, o kai atsargoje turi amžinybę, gali pasiekti daug, labai daug. Be to, jinai tobula. Tokia tobula, kad būstinėje tiktai vienas žmogus žino, kas ledi Kanse-Džouns yra iš tiesų, — pirmininkas Olinas. Būtent jam Almanda turėtų būti dėkinga, jog išvydo dienos šviesą, ir būtent jisai netrukus padovanos jai laisvę. Ir kas, jei neilgai trukus po to jis netikėtai mirs? Ji galėtų pakoreguoti šiokius tokius įrašus, pašalinti kai kuriuos žmones, ir tuomet niekas niekada nesužinos, kad ji yra robotas. Tobulas Almandos lūpas nutvieskė šypsena.
Staiga kambario tylą perplėšė garsūs Maliko racijos šaukimai; ji drauge su drabužiais gulėjo ant krėslo. Malikas pasilenkė, paėmė raciją ir įjungė. Pasiklausė, nusikeikė ir staiga sviedė raciją per visą kambarį, pataikydamas tiesiai į veidrodį. Almandos atvaizdas suskilo į tūkstančius gabalėlių, ant grindų pažiro stiklo šukelės. Malikas stvėrė ją už rankos ir stipriai trūktelėjo į save.
— Vadinasi, tu įsitikinusi, kad Stelas nebegyvas? — paklausė jis.
Almanda vargais negalais prisivertė nepasipriešinti jam fiziškai.
— Taip, Peteri. Jis turi būti nebegyvas. Aš gi tau pasakojau, kad palikau generolą Fabriko paviršiuje su deguonies atsarga, skirta vos kelioms valandoms.
Malikas piktai išsišiepė:
— Nejaugi? Tuomet galbūt būsi tokia maloni ir paaiškinsi, koks laivynas artėja planetos link? Idiotai iš valdymo centro sako, kad ten piratai, — betgi mudu su tavimi žinom, jog, velniai rautų.. jog tenai gali būti tiktai Stelas! Niekas daugiau nesiryžtų tokiam žygiui!
Malikas stipriai ją pastūmė, ir Almanda nugriuvo ant grindų tarp stiklo šukių. Jeigu pulkininkas būtų buvęs atidesnis, jis, ko gero, būtų nustebęs, kad ji nesusipjaustė, ir pastebėjęs akyse žybtelėjusį įsiūtį. Tačiau Malikas buvo pernelyg užsiėmęs — jis skubiai vilkosi drabužius ir segėsi ginklus. Baigęs rengtis, pastvėrė nuo tualetinio stalelio Almandos raciją ir išbėgo iš miegamojo, pakeliui dalindamas įsakymus. Jis dar privers tą bukagalvį Stelą pasigailėti, jog tasai apskritai atsirado šiame pasaulyje.
Stelas nenuleido akių nuo ekrano, kuriame kas akimirką vis didėjo Kalės atvaizdas. Tinkamas pavadinimas, nusprendė generolas, bet dėl jo kalta toli gražu ne pati planeta. Ji atrodė nedidukė, ir žiūrėti beveik nebuvo į ką: milžiniški vandens plotai, šen ir ten išblaškyti rudi sausumos skutai ir baltų debesų potėpiai danguje. Kadaise tai buvo pats paprasčiausias, vidutiniškas pasaulėlis; bet, atvykus žmogui, viskas pasikeitė. Dabar planeta virto tikrų tikriausia tvirtove. Jos apsauga nusileido nebent žemiškajai. Stelo širdyje sukirbėjo abejonės. Gal jis apsiskaičiavo, ką nors pamiršo, padarė kurią nors iš tūkstančio galimų klaidų? Jis nugrūdo tas mintis gilyn, į tą atkampią vietelę, kur paprastai tūnodavo visos jo abejonės ir baimės. Viskas jau nuspręsta. Dabar beliko tik veikti.
Jis dirstelėjo į kovinį displėjų, atspindintį padėtį. Aštuonios žydros dėmelės — jų laivai — atrodė mažutėlaitės palyginti su dideliu geltonu planetos apskritimu. Stačiai absurdas: skruzdėlės, susiruošusios užpulti dramblį. Nuo šios minties Stelas šyptelėjo. Na, vadinasi, jis skrieja pagrindine skruzdėle — praeity piratų laivu “Keršytojas”, nūnai pervardintu į “Friholdo kerštą”, — kuriai vadovauja kapitonė Boiko. “Zulu” ir kiti du transporteriai su minimalia įgula iškeliavo į Friholdą. Su jais išskrido dar vienas iš piratų atimtas laivas, naujutėlaitis kreiseris, dabar vadinamas “Kovine sėkme”. Būtų gerai, kad jis pateisintų savo pavadinimą — jeigu transporteriai susitiks piratus arba roniečius, sėkmės jiems tikrai prireiks.
Stelui nebuvo lengva apsispręsti ir išsiųsti transporterius namo. Pagrindinė jų funkcija bei paskirtis — ginti priešo apsuptyje atsidūrusią brigadą, ko nepasakytum apie buvusį “Keršytoją”. Kita vertus, piratų laivai geriau ginkluoti, vadinasi, gali sėkmingiau apsiginti patys. Ši aplinkybė atriša rankas Sakalui, suteikdama galimybę jo perėmėjams pulti priešą, o ne ginti laivyną. Be to, jiems paprasčiausiai nepakako apmokytų žmonių, galinčių aptarnauti ir savus, ir iš piratų atimtus laivus. Dėl visų šių priežasčių Stelui, galima sakyti, pasirinkimo neliko. Be to, egzistavo dar vienas argumentas, kurio jis neminėjo niekam. Jeigu brigadai nepasiseks, Krasnovskis Friholdo gynybai turės bent jau transporterius ir piratų kreiserį. Akimirkai dingtelėjo mintis apie Oliviją. Laivų nedaug, bet… vis šis tas.
Stelas paskutinį kartą patikrino operacijos planą. Visų pirma, jo žinioje buvo “Friholdo kerštas”, trys kreiseriai ir transporteris, kuriuos brigadai maloniai perleido piratai. Šitie mūšyje iškovoti laivai ne tik pasižymėjo didžiule ugnies galia, bet ir užtikrino puikią priedangą. Narsas, be abejo, teisus: jei bus įrodyta, kad “Intersistems” būstinę užpuolė Friholdas, Imperijos valdžia sureaguos nedelsdama. Vadinasi, reikėjo sukurti įspūdį, jog Kalę atakuoja kažkas kitas. Kas? Aiškus reikalas — arba piratai, arba Antroji Ronų Imperija. Daugiau nėra kam.