Sakalo perėmėjas sūpavosi ant manevrinių variklių. Aplinkui jį kiti perėmėjai darė tą patį, jų variklių riaumojimas drebino visą “Lizdo” pakilimo-nusileidimo platformą.
— Pradėti antrąją fazę,supratau, — Sakalas kom-ryšiu patvirtino gavęs įsakymą ir persijungė į savo aviabrigados dažnį. — Tvarkelė, Sakalai. Metas atidirbti už mūsų pinigėlius. Užkursim jiems pirtį, tačiau protingai — noriu, kad visi sugrįžtų atgalios.
— Netgi Karia? — paklausė kažkas.
— Ypač Karia, — tučtuojau atsiliepė vyriškas balsas. — Ji tokia.. stačiai niam-niam!
— Svajoti naudinga sveikatai, vaikine, — atsakė Karia. — Žiūrėk, taviškis ims ir pasistos — išimties tvarka.
Sakalas nusijuokė:
— Patausokit savo juokelius priešininkui. Rikiuokitės grandimis ir pirmyn.
Jis kairiąja ranka padidino manevrinių variklių galingumą, o dešiniąja spustelėjo valdymo svertą pirmyn ir žemyn. Viso labo už poros jardų nuo atviro liuko įjungė pagrindinius variklius, staigiai užvertė laivo nosį ir nėrė į tamsą. Likusieji nusekė paskui jį po penkis perėmėjus grandyje. Rezerve neliko nė vieno. Visi gavo griežtas veikimo instrukcijas ir tučtuojau išsisklaidė į šalis.
Pats Sakalas drauge su ketvertu grandžių nuskriejo pasitikti priešo naikintuvų. Milžiniškas rudas Kalės rutulys, išterliotas baltų debesų dėmėmis, kabojo virš jų it scenos, kurioje turėjo vykti kautynės, dekoracija. Skenuodamas savo prietaisus, Sakalas pastebėjo, kad tenai, kur minų lauke atsirado properšos, sprogusių užtaisų ir priešo laivų vietoje susiformavo metalinių skeveldrų užuolaida. Nors joje taip pat žiojėjo spragos, užuolaida buvo labai pavojinga; dideliu greičiu atskriejęs ir į ją atsitrenkęs perėmėjas galėjo paprasčiausiai ištikšti į gabalėlius.
— Laikykitės atokiau nuo tos šiukšlių krūvos, — tarė Sakalas ir pasuko į dešinę, pakraščiu apskriedamas metalo nuolaužas.
Paskui pokalbiai nutrūko: priešo laivai išsiveržė iš sudriskusio minų lauko, į visas puses spjaudydami mirtinai pavojingus spindulius ir raketas. Tarp laivų prasidėjo dvikovos — vienas prieš vieną, du prieš du, trys prieš penkis. Nors iš pradžių “Intersistems” perėmėjai turėjo kiekybinę persvarą, operacija minų lauke gerokai sumažino atotrūkį o pirmosios kautynių minutės sutirpdė jį visiškai.
Sakalo pilotai skriejo nuo saulės, kruopščiai taikėsi ir taikliai šaudė. “Intersistems” pilotai buvo įtūžę dėl savo draugų žūties minų lauke, emocijos kliudė jiems veikti apgalvotai ir šaltakraujiškai. Be to, daugelis jų praktiškai neturėjo kautynių patirties. Jie darė klaidas ir tučtuojau už jas mokėjo. Jų laivai sproginėjo, virsdami ryškiais oranžiniais kamuoliais, ir, nelyginant krintančios žvaigždės, vartaliodamiesi lėkė link planetos paviršiaus. Tačiau tie, kurie ištvėrė pirmąsias penkias minutes, buvo šaunūs. Labai šaunūs. Ir netrukus jų veiksmai pradėjo kelti atakuojantiems nerimą. Sakalas krūptelėjo, kai ausinėse pasigirdo širdį draskantis klyksmas, ir vienas iš jo Sakalų nušvilpė link paviršiaus. Jis įsijungė vidinį saviškių ryšio kanalą ir išgirdo trumpas, įniršio kupinas pilotų replikas.
— Sūdąs! Jič pričiupo Kalą.
— Užsičiaupk, kvaily! Vienas iš jų įsikibo tau į uodegą.
— Aš pričiupau tą šunsnukį! Atsargiai, Slimai… Po velnių, jis praskriejo visai greta.
— Eikš pas mamytę… Eikš pas mamytę… Štai taip… Mamytė mažyliui turi puikią torpedėlę… Štai tau, atsiimk!
— Džekai! Paskui tave porelė!
Šis balsas įsiveržė į Sakalo sąmonę nelyginant durklo dūris. Jis skubiai dirstelėjo į apžvalgos ekraną — taip ir yra, dvi savaime nusitaikančios torpedos, reaguojančios į šiluminį spinduliavimą, skriejo paskui jo išmetimo vamzdžius, o už jų šmėžavo du priešo naikintuvai. Sakalas išmetė susikaupusias šiukšles ir staigiai pasuko į kairę. Atsimušusios į degančias visokiausio šlamšto nuolaužas, torpedos sprogo; tačiau naikintuvų šis triukas neapgavo. Jie tarsi prilipo jam prie paskuigalio. Sukaukė pavojaus sirenos, neramiai sumirksėjo žiburiai — vienas iš jų įsigudrino užkabinti kairįjį Sakalo sparną. Po velnių, dar ims ir prasidės atmosferos nuotėkis! Jis blaškėsi į šalis, vangstydamasis nuo mirtinų žydrų spindulių, bet, aišku, šitaip negalėjo tęstis amžinai.
— Mes ateinam, bose! — suskambo ausinėse kažkieno balsas, bet Sakalas suprato, kad jie nesuspės.
Tuomet jam dingtelėjo viena mintis — gudrybė, kuri arba išdegs, arba ne. Jei ne, jis net nespės pasijusti idiotu… Sakalas sukando dantis, įjungė abu variklius visu galingumu ir metėsi link metalinės užuolaidos, sudarytos iš sprogusio minų lauko nuolaužų.
— Tuojau… tuojau… dar truputėlį… Štai!
Sakalas iš visų jėgų trūktelėjo į save valdymo svertą, pajuto, kaip perkrova įspaudžia jį į krėslą, ir… prie pat metalo trupinių sienos šovė aukštyn. Jam už nugaros nugriaudėjo du galingi sprogimai; priešininko naikintuvai iš inercijos nušvilpė pirmyn ir atsitrenkė į erdvėje sklendžiančias metalo nuolaužas.
— Neblogai sugalvota, bose! — riktelėjo kažkuris Sakalo pilotas.
Jis neatsakė. Paprasčiausiai nepajėgė. Pernelyg smarkiai kaleno dantys.
Stelas neatplėšė akių nuo kovinio displėjaus. Jie laimėjo, bet tiktai vos vos. Dėkui Dievui, brigadai nereikėjo užgrobti planetos — ji paprasčiausiai neįstengtų. Tačiau ir numatyta užduotis pareikalavo milžiniškų pastangų. Pirmoji fazė — minų lauko perpiešimas — pavyko netgi geriau, nei jis drįso tikėtis; dėkui tam kvailiui, kuris taip tankiai sukaišiojo minas. Antroji fazė artėjo į pabaigą. Netrukus jie kontroliuos kosmosą ir atmosferą.
Viso labo keliems “Intersistems” naikintuvams pavyko prasmukti pro Sakalus ir užpulti Stelo laivus. Beveik visus juos ištaškė sunkieji “Friholdo keršto” ir kreiserių pabūklai. Tačiau vienas priešo pilotas, puikiai suvokdamas, jog skrenda į užtikrintą pražūtį, sugebėjo įveikti visas kliūtis ir taranavo paskui galinę kreiserio kapitono tiltelio dalį. Per laivą nusirito sprogimų banga, perplėšdama jį it konservų skardinę. Laive buvo kapitonas Kosto ir “Mazajaus” įgula. Žuvo visi iki vieno. Drauge su jais žuvo ir kažkuri Stelo dalis.
Tačiau dabar ne metas apverkti kritusius, jis sielvartaus vėliau. Dabar reikia susikaupti ir pasistengti, kad daugiau aukų nebūtų. Be to, viskas galėjo pasibaigti kur kas blogiau. Velniai rautų, visa brigada sukišta į vieną vienintelį transporterį, ir jei prakeiktas savižudis būtų rėžęsis į jį… Bet šitaip nenutiko. Vadinasi, metas pradėti trečiąją fazę.
Stelas pažvelgė į kapitonę Boiko ir staiga suvokė, kad ji jau nebejauna. Moters veidą vagojo gilios raukšlės, tamsiuose plaukuose šmėsčiojo sidabrinės gijos. Tačiau akys liepsnojo ryžtu, o tvirtai sučiauptos burnos kontūrai bylojo apie nepalenkiamą tvirtybę.
— Trečioji fazė, sere? — ramiai paklausė ji.
— Taip, kapitone. Pradėkite vykdyti trečiąją fazę.
Ji palinko prie kom-ryšio pulto, perdavinėdama įsakymus, o Stelas vėl atsigręžė į kovinį displėjų. Dabar brigadai reikės nusileisti į paviršių, prasibrauti iki būstinės komplekso, užimti jį ir išsilaikyti lygiai tiek, kiek sugaiš specialioji komanda, kol suras Friholdo pinigus. Taip, lengva nebus.
22
Pasiekęs atmosferą, laivas krūptelėjo, sudrebėjo nuo raketų žemė-oras sprogimų ir, stengdamasis jų išvengti, ėmė mikliai vingiuoti į šalis. Stelui panašūs skrydžiai nebuvo naujiena, jis šimtus kartų patyrė tą patį, bet visgi vėl pasijuto nekaip. Sitai blogiau už viską: bejėgiškai blaškytis metalinėje skardinėje, kol visi, kas tik gali, stengiasi ją prakiurdyti. Generolas nutaisė abejingą veidą ir išspaudė pašaipią šypsenėlę, skirtą kariams, ankštai susigrūdusiems aplink. Ir išvydo atsakomąsias šypsenas.