Maliko akys liepsnojo įtūžiu, jis šūkavo įsakymus kom-ryšiu, dėl menkiausios priežasties išdėdamas savo žmones į šuns dienas. Žvelgdama į jį pro pusiau primerktas blakstienas, Almanda galvojo apie tai, kaip šis vyras ją įžeidė. Ir ji iškentė, vildamasi, kad… bet jos viltims išsipildyti nelemta. Nuo šios minties kai kuriuose Kanse-Džouns kontūruose pašoko įtampa. Atsiliepdami maži energetiniai impulsai testavo gautą signalą ir grįžo į smegenis. Šios patvirtino, kad tokia reakcija atitinka esamas aplinkybes, ir davė įsakymą ją sustiprinti. Palaipsniui Almandą persmelkęs jausmas augo, susierzinimas virto pasipiktinimu, paskui įniršiu ir galiausiai įsiūčiu. O, koks nuostabus pojūtis! Ji nesikišo, kai aktyvavosi ir kitos programos dalys.
Stelas kilstelėjo prie akių binoklį ir pareguliavo ryškumą. Administracinis kompleksas akimirksniu priartėjo ir užpildė visą vaizdo ieškiklį. Stelas spustelėjo tolimačio mygtuką, ir atvaizdo centre pasirodė balta dėmelė. Sukdamas ratuką prietaiso šone, jis privertė dėmelę judėti; kas kartą, kai ji stabteldavo ties kuriuo nors objektu, apatinėje vaizdo dalyje pasirodydavo skaičius, atitinkantis juos skiriantį atstumą. Stelas beveik neabejojo, kad energetinė patranka paslėpta sugriautame pastate už tūkstančio jardų nuo čia. Jo įtarimas pasitvirtino, kai iš ten išsiveržė žydras spindulys ir įsmigo į pylimą maždaug už šimto jardų nuo generolo. Iš pradžių pakilo baltas debesis — išgaravo dirvoje buvęs vanduo. Paskui pylimas pradėjo lydytis ir sruventi. Ūmai jis pradingo visiškai, palikęs žydrosios ieties smūgiui du už pylimo prisiglaudusius karius. Trumpas tvyksnis, ir žmonės dingo, tarsi nė nebuvę. Iš jų belikę pelenai dar nespėjo nukristi žemėn, kai patranka pradėjo gręžtis, rinkdamasi kitą taikinį.
Stelas nusikeikė ir nuleido binoklį. Jie įstrigo čia, maždaug už dviejų tūkstančių j ardų nuo administracinio komplekso, ir būtent ši energetinė patranka neleido judėti į priekį. Šitokiu būdu brigadai teko susimokėti už tai, jog visi sunkieji pabūklai iškeliavo namo su transporteriais. Bet, tiesą sakant, Stelas neturėjo iš ko rinktis. Skrendant iš Fabriko, beveik visa brigada susigrūdo į vienintelį transportinį laivą, kuriame jiems buvo pakankamai ankšta ir be sunkiųjų pabūklų. Stelas krūptelėjo, išvydęs kitą žydrą tvyksnį ir pajutęs ore pasklidusį ozono kvapą. Tiesa, šįkart šauliams nepasisekė. Penki kariai spėjo pasislėpti už pastato, kurio sienų nepajėgė įveikti netgi toks galingas ginklas. Beliko vienintelė išeitis, nors Stelui ji labai nepatiko.
— Sujunkite mane su Sakalu, — įsakė jis kom-technikei.
— Klausau, sere, — pirštai nubėgo portatyvinės klaviatūros klavišais. — Jis lauks ketvirtame dažnyje.
Stelas įsijungė nurodytą dažnį — generolo balsas bus transliuojamas į palydovą, paskui į “Lizdą” ir tik tada jį išgirs Sakalas. Girdimumas buvo puikus.
— Na, kaip gi galėčiau pasitarnauti mūsų Brolijos šlovei? — pašaipiai paklausė Sakalas.
Ši ironiška piratiškų radijo pokalbių imitacija privertė generolą šyptelėti.
— Pašalindamas iš kelio tą prakeiktą energetinę patranką, štai kaip.
Pauzė. Kai Sakalas prabilo vėl, jis, regis, jau nebenorėjo juokauti:
— Sprendžiant iš mūsų radijo markerių, srityje, prigludusioje prie taikinio, truputį ankštoka, Brolau. Esi tikras, kad nori smogti į jį iš oro?
Stelas suprato ir pritarė piloto nerimui. Jei Sakalas su savo žmonėmis negalės veikti juvelyriškai tiksliai, jie, užuot sunaikinę priešo pajėgas, gali netyčia susprogdinti pusę saviškių. Bet, velniai rautų, kitos išeities paprasčiausiai nėra!
— Užduotis patvirtinta, — atsakė Stelas. — Duok mums dešimt minučių pasislėpti.
— Supratau tave, Brolau. Įsirauskite giliau.
— Perduokit visiems, — pratarė Stelas, kreipdamasis į kom-technikę, — tegul pasiieško kokio nors urvo ir tūno tenai, kol viskas pasibaigs. Po dešimties minučių ant žemės užgrius dangus.
Mergina linktelėjo ir susijaudinusi prabilo į mikrofoną. Stelas pažvelgė į Flin ir keturis karius, kuriuos viršila paskyrė jo apsaugai.
— Eime… Pasiieškokim slėptuvės.
Jis nusivedė savo mažą būrelį tenai, kur pirma, sėlindamas gatvėmis, pastebėjo įėjimą į požemį ar kažką panašaus. Teko pereiti maždaug pusę kvartalo, kom-technikė sekė jiems įkandin. Viduje kariai aptiko erdvų vestibiulį. Skubiai patikrinus patalpą paaiškėjo, kad ten nieko nėra. Liuoksėdami sustingusio eskalatoriaus pakopomis, jie nusileido iš pradžių vienu, o paskui dviem lygiais žemiau ir būtų leidęsi dar giliau, tačiau kelią pastojo griuvusi diurakritinė siena. Matyt, besitraukiantys “Intersistems” gynėjai susprogdino pertvaras, kad priešininkas negalėtų prasiskverbti į jų požeminę transporto sistemą.
— Tiek to, — tarstelėjo Stelas. — Čia ir apsistosime.
— Visi praneša radę slėptuves, — pranešė kom-technikė.
— Tikėsimės, — susijaudinęs atsiliepė Stelas, žvelgdamas aukštyn, tenai, kur netrukus prasidės kautynės. — Tikėsimės.
Žemė liuoktelėjo jam priešais, ir Sakalas eilinį kartą pasigailėjo skrendąs ne savo asmeniniu perėmėju. Žinia, protu jis suprato, kad visos mašinos vienodos, bet, kaip ir likusieji pilotai, buvo šimtu procentų įsitikinęs, kad jo laivas ne toks, kaip kiti. Jo laivas turėjo sielą ir asmenines savybes, kurias Sakalas nuodugniai ištyrė ir kuriomis visuomet galėjo pasikliauti. Tačiau jo perėmėjas liko “Lizde” — su apgadintu sparnu atmosferoje nepakariausi. Štai kodėl dabar Sakalas skriejo atsarginiu laivu, ir tokia padėtis jam visiškai nepatiko. Regis, valdymas kiek lėtesnis, kairiojo variklio efektyvumas vos devyniasdešimt šeši procentai, o ir pats piloto krėslas kažkoks… nepatogus.
Dirstelėjęs į užpakalinio vaizdo ekraną, Sakalas įsitikino, kad likusieji dešimt perėmėjų lekia tiksliai paskui jį. Jis perdėm automatiškai patikrino prietaisų parodymus: varikliai, ginklai, elektronika — viskas funkcionuoja normaliai. Tada sutelkė dėmesį į taikinį — absurdiškai menką dėmelę ant žemės, šiaurinėje administracinio komplekso pusėje. Keblumas tas, kad reikėjo sunaikinti tikslą, neperžengiant tos nedidelės erdvės ribų. Truputį šiauriau — ir jis ištaškys po Nusileidimo Zoną ją ginančius brigados karius. Truputį piečiau — ir maža kas beliks iš administracinio komplekso, o juk būtent tenai sudėti jų pinigėliai. Truputį ryčiau — ir nukentės gyvenamieji pastatai, vadinasi, ir daugybė civilių asmenų. O jei smogs truputį vakariau… tuomet jų skrydis apskritai bus tik tuščias laiko gaišimas.
Dabar Sakalas aiškiai matė tikslą. Pažymėjo tą sritį savo valdymo tinklelyje, persiuntė informaciją apie taikinio išvaizdą, koordinates bei atstumą visoms pabūklų sistemoms ir aktyvavo jas. Stumtelėjo valdymo svertą į priekį ir nulėkė žemyn, o tada nusklendė virš planetos paviršiaus, kildamas ir leisdamasis tiksliai pagal vietovės reljefą. Žemė sparčiai lėkė pro šalį, ir, kaip paprastai tokiomis akimirkomis, Sakalas pajuto, kaip jį užlieja įnirtingos, grubios jėgos banga. Kažkuria savo esybės dalimi jis gėdijosi šio jausmų antplūdžio, užtai kita dalis džiūgavo, mėgaudamasi greičio, galybės ir pavojaus pojūčiu. Jis iš visų jėgų tvardėsi, laukdamas tos svaiginančios akimirkos, kai jiedu su mašina susilies į vieną visumą, o taikinys atsidurs jo valioje.
— Palauk… Lukterėk… Dar truputėlį… Ugnis!
Perėmėjas pakrypo — atsiliepdama į žodinę Sakalo komandą, atgijo dviguba energetinė patranka, ir paviršiaus link nuskriejo keturios raketos žemė-oras bei ištisas bombų spiečius. Po dešimties sekundžių pilotas nutraukė ugnį ir nėrė iš.apšaudomos zonos.