Dešimt perėmėjų vienas po kito pakartojo savo vado veiksmus. Jų raketos, reaguodamos į šiluminį sunkiųjų pabūklų spinduliavimą, paskubomis trupino įtvirtinimus, paversdamos juos griuvėsiais. “Protingos” bombos ieškojo pačių stambiausių, kompaktiškiausių, geriausiai paslėptų taikinių. Versdamos sienas ir lubas, jos veržėsi iki pat pamatų, o po penkių sekundžių susprogdavo, dažniausiai sugriaudamos ir visą pastatą. Tuo tarpu žydros energijos impulsai viską aplink pavertė išsįlydžiusiu žemės, kūno ir metalo mišiniu.
Dar kartą praskriejęs virš nurodytos srities ir patikrinęs atakų efektyvumą, Sakalas pajuto, kad jo susijaudinimas atlėgsta. Bumą degino aitrus metalo prieskonis. Apačioje įsiviešpatavo mirtina rimtis. Nė menkiausio judesio. Sakalas įjungė mikrofoną ir prikimusiu balsu pranešė:
— Užduotis įvykdyta.
Ir nuskriejo aukštyn, į žydrą giedrą dangų.
Kareiviai nedidelėmis grupelėmis lindo iš priedangų — iš pradžių nuogąstaudami, o paskui vis narsiau. Stelas su savo palydovais taip pat apleido požeminę slėptuvę, sustojo ir nustebęs apsidairė. Sakalo asai viską aplinkui numatytą taikinį sulygino su žeme. Nei priešo karių, nei vabzdžių dūzgimo — nieko, išskyrus ugnies treškėjimą ir žvirgždo gurgždėjimą po kojom. Visur sūkuriavo dūmai, susipindami keisčiausiomis figūromis, kurias, nelyginant mirusiųjų šmėklas, lengvas vėjelis nešė tolyn. Išties fantasmagoriškas reginys. Stelas vargais negalais atplėšė nuo jo akis ir susimąstė apie tai, ką reikės daryti toliau.
Reikėjo kuo greičiau išnaudoti situacijos pranašumus, neleidžiant Malikui atsitokėti ir pasitelkti naujas jėgas. Kareiviai nužingsniavo į priekį, bet vadai nešūkčiojo įsakymų, o perdavinėjo juos pakuždomis, tarsi baimindamiesi sutrikdyti aplink viešpataujančią tylą. Bet netrukus šie keisti kerai išsisklaidė. Iš pradžių nuaidėjo pavienis šūvis, paskui nugriaudėjo sprogimas, o kiek vėliau nusirito masinės ugnies grumėjimas. Stelas net nespėjo rimtai sunerimti, kai susišaudymas palaipsniui nusilpo ir netrukus liovėsi visai.
Prie administracinio komplekso jų niekas nepasitiko. Geras ženklas, ir Stelo širdyje suruseno viltis. O kai jie įėjo į pastatą ir ėmė kopti laiptais, po senovei nesutikdami jokio pasipriešinimo, pažvalėjo galutinai. Dabar generolas jau neabejojo brigados pergale. Stelas stebėjosi — jis manė, kad Malikas kausis už kiekvieną administracinio komplekso colį. Tačiau fortūnai nepatinka, kai mirtingieji įgrista jai kamantinėjimais. Tereikia neatsipalaiduoti ir neprarasti budrumo. Stelas įsakė Flin pasiųsti žvalgus ir įvertinti kompleksą.
Pasirodė Miuleris, nekantriai raginantis Narsą. Apklausęs administratorių, Stelas pasiuntė savo žmones į tas patalpas, kuriose galėjo būti saugomos vertybės. Į kai kuriuos ypač slaptus kambarius teko veržtis jėga. Galiausiai iš visur plūstelėjo kareiviai, nešini įvairiausios formos bei apimties konteineriais. Miuleris patikrino kiekvieną, dažniausiai iš nevilties linguodamas galvą, bet retsykiais džiugiai trindamas rankas. Konteinerius, nusipelniusius tokio palaiminimo, sukrovė ant tuščios platformos, kuri vėliau nugabens juos į laivą. Atstumtuosius be ceremonijų suvertė į didelę krūvą po “Intersistems” logotipu, pavaizduotu ant vienos sienos. “Dar truputėlį, — pagalvojo Stelas, — dar šiek tiek. Paskui mes viską sukrausime į laivus ir išskrisime iš čia velniop”. Jis tiesiog negalėjo sulaukti, kada gi tai nutiks.
— Generole… Tas kapralas sako suradęs kažką, į ką jums derėtų dirstelti, — apmąstymus nutraukė Miulerio balsas.
Greta inspektoriaus stovėjo vidutinio amžiaus vyriškis su kapralo antsiuvais; jo veidas Stelui pasirodė kažkur matytas. Generolas įsižiūrėjo įdėmiau. Na, žinoma! Tos mažos akutės ir didelė raudona nosis tegalėjo priklausyti vieninteliam žmogui.
— Čia jūs, seržante Diskersonai?
— Kapralas Diskersonas, sere, — sutrikęs atsakė tas.
Stelas klausiamai kilstelėjo antakį:
— Girtuokliavimas?
— Taip, sere, — liūdnai linktelėjo Diskersonas.
Stelas apstulbęs palingavo galvą. Jis pats asmeniškai pakėlė Diskersoną į seržantus mažiausiai tris kartus.
— Žinote, Diskersonai, jei ne gėrimas, jūs jau veikiausiai būtumėt generolas.
Kapralas plačiai išsišiepė:
— Vadinasi, gerai, kad aš geriu, sere. Na, koks gi iš manęs generolas?
Stelas nusijuokė ir paklausė:
— Tai kas gi nutiko?
— Eikite paskui mane, generole, — tvirtai pareiškė Diskersonas. — Vaizdelis, kurį pamatysite, jums patiks.
Stelas taip ir padarė. Drauge su viršila Flin ir savo asmens sargybiniais jis užkopė paskui Diskersoną laiptais, nužingsniavo pro trejas susprogdintas duris ir atsidūrė didelėje patalpoje, labai primenančioje komandinį centrą.
— Čionai, generole, — pakvietė Diskersonas.
Stelas priėjo artyn ir išvydo… Maliką. Tasai buvo nebegyvas — akys išsprogusios, veidas pamėlynavęs, gerklę gniaužė metaliniai pirštai, priklausantys ledi Almandai Kanse-Džouns. Ji jau nebeatrodė žavinga. Plastikinė veido oda sutirpo nuo Maliko rankoje sustingusio energetinio pistoleto šūvio, atidengdama metalo ir plastiko skeletą. Tas reginys atrodė kažkoks nepadorus. Išliko tiktai lūpos, išlenktos it šypsenoj.
23
Kom-technikė Ču žvilgsniu palydėjo “Lizdą”, nykstantį hipererdvėje. Baisiai gaila, kad Sakalai išskrido, tačiau jie gavo naują pasiūlymą, o Friholdas negalėjo suteikti jiems nuolatinio prieglobsčio. “Tiek to, — pagalvojo Ču, nužvelgusi priešais išsirikiavusius monitorius, — reikalai ir be jų taisosi iš esmės. Kapitonė Boiko kaip reikiant aplopė orbitinės palydovų sistemos skyles. Be to, dabar orbitoje sukasi brigados transporteriai ir piratų kreiseris”. Ču užsikėlė kojas ant konsolės, atsilošė krėsle ir gurkštelėjo arbatos. Didžiuliam jos pasitenkinimui, gėrimas dar neatvėso.
Viršila Flin ir seržantas Stiksas sėdėjo atviroje kavinėje ir draugiškai tylėjo. Jiems už nugarų stūksojo chaotiškai išmėtyti Pirmojo kupolai ir pastatai. Priešaky iki pat mirguliuojančio senato kupolo plytėjo švarus smėlis. Tik ką baigėsi liūčių sezonas, vasara su savo karščiais dar neprasidėjo, oras buvo šiltas bei kvapnus. Retsykiais tai Stiksas, tai Flin kilsteldavo ant stalo stovintį butelį ir pripildydavo taures. Vienu žodžiu, abu paprasčiausiai mėgavosi gyvenimu.
Galiausiai Stiksas nutraukė tylą:
— Na, viršila, ir kas toliau?
Flin gūžtelėjo pečiais:
— Prisisprogsim?
— Aš ne apie gėrimą, — atsiliepė Stiksas. — Turiu omeny, ką jūs ketinate veikti? Išeisit į atsargą?
Flin nusijuokė:
— Aš? Tu tikriausiai juokauji?
Minutėlę patylėjęs, Stiksas paklausė:
— Vadinasi, pasiliksit?
Flin šliūkštelėjo sau į taurę dar truputį viskio ir nugėrė gurkšnelį.
— Turbūt… generolas sako, kad neišformuos brigados. Retsykiais bus galima netgi padirbėti kur nors papildomai. Kad neprarastume formos, — ji įsistebeilijo į tolimą horizontą. — Dabar mes turime už ką kovoti ir kur sugrįžti. O ką nusprendei tu?
Stiksas pažvelgė į senatą, žvilgantį saulės spinduliuose. Priešais juos stūksojo monumentas, pastatytas viršilos Komo ir kitų, žuvusių per roniečių antpuolį, garbei. Prieš įsitaisydami kavinėje, Stiksas ir Flin pagerbė kritusius draugus.
— Tiesą sakant, norėčiau turėti ir kitus namus, ne tik brigadą. Bet jie gali palaukti… Be to, kažkas juk turi sukiotis netoliese, kad jūs turėtumėt ant ko išliet savo pyktį.
Flin aiškiai patiko jo žodžiai, tačiau ji pasistengė neišsiduoti ir tik pašaipiai prunkštelėjo.