Paskyręs kapralę Flin vadovauti dvidešimčiai karių, įsakė jiems nugabenti sužeistuosius į bazę. Jie turėjo sėsti į traukinį, vykstantį priešinga kryptimi, ir po kelių minučių atvykti į vietą. Flin nusigręžė, ketindama vykdyti vado įsakymą, bet Stelas ją sustabdė.
— Puikiai padirbėjai, kaprale. Ačiū.
Flin sutrikusi nudelbė akis ir nuraudo — regis, nuo raudonio jos veidą su riesta nosyte dar ryškiau nusėjo strazdanos.
— Jie bukagalviai, sere, jei įsivaizduoja, kad mes nusileisim iki tokio lygio. Kitąsyk bus protingesni.
Stelas šyptelėjo.
— Tikriausiai — ypač jei jūs atsidursite netoliese, kaprale, — ir jau rimtai pridūrė: — Pakeliui nenuleiskite akių nuo zoniukų. Ir, kai atvyksite į bazę, tučtuojau prisistatykite majorui Malikui. Papasakokite apie pasalą ir, vardan Dievo, perduokite jam, jog aplink būstinę reikia uždaryti kanalizacijos liukus. Ta smarvė stačiai verčia iš koto!
Flin nusijuokė, bet atsakė jam pagal visas taisykles:
— Klausau, sere, bus padaryta.
Stelas linktelėjo, atidavė pagarbą ir žvilgsniu nulydėjo mažą būrį, sukantį link perėjimo į kitą platformą. Jis patenkintas pastebėjo, kad Flin pasiuntė priekin žvalgus, o sužeistuosius išrikiavo užnugaryje. Šaunuolė, viską padarė kaip reikiant. Beliko tikėtis, jog per artimiausią pusvalandį Malikas gaus jo pranešimą ir ko nors imsis. Vis dėlto jau nebe pirmą kartą pulkininko sieloje sukruto nerimas ir netgi tam tiktas įtarumas, atsirandantis kaskart, kai jis mąstydavo apie savo pavaduotoją. Ir Stelas vėl nerimastingas mintis nuginė šalin. Nesąmonė, netgi Malikas negalėtų taip pasielgti. Ir visgi jam norėtųsi žinoti, kodėl kažkas slopino visus brigados dažnius. Ar šis faktas susijęs su pokyčiais, vykstančiais pačioje brigadoje, ar tėra atsitiktinio aplinkybių sutapimo pasekmė? Kad ir kaip ten būtų, Stelui visa tai labai nepatiko.
Netrukus atvyko traukinys, ir jie, sugniaužę parengtus ginklus, įlipo vidun. Užnugaryje paliktas sargybinis įšoko paskutinę akimirką. Kareiviai įtemptai žvalgėsi į akivaizdžiai besinervinančių keleivių fizionomijas, tačiau nepastebėjo jokių priešiškumo ženklų. Visuose veiduose spindėjo tiktai baimė ir nepasitenkinimas — jausmai, gerai pažįstami kiekvienam samdiniui. Traukinys tolygiai didino greitį ir netrukus tunelio sienos susiliejo į neaiškų pilką audinį. Stelas atsisėdo, ir, žvelgdamas į purviną, subraižytą stiklą, susimąstė. Taip, jie, be jokios abejonės, išvengė susirėmimo su priekalu. Betgi kažkas nepagailėjo nei laiko, nei pinigų, kad paspęstų jiems šituos spąstus. Tad kas? Ir kodėl? Visą likusį kelią jis suko galvą, stengdamasis rasti atsakymus į šiuos klausimus.
2
Jų kelionės tikslas buvo aptriušęs viešbutis, kadaise veikiausiai regėjęs geresnių dienų, bet pastaruoju metu negailestingai išstumtas iš klestinčiųjų, atsidariusių toliau nuo triukšmingo kosmouosto, rato.
— Sargybą pastatyti, sere? — sprendžiant iš Komo veido išraiškos, jis, regis, manė, jog sargyba nepakenktų.
— Taip, dėkoju jums, viršila, — atsakė Stelas. — Nepaisant neabejotino mūsų žavesio, kai kuriuose rajonuose nesame itin populiarūs. Verčiau apsidrausti, nei apgailestauti, kad šito nepadarei.
— Klausau, sere, — su šypsena atsakė Komo ir nusigręžė duoti įsakymų.
Kareivių su jais beliko ne tiek jau daug, ir apsaugos linija buvo skystutė, bet vis vien geriau, negu nieko. Po dešimties minučių Stelas ir Komo, lydimi dviejų veteranų, įžengė į nuskurusį viešbučio vestibiulį. Už stalo sėdėjo išdžiūvęs senis, toks pat iščiulptas ir sužiaumotas gyvenimo, kaip ir jį supantys apartamentai. Senoviniai elektroniniai akiniai jam pakeitė akis, prieš daugelį metų prarastas nuo pernelyg didelės jerlo dozės. Akinių dėka jis atrodė panašus į varlę, o ilgas, siauras liežuvis, tai išnyrantis iš plačios burnos, tai vėl pranykstantis joje, tik sustiprino šį įspūdį. Sielvartingame balse skambėjo meilikaujančios gaidelės.
— Sveikinu jus Amo planetoje, garbingieji, kilnieji serai. Kuo galėčiau pasitarnauti?
— Mums paskirtas susitikimas su prezidentu Kastenu, — atsakė Stelas. — Kur galėtume jį rasti?
Senio liežuvis nukaro ir vėl šmurkštelėjo atgal.
— Kastenas… Kastenas… m-m-m… vardas lyg ir girdėtas, kilnusis sere, — susimąstęs pratarė jis ir kairiąja ranka pasikrapštė pakaušį, o dešiniąją atkišo priekin, laukdamas arbatpinigių.
— Gal šitas praskaidrintų tavo atmintį, — nekantriai pratarė Komo ir bedė į ištiestą delną pistoleto vamzdžiu.
Senis it nutvilkytas patraukė ranką.
— Trečias aukštas, numeris “B”, — piktai burbtelėjo jis ir vėl įsigilino į holografinį pomožumalą, paslėptą po stalviršiu.
Kai tik Stelas ir Komo dingo iš akiračio, senis pakėlė telefono ragelį ir surinko numerį.
Po šešto skambučio prašmatnaus viešbučio kambaryje, visai kitame Zonos gale, žavinga moteris su ilgais juodais plaukais pakėlė aparato ragelį ir, netardama nė žodžio, priglaudė jį prie ausies.
— Jie jau čia, — tarė senis ir išjungė ryšį.
Moteris nusišypsojo šalta šypsena ir atsigręžė į nuogą vyriškį, gulintį šalia jos.
— Tavo pirmasis bandymas buvo nesėkmingas, majore. Tikiuosi, antrą kartą tau seksis geriau.
Vėsūs pirštai slystelėjo vyriškio pilvu, ir majoras Peteris Malikas paklausė savęs, ką gi jinai turėjo omenyje — spąstus Stelui ar jų pasimylėjimą. Velniai rautų, jam taip norėjosi galvoti, jog omenyje turėti visgi spąstai.
Liftas neveikė, ir, norint pasiekti numerį “B”, Stelui su savo žmonėmis teko užkopti į trečiąjį aukštą laiptais bei pereiti niaurų holą. Abipus durų stovėjo du tvirti vyriškiai, vilkintis dažytos odos drabužius. Vieną puošė tamsi barzda, skvarbios ryškios akys bei lenkta nosis. Antrasis, spuoguotas ir šviesiaplaukis, atrodė visiškas geltonsnapis, kuriam vargu ar kada nors teko naudotis skustuvu. Saulė ir vėjas suteikė jų odai tamsų atspalvį. Abu buvo apsiginklavę šautuvais ir pistoletais. Į besiartinančius kariškius jie žvelgė smalsiai, tačiau be jokio nerimo. Įsitikinę, kad prireikus įstengs susidoroti su mumis visais, susidomėjęs pagalvojo Stelas. O ką? Sprendžiant iš jų išvaizdos, visai įmanoma. Jo pagarba galimiems klientams pastebimai išaugo. Regis, Friholdas užgrūdina žmones. Jis buvo dar už penkiolikos pėdų nuo durų, kai barzdočius pratarė:
— Pakaks, džentelmenai. Kuo galėčiau padėti?
Stelas sustojo, įdėmiai žvelgdamas į jų rankas, gniaužiančias šautuvus.
— Mums paskirtas susitikimas su prezidentu Kastenu, — atsakė jis. — Aš vardu Stelas, o čia mano padėjėjas, viršila Komo.
Nenuleisdamas nuo Stelo akių, barzdočius linktelėjo ir kažin ką sukuždėjo į mikrofoną, pritaisytą prie riešo. Gavęs leidimą — dešinėje jo ausyje slėpėsi ausinė, — sargybinis nusišypsojo.
— Jūsų laukia, pulkininke. Įeikite.
Nepaisant draugiško barzdočiaus tono, jaunesnysis sargybinis akivaizdžiai nenoriai atvėrė atvykėliams duris. Labai rimtas jaunuolis, nusprendė Stelas. Jis padėkojo ir drauge su Komo įėjo vidun, savo kareivius palikdamas už durų.
Jie perėjo priebutį ir atsidūrė erdviame, jaukiame kambaryje, praradusiame savo buvusį žavesį, bet visgi įstengusiame išsaugoti šiokią tokią prabangą. Patogūs baldai, nutrintas kilimas, išblukusios raudonos sienos, kurių ryškumą švelnino prislopinta šviesa. Išvydę atėjusius, atsistojo du vyrai ir moteris.
— Sveiki, pulkininke Stelai, — prabilo vienas vyriškis, tiesdamas ranką. Apvalų įdegusį veidą nutvieskė šypsena. — Aš esu Oliveris Kastenas, — jis atrodė kaip atletiško sudėjimo vyriškis, pastaruoju metu prisiauginęs papildomo svorio. Stelui patiko tvirtas jo rankos paspaudimas ir atviras žvilgsnis. — O čia mano dukra Olivija bei senatorius Austinas Rupas.