Stelas nusišypsojo Olivijai ir paspaudė jos ranką — vėsią bei tvirtą. Šis prisilietimas keisčiausiu būdu jį sujaudino. Sprendžiant iš vos pastebimai išsiplėtusių merginos akių, jinai pajuto tą patį. Olivijos akys buvo rudos, gilios bei ramios; jose plūduriavo auksiniai taškeliai, harmoningai besiderinantys su kaštoniniais, tarytum saulės persmelktais plaukais. Ji buvo nuostabi ir, be jokios abejonės, tą suprato. Mergina šyptelėjo, atsakydama į neslepiamo susižavėjimo kupiną Stelo žvilgsnį.
— Džiaugiuosi susipažinusi, pulkininke Stelai.
— Aš taip pat, — atsakė jis, palaikydamas jos ranką kiek ilgiau, nei reikėjo. — Atleiskite už mūsų išvaizdą ir nežymų pavėlavimą.
— Jūs išties pavėlavote, — senatorius Rupas kritiškai nužvelgė Steną nuo galvos iki kojų. — Apskritai manoma, jog punktualumas — viena iš nedaugelio kariškių dorybių.
Jo gražų, šiek tiek atšiaurų veidą gadino tiktai didžiulės poros, suteikiančios odai panašumo į nepalankaus oro išgraužtą akmenį. Į Stelą įsmeigtose žydrose akyse švytėjo iššūkis.
Oliveris Kastenas atsikosėjo.
— Liaukis, Austinai… Nepamiršk, pulkininkas mūsų svečias.
Prašau atleisti mums, pulkininke Stelai. Bijau, jog dėl tam tikrų politinių įsitikinimų senatorius nesižavi mano ketinimu pasamdyti jus. Jis čia atvyko tam, kad sulaikytų mane nuo neapgalvotų poelgių.
Rupas niauriai dėbtelėjo į Kasteną, leisdamas suprasti, jog nemato jokių priežasčių atsiprašinėti. Tačiau jis nespėjo pratarti nė žodžio — įsiterpė Olivija:
— Jūs netrukus pats įsitikinsite, pulkininke, jog Austinas, kaip politikas, tiesiog stulbinančiai atviras. Negaliu net įsivaizduoti, kaip tokiose pareigose galėjo atsidurti toks tiesmukas žmogus!
Rupas prisivertė nusišypsoti. Ir prabilęs jau neberėžė to, kas pirmiausiai šovė į galvą, bet apgalvojo kiekvieną žodį.
— Olivija, kaip ir visuomet, teisi, pulkininke, — senatorius ištiesė Stelui ranką. — Aš mažumą peržengiau ribas. Tikiuosi, jūs man atleisite.
Bet, spausdamas Austino ranką, Stelas jo akyse nepastebėjo nuoširdaus apgailestavimo ir suprato sutikęs priešą.
— Žinoma, senatoriau, — nerūpestingai atsiliepė jis. — Egzistuoja ir dar viena kariškių dorybė, apie kurią žino visi. Mes storaskūriai.
— Viešpatie, kol mes čia plepam, tasai žmogus plūsta krauju! — susijaudinusi šūktelėjo Olivija.
Pasekęs jos žvilgsnį, Stelas suprato, kad mergina neklysta. Iš skylės apsauginiame Komo kostiume sunkėsi kraujas. Šarvuoti kostiumai gali ištverti labai didelę apkrovą, bet visgi nevalia sakyti, kad jie absoliučiai nepažeidžiami. Matyt, dešinįjį Komo petį pervėrusi kulka skriejo labai greit; jis, kaip paprastai, tą nutikimą ignoravo.
Per kelias minutes Olivija išvystė audringą veiklą. Atsinešė medicininę kuprinę, ištraukė iš jos tvarsliavą, sugeriančią medžiagą ir ėmė valyti žaizdą. Kol mergina triūsė, Stelas papasakojo Kastenui ir Rupui apie zoniukų pasalą ir apie tai, kaip samdiniams pavyko iš jos ištrūkti. Jam baigus, įsiviešpatavo tyla, kurios metu abu jo pašnekovai stengėsi suvirškinti, ką išgirdo. Stelas pastebėjo, kad jiedu reikšmingai susižvalgė.
— Labai apgailestauju, pulkininke. Galiu įsivaizduoti, ką jums reiškia žmonių netektis. Kaip veikiausiai numanote, egzistuoja labai didelė tikimybė, jog tas antpuolis buvo nukreiptas ir prieš mus. Regis, yra jėgų, kurios nenori, kad Friholdas pasinaudotų jūsų pagalba, — Kastenas perliejo Rupą smerkiančiu žvilgsniu.
— Bijau, kad mudu su Oliveriu skirtingai vertiname priežastis, išprovokavusias šį antpuolį, pulkininke Stelai, — nedelsdamas sureagavo senatorius. — Bent jau aš abejoju, kad čia egzistuoja koks nors ryšys. Aplink šlaistosi galybė paties įvairiausio plauko kriminalinių tipų, ką jūs, be jokios abejonės, puikiai žinote. Ir visgi aš taip pat norėčiau pareikšti jums užuojautą dėl patirtų nuostolių.
“Na, dabar jis prabilo kaip tikras politikas”, — pagalvojo Stelas.
— Dėkoju jums, senatoriau. Aš labai vertinu jūsų užuojautą. Kad ir kokia būtų tikroji užpuolimo priežastis, dabar jau nieko nebepadarysi.
“Nebent pavyktų surasti tą niekšą, kuris visa tai sugalvojo ir įgyvendino”, — mintyse užbaigė pulkininkas.
Klausydamasis jo, Kastenas liūdnai lingavo galvą, — Jūs teisus, pulkininke, — atsiliepė Rupas. — Kas nutiko, tas nutiko. Reikia susitaikyti su realybe ir gyventi toliau. Man visuomet patiko šis kariškių bruožas — deja, nebūdingas daugeliui mano bičiulių politikų, — jis reikšmingai žvilgtelėjo į Kasteną.
— Pakaks kalbėti apie reikalus, džentelmenai, — baigusi tvarstyti žaizdą, pratarė Olivija. — Siūlau leisti pulkininkui ir jo padėjėjui atsipūsti.
Pietauti jie baigė po dviejų valandų. Friholdietiški patiekalai buvo tiesiog nuostabūs. Kastenai atsigabeno visus būtinus ingredientus. Mėsos patiekė visai nedaug, siūlydami gausybę augalinių patiekalų, dosniai pagardintų prieskoniais. Friholdo klimatas nebuvo palankus augalininkystei, tad didumą daržovių ten augino dideliuose hidroponiniuose centruose. Gyventojai tikėjosi, jog kada nors jiems pavyks sudrėkinti savąsias dykumas, pasinaudojant didžiulių požeminių upių vandeniu. Tuomet iš esmės išsiplės maistinių augalų spektras bei taps įmanoma importuoti bandomis auginamus galvijus — ir maisto problema bus išspręsta.
Stelui pietūs labai patiko. Jis su malonumu atsilošė krėsle su cigaru rankoje, mėgaudamasis seniai pamirštu puikios žemiškos kavos skoniu.
Pietų metu jie šnekučiavosi apie… Taigi Dievas težino, apie ką! Apie medžioklę įvairiose planetose — kaip paaiškėjo, Rupas buvo patyręs šios srities specialistas. Apie aštuonioliktojo amžiaus literatūrą — antrąją, o gal netgi pirmąją Kasteno aistrą, neskaitant politikos. Olivija išsakė daugybę netikėtų pastabų apie imperiškojo dvaro politikus: ne taip seniai ji ten lankėsi drauge su tėvu. Stelas ir Komo taip pat nepasišiukšlino. Pokalbio metu Stelas įterpdavo tinkamus trumpučius, labai juokingus anekdotus. Gi Komo paporino ilgą, nepaprastai įdomią istoriją apie savo atostogas. Jam nutiko aibė smulkių nemalonumų, o kulminacija tapo alberiečių Pasaulio Simfonijos premjera, kai gerokai išgėręs viršila grojo citra. Atsirado keblumų, kai jam pasiūlė atlikti solo partiją, bet kažin kas sugebėjo pasirūpinti, kad vietoje Komo pagrotų dešimties pėdų ilgio reptilija, panaši į boakonstriktorių.
Šaunesnės istorijos nepapasakojo niekas. Buvo nuspręsta pereiti i svetainę ir pasikalbėti apie reikalus. Kai tik visi su taurėmis susėdo prie stalelio, Kastenas spustelėjo nuotolinio valdymo mygtuką, ir dalis nublukusios raudonos sienos slystelėjo į šalį, atidengdama senutėlį, bet pakankamai geros būklės holoprojektorių.
— Norėdamas paaiškinti, kodėl mums prireikė jūsų paslaugų, — prabilo Kastenas, — norėčiau pademonstruoti nedidelį siužetą. Jei neprieštaraujate, palydėsiu jį savo komentarais. Manau, šitaip įstengsiu aiškiau nušviesti padėtį.
Stelas pritardamas linktelėjo. Šviesa užgeso, sudūzgė projektorius. Iš pradžių pulkininkas regėjo tik begalinę kosmoso tamsą. Paskui tos tamsos centre pasirodė mažutėlaitis šviesos taškelis. Kamerai artėjant, jisai vis augo ir augo, kol galiausiai virto milžiniška planeta, neturinčia mėnulio.
— Čia mūsų namai, — paprastai tarstelėjo prezidentas. — Friholdas. Šią planetą “Intersistems Inkorporeited” atrado maždaug prieš keturiasdešimt metų.