Pulkininkui nereikėjo pasakoti apie “Intersistems Inkorporeited” — Imperijoje nebuvo žmogaus, nieko negirdėjusio apie šią stambią kompaniją. “Intersistems” ir dvi kitos daugmaž tokios pat galingos korporacijos drauge buvo vadinamos “Trimis seserimis”. Šį pavadinimą jos pelnė todėl, jog veikė išvien — gaudamos nemenką pelną ir varydamos į bankrotą konkurentus. Nors “Intersistems” užsiėmė ir gamyba, ir visomis bankų veiklos rūšimis, pagrindinį kapitalą ji susikrovė iš neįtikėtinai brangiai kainuojančių ir rizikingų sandėrių, susijusių su naujų planetų atradimu bei pardavimu.
Užgoždamos planetos atvaizdą, pasirodė teksto eilutės.
— Čia šiokia tokia informacija apie klimatą ir panašius dalykus, kurie jums gali pasirodyti įdomūs, — paaiškino Kastenas. Paskui nusijuokė ir pridūrė: — Patikėkite, pulkininke, iš tiesų padėtis net blogesnė, nei atrodo.
Peržvelgęs eilutes, Stelas nusprendė, jog Kastenas toli gražu nejuokauja. Veikiausiai padėtis iš tiesų netgi prastesnė, nei atrodo, ir… Taip, pakankamai bjauru.
Septyniasdešimt Friįoldo paviršiaus procentų buvo klasifikuojami kaip “bevandenė” ar “pusiau bevandenė” zona — ką ir kalbėti, skamba gražiau nei “dykuma”. Dešimt procentų teko poliarinių ledo kepurių daliai. Likusius užėmė dvi siauros nuosaikesnio vidutinio klimato zonos, skiriančios ašigalių regionus nuo “bevandenio” paviršiaus, aprėpiančio visą centrinę planetos dalį. Šitai jau savaime pakankamai bjauru, bet maža to…
Karštas dykumų oras, prisilietęs prie šalto poliarinio oro, kūrė neįtikėtinos galios vėjus. Vėjo genamas smėlis, kurio atsargos dykumose praktiškai neribotos, virto milijonais mažutėlaičių užtaisų, apsunkinančių judėjimą ir žmonių gyvenimą planetoje paverčiančių beveik neįmanomu. Be viso to — turbūt, kad, neduok Dieve, kas nors nepradėtų nuobodžiauti — gamta sukūrė galybę gyvūnijos bei augalijos rūšių, dažniausiai tokių pat primityvių, kaip ir pati planeta.
— Abejoju, kad turizmas galėtų turėti didesnės įtakos jūsų ekonomikai, — kreivai šyptelėjęs, pastebėjo Stelas.
Kastenas nusijuokė, o Rupas pabrėžtinai apsimetė nuobodžiaująs. Nusišypsojusi į pokalbį įsiterpė Olivija.
— Ne, pulkininke, turistų antplūdis mums negresia. Tačiau gana ilgą metų dalį gyvenimas vidutinio klimato zonose pakankamai žavus. Tie, kurie gali sau leisti, netgi pasistatė tenai vilas, — dabar priešais juos pasirodė vešlios augmenijos, joje paskendusių mažų vilų ir mažutėlaičių perregimo vandens ežerėlių atvaizdai. — Nelaimei, — tęsė Olivija, — mūsų gamtiniai resursai sukaupti ne šiose zonose.
Taikūs paveikslai pranyko. Dabar pasirodė kadrai, filmuoti iš orlaivio, dideliu greičiu skriejančio virš planetos paviršiaus. Po juo driekėsi begaliniai smėlynai, tik šen bei ten suraižyti kanjonais bei tarpekliais.
Vėl prabilo Kastenas:
— Taipjau nutiko, kad visus mūsų gamtinius resursus Kūrėjas patalpino būtent čia. Šios bevaisės planetos dalies niekas nepavadintų “žavia”. Didžiąją laiko dalį ten velnioniškai sausa, o paskui, prasidėjus trumpam liūčių periodui, velnioniškai šlapia, ir mes stačiai skęstam vandeny bei purve. Gal ir nevertėtų skųstis, jei tą vandenį būtų galima panaudoti žemės ūkio reikmėms, deja… Po poros valandų vanduo susigeria į dirvą bei smėlį, nuteka po juo slūgsančiomis korėtomis uolienomis ir įsilieja į milžiniškas požemines upes, kertančias visą planetą.
Vaizdas vėl pasikeitė. Dabar jie žvelgė į gigantišką įdubą. Požeminė upė tryško į paviršių vienoje jos pusėje, kirto lomą ir vėl nyko po žeme.
— Šias didžiules įdubas formuoja požeminės upės ir vėjas. Dauguma darbinių mūsų gyvenviečių pastatytos būtent tokių įdubų dugne, kadangi jos saugoja nuo vėjo, be to, Čia gausu vandens.
Kamera lėtai leidosi, ir Stelas išvydo įdubos dugną, tirštai apstatytą įvairiausių rūšių statiniais, nors visų populiariausi buvo kupolai — gal todėl, kad jų pasipriešinimas vėjui pats mažiausias. Erdvių, Švarių gatvių sankirtose plytėjo kvadratinės arba apvalios aikštės, grįstos margaspalvėmis plytelėmis, kas liudijo ne tik apie miestelio gyventojų praktiškumą, bet ir apie jų norą puošti savo namus.
Žinoma, svarbiausias gyvenvietės akcentas buvo upė. Jos pakrantės liko tuščios — čia nieko nestatė, nes liūčių sezono metu vanduo gerokai pakildavo, be to, niekas netrukdė žiūrėti į upę iš bet kurio gyvenvietės taško. Pakrantėse augo medžiai, žolė, ir tik šen bei ten matėsi žemi funkcionalios paskirties nameliai suapvalintais kampais. Upės vandenyje tviskėjo saulė. Visur buvo gausu žmonių. Vieni, būreliais susėdę ant žolės, užkandžiavo, kiti vaikštinėjo takeliais; aplink bėgiojo ir žaidė vaikai. Stelui beliko tik žavėtis, kuo šios atšiaurios planetos gyventojams pavyko paversti nesvetingą pasaulį, ir stebėtis jos potencialu.
— Ši gyvenvietė vadinama Nuostabiąja, — Kasteno balse suskambo sielvartas ir kartėlis. Jis nejučia sugniaužė ir atgniaužė kumščius, tarsi ketindamas susiremti su neregimu priešu. — Šiaip ar taip, dar visai neseniai tai buvo gyvenvietė, vadinama Nuostabiąja.
Vaizdas vėl kardinaliai pasikeitė. Nepaisant dūmų, ugnies ir gatvės grumtynių, Stelas neabejojo žvelgiąs į tą pačią gyvenvietę. Pamažu kambaryje įsiviešpatavo mirtina tyla. Pulkininkas pažymėjo, kad scenos neparinktos, o vaizdas virpčioja, savo kokybe gerokai nusileisdamas anksčiau regėtiems kadrams. Bet tučtuojau viską pamiršo, išvydęs neaukštą šatlą, aplink jį šmirinėjančius žmones, ir kitus, kurie kovėsi ir žuvo petys petin. Stelas krūptelėjo, pamatęs senį — dvi kulkos pervėrė gynėjo krūtinę, tačiau tasai visgi sugebėjo persmeigti durklu pirato gerklę. Štai mirtini žydri spinduliai perrėžė vaikus pusiau, o vyriškiai su apsauginiais kostiumais persiropštė per negyvų kūnų barikadą ir ėmė supti moterį bei jos dukrą. O paskui ūmai stojo tamsa.
Niekas nesiryžo nutraukti tylos. Galų gale Kastenas atsikosėjo ir truputį prikimusiu balsu pratarė:
— Štai kodėl, pulkininke, mums prireikė jūsų pagalbos.
3
Kaprale Flin įdėmiai klausėsi automatų serijų treškesio bei granatų sprogimų ir suko galvą, ką gi jai daryti. Iki šiol viskas klojosi stebėtinai sklandžiai. Nors jos būrelis keliavo be jokių sunkumų, Flin nusprendė išlipti dviem stotelėm anksčiau — tiesiog šiaip sau, dėl viso pikto. Ir, kaip paaiškėjo, ne be reikalo. Vos iškopę iš požemio, jie išgirdo kautynių garsus; iš visko sprendžiant, užpulta pati brigados būstinė. Flin tučtuojau pamėgino susisiekti iš pradžių su štabu, o paskui su pulkininku Stelų, bet visi dažniai pasirodė užblokuoti. Reikėjo spręsti pačiai.
Ėmęsis visų atsargumo priemonių, mažasis būrys nužingsniavo ištuštėjusiomis gatvėmis, ir sulig kiekvienu žingsniu kautynių garsai aidėjo vis aiškiau. Maždaug už pusės mylios nuo bazės Flin įsakė sustoti, į visas puses pasiuntė žvalgus, o pati surado nedidelį pusiau sudegusį pastatą, kuriame buvo įmanoma prisiglausti. Sienos atrodė pakankamai storos, pro langus bus galima atsišaudyti. Dykvietė aplink pastatą užversta visokiausiu šlamštu, pernelyg smulkiu, kad užpuolikai įstengtų pasislėpti, bet visgi galinčiu kuriam laikui juos pristabdyti. Ne pats geriausias variantas, tačiau vis šis tas. Sužeistuosius nunešė į pastatą ir įkurdino taip patogiai, kaip tik šiomis aplinkybėmis buvo įmanoma. Tokia pirmoji kapralo pareiga. Brigada niekada nepalieka savo sužeistųjų.
Ji prisiminė skausmą kojoje, toje vietoje, kur pataikė užtaisas, — skausmą, primenantį stiprų raumenų spazmą, tik kur kas gilesnį. Kareiviai susigrūdo į malūnsparnį it sardinės. Durų neuždarė, kad lengviau būtų krauti sužeistuosius. Prieš pat pakilimą prie malūnsparnio priklibikščiavo pulkininkas Štromas skausmo perkreiptu veidu. Jis kėblino, sunkiai dėliodamas kojas, o ant peties nešė sužeistą karį.