Nepasitvirtino taip pat opozicijos viltys, kad bus bent kiek liberalizuotas šalies valdymas. Balandžio 9 d. naujasis premjeras Seime pareiškė: ,,Jeigu 1926 m. mes buvome priversti imtis nepaprastų priemonių, mūsų valstybės vairui pakreipti į kitas vėžes, tai tuo labiau dabar <...> negalime mes iš tos vagos iškrypti “ 77.
1938 m. suaktyvėjo voldemarininkai, orientavęsi Į hitlerinę Vokietiją ir net naudojęsi finansine jos parama. Savo štabą jie įkūrė Klaipėdoje, kurioje buvo palankesnės sąlygos politinei jų veiklai. 1938 m. pabaigoje pradėjo megztis voldemarininkų ir V. Mirono kabinetu nusivylusių Ašies veikėjų sąjunga. Gruodžio mėnesį Klaipėdoje susirinkę visų opozicinių jėgų atstovai įsteigė Lietuvos aktyvistų sąjungą, o 1939 m. pradžioje pradėjo leisti laikraštį „Bendras žygis11. Tačiau sąjunga labai greit iširo, nes krikščionys demokratai ir liaudininkai bijojo susikompromituoti bendradarbiavimu su prohitleriškai nusiteikusiais voldemarinin-kais.
1938 m. gruodi buvo iš dalies reorganizuota V. Mirono vyriausybė. Užsienio reikalų ministru tapo iki tol viceministro pareigas ėjęs J. Urbšys, krašto apsaugos — gen. K. Musteikis (S. Raštikiui, matyt, svarbesnis buvo kariuomenės vado postas), žemės ūkio —- J. Skaisgiris (J. Tūbelis sunkiai sirgo ir negalėjo eiti pareigų). Matyt, norėdamas „prisijaukinti11 voldemarininkus, A. Smetona į antrą V. Mirono kabinetą įtraukė ir 2 jų atstovus (K. Germaną paskyrė susisiekimo, o J. Gudauskį — teisingumo ministru).
Didžiulis visuomenės nepasitenkinimas valdžia, opozicijos veiklos pagyvėjimas, valdančiosios partijos nesutarimai (1938 m. Lietuvių tautininkų sąjungoje susiformavo radikalusis, apie „Vairo11 žurnalą spietęsis sparnas, kurį erzino A. Smetonos ir jo ,.senosios gvardijos"—J. Tūbelio, V. Mirono, K. Sakenio bei kitų— neveiklumas, bereikalingas, jų nuomone, nuolaidžiavimas opozicijai. Žymiausi jaunieji radikalai buvo D. Cesevičius, V. Rastenis, B. Dirmeikis, J. Statkus, B. Raila ir kt.), dažni vyriausybės kaitaliojimai rodė, jog 1938 m. kovo mėn., priėmus Lenkijos ultimatumą, Lietuvoje prasidėjo politinė krizė. Pasak žymiausio mūsų išeivijos istoriko V. Trumpos, „vienas ryškiausių tos politinės krizės Lietuvoje signalų buvo Juozo Tūbelio vyriausybės, kuri mažne per visą dešimtmetį kaip kokia Gibraltaro uola buvo stipri ir pastovi, griuvimas ir jos pakeitimas efemeriška kunigo Vlado Mirono vyriausybe. Ir toliau tos vyriausybės gana kaleidoskopiškai keitėsi, kas diktatūriniam režimui nieko gero nelėmė. Tiesa, Smetona išsilaikė iki pat šios krizės galo, bet jo autoritetui Lenkijos ultimatumu buvo sušertas baisus smūgis" 7S.
Nespėjo dar Lietuva atsigauti nuo šoko, ištikusio ją priėmus Lenkijos ultimatumą, o iš vakarų pusės jau tvenkėsi nauji debesys. 1938 m. kovo 25 d. Berlynas pareikalavo, kad Lietuvos vyriausybė panaikintų Klaipėdos krašte karo padėtį, saugumo policiją, cenzūrą vokiečių spaudai, apribotų Kauno skiriamo gubernatoriaus valdžią, kėlė ir kitų reikalavimų, kurių esmė — nevaržyti antilietuviškos vietos nacių veiklos79. Lietuva apie šį šiurkštų kišimąsi į jos vidaus reikalus informavo 1924 m. Klaipėdos sutarties signatares Angliją ir Prancūziją. Tačiau Londonas ir Paryžius, nuolaidžiaudami Hitleriui, patarė Lietuvai nusileisti. Kitos dvi sutarties signatarės — Italija ir Japonija — buvo Vokietijos sąjungininkės ir atvirai rėmė Berlyną. V. Mirono vyriausybė, tikėdamasi bent nominaliai išlaikyti savo valdžią Klaipėdos krašte, iki metų pabaigos patenkino beveik visus Berlyno reikalavimus.
Slogų įspūdį lietuviams padarė gėdingas Anglijos bei Prancūzijos sandėris su Berlynu Miunchene ir Sudetų srities atplėši-mas nuo Čekoslovakijos kaip to sandėrio padarinys. Spalio 3 d. „XX amžius" rašė: „Bendroji tendencija aiški: lyginti konfliktus mažųjų valstybių sąskaita. Pirmoji sąskaita jau apmokėta, ir ją apmokėjo Praha. Lauksim ir žiūrėsim, kam dabar ateis eilė". Atvirai rašyti apie Lietuvai gresiantį pavojų laikraščiams neleido cenzūra.
Nespėjęs suvirškinti Sudetų, Hitleris spalio 21 d. pasirašė slaptą direktyvą, kad Vokietijos ginkluotosios pajėgos kiekvienu metu būtų pasirengusios ne tik „likviduoti likusią Čekoslovakijos dalį", bet ir „užimti Memelio kraštą".
1939 m. sausio 16 d. Lietuvos visuomenė paminėjo Klaipėdos krašto atgavimo 16 metų sukakti. Tačiau jubiliejus buvo liūdnas. Lapkričio 1 dieną panaikinus karo padėti, iš Berlyno diriguojami Klaipėdos naciai elgėsi vis įžūliau. Jie rengė triukšmingas demonstracijas, kurių dalyviai skandavo „Heil Hitler!11 ir atvirai reikalavo susijungti su Vokietija. Paleistas iš kalėjimo E. Noimanas sujungė visas vokiečių organizacijas į Kultūrbundą ir pasiskelbė Klaipėdos krašto vokiečių fiureriu. Vokietijos SA pavyzdžiu naciai pradėjo kurti smogikų būrius, kurie užpuldinėjo lietuvius. Iš autonominių įstaigų buvo pašalintas Lietuvos Respublikos herbas — Vytis ir prezidento portretas. Gruodžio 31 d. seimelio rinkimuose visos vokiečių partijos susivienijo ir, panaudojusios III reiche išmėgintus metodus—demagoginius pažadus, grasinimus, terorą ir net politines žudynes, laimėjo: gavo 25 vietas iš 29.
Tuo tarpu Lietuvos vyriausybė slėpė nuo tautos Klaipėdos krašte susidariusią padėtį. Gruodžio 1 d. ministras pirmininkas V. Mironas seime pareiškė, jog Lietuvos santykiai su Vokietija yra normalūs ir geri, o gandai apie Vokietijos kėsinimąsi į Klaipėdos kraštą — melagingi ir prasimanyti80.
1939 m. pavasarį Hitleriui užgrobus Čekoslovakiją, Lietuvą užvaldė baimė, nes visi suvokė, jog atėjo eilė Klaipėdai. Ilgai laukti nereikėjo. Kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J. Ribentropas priėmė per Berlyną iš naujojo popiežiaus Pijaus XII intronizacijos iškilmių grįžtantį Lietuvos užsienio reikalų ministrą J. Urbšį ir įteikė jam ultimatumą, kuriame buvo reikalaujama grąžinti Vokietijai Klaipėdos kraštą. Jeigu Lietuvos vyriausybė tai padarysianti gražiuoju, tai Berlynas esą pasiryžęs ,>patenkinti Lietuvos interesus Klaipėdos uoste. Tačiau jei Lietuvos vyriausybė nenorėtų eiti šiuo keliu, tai Klaipėdos kraštas būtų grąžintas Vokietijai kitu keliu. Jeigu ten Įvyktų susidūrimų ir žūtų bent vienas vokietis, <„.> tada jau tuo reikalu užsiimtų kariuomenė, kuri, pradėjusi žygį, nežinia kur sustotų'1 81.
Apie Berlyno ultimatumą Lietuvos vyriausybė informavo Klaipėdos konvencijos signatares, taip pat gretimas valstybes. Italija ir Japonija Vokietijos vyriausybės reikalavimams pritarė, o Prancūzija bei Anglija apgailestavo, tačiau pareiškė nieko padėti Lietuvai negalinčios. Sovietų Sąjunga laikėsi nuošaliai {J. Stalinas, matyt, jau brandino sąjungos su Hitleriu idėją), o Lenkija, nujausdama, jog po Klaipėdos ateis Gdansko eilė, norėjo, kad Lietuva priešintųsi Vokietijai82. Lietuva gavo žinių, jog Rytprūsiuose pergrupuojama Vokietijos kariuomenė, o vokiečių laivų eskadra su Hitleriu viename iš jų plaukia į Klaipėdą.
Kovo 21 d. vyriausybės posėdyje, kuriam pirmininkavo prezidentas, buvo nutarta, jog nėra kitos išeities, kaip priimti Vokieti jos reikalavimą. Tokiam vyriausybės sprendimui turėjo įtakos ir posėdyje dalyvavusių kariuomenės vado gen. S. Raštikio bei kariuomenėse štabo viršininko gen. J. Černiaus nuomonė, kad Lietuvos ginkluotosios jėgos neįstengtų vokiečiams priešintis nė trijų dienų 83