Vėlų kovo 22-osios vakarą. J. Urbšys ir J. Ribentropas Berlyne pasirašė Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai sutartį:
1 str. Versalio sutartimi nuo Vokietijos atskirtas Klaipėdos kraštas nuo šios dienos vėl sujungiamas su Vokietijos reichu.
2 str. Iš Klaipėdos krašto bus tuojau evakuotos Lietuvos karinės ir politinės pajėgos.
3 str. Atsižvelgiant į ūkinius Lietuvos interesus, Klaipėdos uoste Lietuvai bus įsteigta laisvoji zona.
4 str. Abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš kitą jėgos ir neremti prieš vieną kurią iš jų nukreiptos trečiosios .jėgos.
4-asis sutarties straipsnis iš esmės reiškė abiejų valstybių nepuolimo sutarti.
Piliulei pasaldinti (Berlynas tikėjosi primesti Lietuvai savo protektoratą ir todėl darė nuolaidų) kartu buvo pasirašytas sutarties priedas, davęs teisę Lietuvai 99 metus laisvai, nemokant nuomos, naudotis dalimi uosto, vadinamąja laisvąja zona, taip pat gabenti per Klaipėdos kraštą į uostą savo prekes.
Kovo 22-osios rytą, t. y. dar iki sutarties pasirašymo, Klaipėdos naciai užėmė Lietuvos Respublikos įstaigas: muitinę, paštą, radiofoną. Lietuviai ir žydai pradėjo bėgti į Didžiąją Lietuvą. Kovo 23 d. į Klaipėdos kraštą įžengė Vokietijos kariuomenė, o į uostą įplaukė laivas „Deutschland1*, atgabenęs A. Hitlerį, entuziastingai sutiktą vietos vokiečių.
Kovo 24 d. JAV valstybės departamento sekretoriaus pavaduotojas S. Velsaą (Welles) pareiškė, kad Amerika nepripažįsta Klaipėdos prijungimo prie Vokietijos. Tačiau apskritai pasaulis Klaipėdos užgrobimo beveik nepastebėjo. Juo labiau kad Europos padangę gožė sunkesni debesys: kovo 24 d. J. Ribentropas pareikalavo iš Lenkijos Dancingo (Gdansko). Ką reiškė pasauliui Klaipėdos kraštas, palyginti su Austrija, Čekoslovakija, Lenkija.
Skaudėjo širdį tik lietuviams. Prarastas kraštas sudarė 5 procentus (2 848 km2) visos Lietuvos teritorijos, o j"ame gyveno tik 6 procentai (per 150 tūkst.) šalies gyventojų. Tačiau Klaipėda — vienintelis Lietuvos uostas, vartai į pasaulį, per kuriuos vyko 80 procentų šalies užsienio prekybos. Lietuva neteko daugiau kaip dviejų trečdalių (70 km) ir taip siauro savo pajūrio. Klaipėdos krašte buvo sutelkta beveik trečdalis (30,7 procento) Lietuvos pramonės (visa celiuliozės, mineralinių trąšų, faneros gamyba, beveik visa medvilninių audinių, didesnė pusė medžio apdirbamosios, popieriaus pramonės). Per 16 metų Lietuva buvo investavusi į Klaipėdos krašto ūkį per 100 mln. Lt (apie 40 mln. Lt uostui plėsti). Netekus Klaipėdos, gerokai sumažėjo valstybės
33
3. Lietuva 1938—1953 metais.
biudžeto pajamos. Teko priglausti ir šelpti daugiau kaip 10 tūkst. Klaipėdos krašto pabėgėlių. Dar skaudesnė negu materialiniai nuostoliai buvo moralinė žaizda.
Kaip ir prieš metus, lenkų ultimatumo dienomis, Lietuvai vėl iškilo klausimas: priešintis smurtui ar ne. Kovo 22 d. „Lietuvos aidas" rašė: ,,<...> Lietuva pastatyta prieš dilemą: arba perleisti Klaipėdos kraštą Vokietijai, arba pastatyti j pavojų visos valstybės nepriklausomybę. Tegul kiekvienas lietuvis atsako į šį klausimą pagal savo sąžinę ir pilietinę išmintį. Mums atrodo, kad reikėjo pasirinkti tą kelią, kuriuo eidami mes galime nustoti vieno sąnario, bet galime išgelbėti savo brangiausią turtą — laisvę".
Klaipėdos netektis dar labiau negu prieš metus priimtas Lenkijos ultimatumas išklibino autoritarinio režimo pamatus. Pasak J. Audėno, „žmonės pilna burna šnekėjo apie tautininkų valdymo bankrotą. Valdžios sferos, kariuomenė, jaunimas ir visa tauta aiškiai ir jau atvirai sakė, kad taip toliau tęstis negali, kad reikia pakeitimų, <...> greito ir radikalaus valdžios pertvarkymo"84. Tai liudija ir tuometinės vyriausybės nario generolo K. Musteikio prisiminimai: „Klaipėdos netekus, nuotaika visame krašte .pasidarė prislėgta. Visus apėmė baimė, netikrumas. Kaip galima verstis be Vilniaus ir be Klaipėdos? Opozicija kaltino prezidentą, tautininkus, kad kraštą nuvedė į tokią tragišką būklę. Visur buvo girdima balsų, kad reikia visiems bendromis jėgomis gelbėti tai, kas dar buvo likę85". O pasak S. Raštikio, buvo net šūkių nuversti vyriausybę, „ir tokiems šūkiams nuotaikos buvo labai palankios" 88.
1939 m. pavasari suaktyvino veiklą valdžios uždarytų opozicinių partijų vadovai. Krikščionių demokratų ir liaudininkų atstovų grupė, pasitelkusi voldemarininkus, aplankė ministrą pirmininką V. Mironą ir pasiūlė sudaryti koalicinę vyriausybę, kuria pasitikėtų kraštas. Tą patį prezidentui siūlė ir kariuomenės vadovybė.
Visuomenėje tapo populiari Patriotinio fronto, jungiančio visas patriotines jėgas, steigimo idėja. Kovo 27 d. „Lietuvos žiniose" buvo paskelbtas vyriausybės globojamos Kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos kreipimasis į visuomenę: „Tučtuojau imkime organizuoti <...> patriotinį frontą, kuris visa tautos galia pasipriešintų Lietuvos nedraugų pasikėsinimams į (mūsų laisvę! <...> Visomis jėgomis turime gintis! Daugiau—nė pėdos lietuviškos žemės be kovos!" Po kelių dienų gausiame VDU studentų mitinge buvo nutarta steigti akademinį Patriotinio fronto skyrių, o priimtoje rezoliucijoje reikalaujama uždaryti LTS ir amnestuoti politinius katinius87. Balandžio 3 d. Valstybės saugumo departamento direktorius A. Povilaitis konstatavo: „Mintis apie šio (Patriotinio.— L. T.) fronto organizavimąsi yra pasklidusi jau visame krašte. Daugiausia šiuo frontu domisi buvusieji tariamos opozicijos žmonės. Kai kur jau yra padarytį tuo reikalu konkretūs žygiai, o kitur prašoma leidimo šaukti susirinkimus lokiam frontui kurti*1 S8.
1939 m. pavasarį visos politinės Lietuvos jėgos vardan nepriklausomybės išsaugojimo kvietė stiprinti vienybę, tačiau suprato ją nevienodai. Tautininkams bei jų šalininkams vienybė buvo besąlygiškas autoritarinio režimo rėmimas, o opozicija neįsivaizdavo jos be lygių sąlygų visų politinių jėgų veiklai, t. y. be politinio gyvenimo demokratizavimo, opozicijos atstovų įsileidimo Į vyriausybę.
1938—1939 m. apie nepriklausomybės gynimą demagogiškai prabilo ir pogrindyje veikusi komunistų partija, kuri 20 metų koneveikė „buržuazinę Lietuvą** ir niekada nebuvo atsisakiusi minties prijungti ją prie bolševikinės Rusijos. Komunistinės jėgos Lietuvoje buvo negausios. 1939 m. LKP turėjo apie 1,5 tūkst. narių, iš kurių du trečdaliai buvo lietuviai, kiti — žydai, lenkai, rusai, vokiečiai. Komjaunuolių skaičius 4-o dešimtmečio antroje pusėje padidėjo nuo 0,5 iki 1 tūkst. Dar; 5—6 tūkst. žmonių buvo MOPR’o (Meždunarodnaja organizacija pomošči borcam revo-liuciji), šelpusio kalėjimuose sėdėjusius komunistus, nariai. Tačiau esant sunkioms ekonominėms gyvenimo sąlygomis ir stiprėjant nepasitenkinimui A, Smetonos valdymu, komunistų partijos įtaka kai kuriems visuomenės sluoksniams, daugiausia miestų bei kaimų varguomenei ir kairiajai inteligentijai, buvo didesnė negu jos narių skaičius.
Vienas komunistų partijos veiklos metodų, ypač praktikuotas 1938—1939 m.,— skverbtis į „buržuazines** ir net „fašistines" (tautininkiškos ideologijos) organizacijas siekiant jas užkariauti iš vidaus. Ir ši komunistų taktika nebuvo visiškai bevaisė, Nevi-sais duomenimis, į Saulių sąjungą įstojo 75, į Lietuvos jaunimo sąjungą (LJS) —53 komunistai, jaunalietuviais tapo 14, sionistinių žydų organizacijų nariais —22, o iš viso —beveik 200 komunistų 89. 4-o dešimtmečio antroje pusėje taip pat kairėjo kai kurios politinės, visuomeninės bei kultūrinės organizacijos. 1936 m. valdžios uždarytos liaudininkiškos pakraipos Lietuvos jaunimo sąjungos valdybos nariai buvo J. Paleckis, M. Gedvilas, A. Drobnys, V. Knyva, P. Kežinaitis, A. Tornau, J. Vaišnoras, 1940 m. užėmę vadovaujančius postus sovietinėje Lietuvos valdžioje. Paskutiniuoju metu ši organizacija iš esmės buvo virtusi komjaunimo filialu. Prosovietinė srovė ryškėjo Lietuvių draugijoje SSRS kultūrai pažinti, Laisvamanių etinės kultūros draugijoje, kai kuriose žydų jaunimo organizacijose.