Inteligentų sielas bei protus „žvejojo** ir Sovietų pasiuntinybė Kaune, rengusi ekskursijas bei keliones į „nugalėjusio socializmo šalį'*. Kauno literatai, artistai ir menininkai, lengvatinėmis sąlygomis keliavę po SSRS, grįždavo nuoširdžiai susižavėję „milžiniškais sovietų laimėjimais** (eilinių „kolchozų** ir koncla-gėrių jiems nerodydavo), puikiomis kūrybinio darbo sąlygomis ir paskaitų salėse bei laikraščių puslapiuose dalijosi įspūdžiais su Lietuvos žmonėmis. J. Paleckis knygoje „SSRS mūsų akimis11 tvirtino nematęs Maskvoje girto ir neišgirdęs keiksmažodžių, kurie taip buvo būdingi carų Rusijai. Nuolatiniai pasiuntinybės „arbatėlių11, garsėjusių valgių bei gėrimų prašmatnumu (lėšų tam negailėjo, nors sovietų liaudis skurdo ir badavo), lankytojai buvo P. Cvirka, L. Gira, A. Venclova, A. Staškevičiūtė, V. Girdzijauskas ir kiti inteligentai. Visi jie vėliau, 1940 m. vasarą, buvo išrinkti į „Liaudies11 seimą arba gavo aukštus postus.
Kaip eiliniai Lietuvos žmonės įsivaizdavo gyvenimą Sovietų Sąjungoje gana taikliai savo atsiminimuose aprašo buvęs tremtinys A. Šerėnas: „Laikraščiuose ir žurnaluose buvo spausdinami straipsniai apie Maskvos metro statybą, penkmečius, apie žemės ūkio laimėjimų parodos atidarymą ir V. Čkalovo skrydį. Kinematografas rodė kronikas apie papaniniečių sutikimą ir Magnit-kos statybą. Darbininkai, valstiečiai ir dauguma inteligentų buvo įsitikinę, kad Sovietų Sąjungoje visi dirba ir gauna atlyginimą pagal nuopelnus („koks Jurgis, tokia ir kepurė11), kad nėra vargšų ir turtuolių, nėra engiamųjų ir persekiojamųjų, visi gyvena nelabai turtingai, bet ir nebadauja. Trumpose žinutėse aprašomi trockininkų, bucharininkų ir kariškių (V. Bliucherio, M. Tucha-čevskio, J. Uborevičiaus ir kt.) teismai buvo vertinami kaip visiškai normalus reiškinys. <...> Juk Lietuvoje taip pat teisė premjero Augustino Voldemaro šalininkus ir plečkaitininkus1190.
Didėjant šalyje politinei įtampai ir vis labiau smunkant prezidento autoritetui, A. Smetona buvo priverstas laviruoti ir įsileisti į vyriausybę opozicijos atstovų. Kovo 28 d. Respublikos prezidento patvirtintoje gen. J. Černiaus sudarytoje „vieningo darbo11 vyriausybėje krikščionis demokratas K. Bizauskas užėmė ministro pirmininko pavaduotojo, o kitas tos pačios partijos veikėjas L. Bistras — švietimo- ministro pareigas. Liaudininkai J. Krikščiūnas ir A. Tamošaitis tapo žemės ūkio ir teisingumo ministrais. Užsienio reikalų ministro poste išliko J. Urbšys, krašto apsaugos— K. Musteikis, vidaus reikalų ministru tapo buvęs karinis atašė Maskvos pasiuntinybėje gen. K. Skučas, o susisiekimo ministru buvo paskirtas voldemarininkams artimas K. Germanas.
Tačiau ši vyriausybė — ne koalicinė, nes opozicinių srovių veikėjai buvo pakviesti į Ministrų Tarybą kaip privatūs asmenys, o ne kaip partijų atstovai. Nei ministrai, nei jų partijos realios įtakos valstybės reikalams neturėjo. Naujasis premjeras buvo kadrinis karininkas ir blankus politikas. Valdžios vairą toliau tvirtai laikė A. Smetona, nedarydamas nuolaidų opozicijai. Jokių šalies valdymo demokratizavimo požymių nesimatė. Balandžio 3 d. vyriausybė atmetė Patriotinio fronto kūrimo idėją ir siūlė visiems telktis apie suvalstybintą Saulių sąjungą. Netrukus ji uždraudė rengti susirinkimus bei mitingus, raginusius kurti Patriotinį frontą. Opozicinės jėgos nusivylė.
Balandžio 5 d, ministro pirmininko J. Černiaus Seime perskaityta „vieningo darbo“ vyriausybės deklaracija, anot A. Merkelio, buvo blanki, kartojanti ankstesnių vyriausybių teiginius, „Nors naujoji vyriausybė sako į darbą stojanti tautai sunkiu metu, kuris iš jos pareikalausiąs visos eilės naujų uždavinių ir naujų problemų, tačiau pačioje_ deklaracijoje tie uždaviniai ir problemos nekeliamos <...>. Iš deklaracijos atrodo, lyg Lietuva gyventų savo nepriklausomybės vidudienį, o ne sutemas, kurios pradėjo ją gaubti. Tarptautinės politikos raida Lietuvai kaskart darėsi nepalankesnė, grėsmingesnė, šuoliais artėjanti prie katastrofos" 91. Lietuvos vadovai to lyg ir nejuto.
1939 m. pavasarį pradėjo ryškėti esminiai Europos politikos pokyčiai. Anglija bei Prancūzija, ligi tol nuolaidžiavusios Hitleriui, pasijuto apgautos ir nusprendė priešintis. O Sovietų Sąjunga, uoliausia kolektyvinio saugumo sistemos šalininkė, nutarė tartis su Vokietija ir kartu dalytis Europą. Nuo pavasario vykusios slaptos SSRS—Vokietijos derybos baigėsi sėkmingai ir rugpjūčio 23 d. J. Ribentropas ir V. Molotovas pasirašė Nepuolimo sutartį bei slaptuosius jos protokolus, pagal kuriuos Sovietų Sąjungos interesų sferai atiteko Suomija, Estija, Latvija, rumuniškoji Besaęabija ir visa rytinė Lenkija iki pat Vyslos upės, o Vokietijai— likusi Lenkijos dalis ir Lietuva92.
Užsitikrinę saugų užnugarį Rytuose, vokiečiai ankstų rugsėjo I-osios rytą užpuolė Lenkiją. Savo ruožtu lenkų sąjungininkės Anglija ir Prancūzija rugsėjo 3 d. paskelbė karą Vokietijai. Taip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
[ karą su Lenkija Vokietija stengėsi įtraukti ir Lietuvą. Dar rugpjūčio pabaigoje Berlynas Lietuvos vyriausybei leido suprasti, kad netrukus ji galėsianti atsiimti geidžiamąjį Vilnių. Kilus karui, Vokietijos užsienio reikalų ministerija tris kartus per Lietuvos pasiuntinį Berlyne K. Škirpą siūlė Lietuvos vyriausybei atsiimti Vilnių, žadėdama Lietuvos kariuomenę paremti aviacija ir tankais. Rugsėjo 14 d. K. Škirpai buvo perduoti J. Ri- ' bentropo žodžiai: „Lietuva turi skubiai, veikti, skubiai žygiuoti, skubiai, skubiai".
Vokietijai, be abejo, nebuvo reikalinga Lietuvos karinė parama. Berlynas norėjo įtraukti mūsų šalį į karą su Lenkija dėl kitų priežasčių. Siųsdama savo kariuomenę į Vilnių, Lietuva pirmiausia butų parėmusi Berlyną moraliai — parodžiusi pasauliui, kad su lenkais kariauja ne vieni vokiečiai. Antra, Vokietija būtų lengviau įgyvendinusi rugpjūčio 23 d. susitarimą ir pavertusi Lietuvą savo satelite, primesdama jai protektoratą.
Tačiau Lietuvos vyriausybė nesvyruodama atmetė Berlyno siūlymus ir nepasidavė visiems gundymams bei vilionėms. Dar 1939 m. sausio 10 d. Seimas priėmė Lietuvos neutralumo įstatymą. Pirmąją karo dieną Respublikos prezidentas pakartotinai paskelbė, kad Lietuva — neutrali valstybė ir draudžiami visi veiksmai, žeidžiantys neutralumą.
Uoliausiai neutralumą gynė A. Smetona. Jis buvo Įsitikinęs, kad Vokietija karą galiausiai pralaimėsianti ir vargas būsiąs Lietuvai, jeigu jinai susidėsianti su vokiečiais. Lietuvos neutralumo idėjai visiškai pritarė ir krikščionių demokratų bei liaudininkų vadovai. Didelį spaudimą Lietuvai, kad nepaklustų Berlynui, darė Anglija bei Prancūzija. Anglijos reikalų patikėtinis Kaune T. Prestonas net turėjo su savimi karą Lietuvai skelbiančią notą 9a.
Tačiau šalyje buvo jėgų, maniusių, jog Lietuva padarys nepataisomą klaidą, jeigu nepasinaudos tokia puikia proga ir ne-atsiims sostinės, į kurią ji turėjo ir moralinę, ir juridinę teisę. Didžiausi žygio i Vilnių šalininkai buvo voldemarininkai. Taip galvojo ir radikalieji jaunieji tautininkai, o ypač Lietuvos pasiuntinys Berlyne K. Škirpa. Jis, veiklos žmogus, buvo įsitikinęs, jog blogiausia politika yra pasyvumas ir plaukimas pasroviui. K. Škirpa manė, kad karą laimės Vokietija ir todėl Lietuva neturinti kitos išeities, kaip eiti išvien su Berlynu ir atsiimti Vilnių. Jis karštai įtikinėjo vyriausybę, jog, einant išvien, Vokietija suteiksianti Lietuvai mažiausiai Slovakijos statusą94.