Lietuvos vyriausybės politika Vilniaus klausimu labai patenkinta buvo Maskva. 1940 m. liepos i d. V. Molotovas visiškai nuoširdžiai kalbėjo V. Krėvei: „Nenuslėpsiu nuo tamstos, kad tuo faktu (Berlyno siūlymu Lietuvai atsiimti Vilnių.— L. T.) mes buvome netikėtai užklupti ir labai susirūpinę. Jeigu Lietuva būtų paklausiusi vokiečių vyriausybės reikalavimų ir kartu pasisakiusi vokiečių sąjungininke, ji būtų tapusi toli į rytus iškištu vokiečių placdarmu, išeigos punktu karo atveju su mumis. O imtis prieš ją kurių nors priemonių nebūtume galėję, nerizikuodami karu su vokiečiais, ko mes nenorėjome ir nenorime. Lengviau atsidusome tik sužinoję, kad Lietuvos vyriausybė neišdrįso .paklausyti vokiečių, atsisakė ginkluota ranka užimti Vilnių ir kartu neteko vokiečių pasitikėjimo" 9S.
Beveik dvidešimt metų šaukus „Mes be Vilniaus nenurimsim!", tokia Lietuvos vyriausybės pozicija nebuvo logiška. Lietuvai nepavyko išlaikyti ir neutralumo, tik jis buvo paaukotas ne Berlynui, o Maskvai. Nenorėdami atsiimti Vilnių patys, lietuviai jį priėmė iš Stalino rankų. Politiniu ir moraliniu atžvilgiu tai nebuvo tas pats.
Karinis Vokietijos pranašumas išryškėjo jau pirmosiomis karo dienomis. Iki rugsėjo vidurio vokiečiai užėmė didesnę Lenkijos dalį ir apsupo Varšuvą. Rugsėjo' 17 d., j karą prieš Lenkiją įstojo ir Sovietų Sąjunga. Po poros dienų Raudonoji armija užėmė Vilnių, o rugsėjo 21 d. jos daliniai pasiekė administracijos liniją, skyrusią Lietuvą nuo lenkų okupuoto Vilniaus krašto. Sovietų Sąjunga tapo artimiausia Lietuvos kaimyne.
Bėgdami nuo Raudonosios armijos, demarkacijos liniją perėjo ir Lietuvoje buvo internuoti apie 34 tūkst. Lenkijos karių bei 2 tūkst. civilių asmenų. Lietuvos Raudonasis kryžius rūpinosi jų įkurdinimu '(Birštono, Kulautuvos, Palangos vasarvietėse, taip pat Ukmergėje, Rokiškyje bei kitose vietose), maitinimu, rinko internuotiems lenkams drabužių, maisto, knygų siuntas. Bėgliai nemažai kainavo ir Lietuvos iždui, nes iš tarptautinių organizacijų gaunamų lėšų neužteko. jTrražų Lietuvos vyriausybės ir visuomenės elgesį su internuotais kariais pripažino tuometinis Lenkijos karo atašė Kaune L. Mitkievičius, taip pat pokario Lenkijos istorikai.
Nelikus politiniame Europos žemėlapyje Lenkijos, sumažėjo Baltijos valstybių išlikimo galimybės. Anksčiau jos, ypač Lietuva, laviravo tarp trijų jėgų: Berlyno, Maskvos ir Varšuvos, už kurios pečių stovėjo Vakarų šalys. Dabar galimybės laviruoti sumažėjo, o Maskva ir Berlynas galėjo laisvai įgyvendinti rugpjūčio 23 d. sandėrį. Rugsėjo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministerija baigė rengti Vokietijos reicho ir Lietuvos Respublikos gynybos sutarties projekto pagrindinius principus, pagal kuriuos ,,nekenkdama savo, kaip valstybės, nepriklausomybei, Lietuva pasiduoda Vokietijos reicho globai-1, sudaro su ja karinę konvenciją, glaudžiai susiriša ekonomiškai 9fi. Si sutartis reiškė ne ką kitą kaip Vokietijos protektoratą Lietuvai. Užsienio reikalų ministras J. Urbšys buvo pakviestas rugsėjo 23 d. susitikti su J. Ribentropu, kuris būtų jam pasiūlęs pasirašyti minėtąjį dokumentą. Tačiau paskutinėmis valandomis J. Urbšio kelionė buvo atšaukta, nes J. Stalinas ir A. Hitleris jau brandino naują sandėrį.
Supdami Varšuvą ir persekiodami lenkų kariuomenę, vokiečiai forsavo Vyslą ir užėmė rytinę Varšuvos vaivadijos dalį, taip pat Liublino sritį, t. y. žemes, kurios rugpjūčio 23 d. susitarimu buvo atiduotos Sovietų Sąjungai. Teritoriniams klausimams galutinai sureguliuoti ir abiejų valstybių bendradarbiavimui išplėsti J. Ribentropas antrą kartą atskrido į Maskvą ir po neilgų, bet, jo žodžiais, vaisingų derybų su J. Stalinu bei V. Molotovu rugsėjo 28 d. pasirašė Vokietijos—SSRS sienos ir draugystės sutartį, kuri kaip ir pirmoji, rugpjūčio 23 d., sutartis turėjo slaptuosius priedus. Mainais už lenkų žemes į rytus nuo Vyslos (rytinę Varšuvos vaivadijos dalį, Liublino vaivadiją ir vadinamąjį Suvalkų trikampį) Berlynas atidavė Maskvai Lietuvą, pasilikdamas tiktai nedidelę lietuviškosios Užnemunės dalį į pietvakarius nuo linijos Širvinta (dabar Kutuzovas, Kaliningrado sr.)— Pilviškiai—Marijampolė-^Simnas—Sapackinė, t. y. visą Vilkaviškio apskritį, trečdalį Marijampolės, penktadalį Lazdijų ir penkioliktąją dalį Alytaus apskrities. Šioje teritorijoje gyveno per 184 tūkst. žmonių97.
Primetusi savitarpio pagalbos sutartis Estijai (09. 28.) bei Latvijai (10. 05.) ir išsiderėjusi Lietuvą, Sovietų Sąjunga nedelsė nė dienos. Jau rugsėjo 29 d. V. Molotovas pasikvietė į Kremlių Lietuvos pasiuntinį Maskvoje L. Natkevičių ir pabrėžė, kad būtina aptarti tolesnius abiejų šalių santykius ir tam į Maskvą turi atvykti Lietuvos ministras pirmininkas ar kitas vyriausybės narys. Spalio 3 d. į Maskvą atvyko J. Urbšys, ir tos pačios dienos vėlų vakarą (derybos ir posėdžiai Kremliuje paprastai vykdavo naktimis) prasidėjo jo derybos su V. Molotovu, dalyvaujant J. Stalinui98. Pasak derybose dalyvavusių L. Natkevičiaus, J. Stalinas, ilgai nelaukdamas, „atskleidė kortas11—pranešė, jog Vokietija sutikusi, kad Baltijos kraštai priklausytų SSRS interesų sferai, ir pareikalavo pasirašyti tris sutartis: 1) Sovietų Sąjungos—Lietuvos savitarpo pagalbos, įkurdinant Lietuvoje Raudonosios armijos įgulas; 2) abiejų šalių sutartį dėl Vilniaus srities perdavimo Lietuvai; 3) Vokietijos—Lietuvos sutartį dėl pietvakarių Užnemunės perdavimo vokiečiams. „Bet kuri imperialistinė valstybė užimtų Lietuvą ir viskas. Mes to nedarome. Nebūtume bolševikai, jeigu neieškotume naujų kelių11,— pareiškė V. Molotovas ".
Trečiosios J. Stalino pasiūlytos sutarties tolesnėje derybų eigoje neliko, nes J. Ribentropas pranešė V. Molotovui, jog SSRS—Lietuvos ir Vokietijos—Lietuvos sutarčių vienalaikis pasirašymas Berlynui nepriimtinas (tokiu atveju pasauliui atrodytų, kad SSRS dovanoja Lietuvai Vilnių, o Vokietija ją apiplėšia), ir todėl jis prašąs palikti Vokietijai pačiai nusistatyti datą, kada ji perims jai skirtą Užnemunės dalį. V. Molotovas su šiuo Berlyno reikalavimu sutiko.
Vykstant deryboms, Lietuvos vyriausybė kelintą kartą per paskutiniuosius metus turėjo spręsti tą pačią problemą: priešintis smurtui ar pasiduoti. 1939 m. rudeni identiškų reikalavimų akivaizdoje Suomija tarė ryžtingą „Ne!“ ir laimėjo — išlaikė garbę bei nepriklausomybę, o Lietuva, Latvija, Estija kapituliavo, atsidavė Maskvos malonei ir viską prarado, išskyrus tai, kad Lietuva atgavo Vilnių.
Beje, Lietuvos vyriausybė dvasiškai kapituliavo dar nepradėjusi derybų. Taupydama lėšas, spalio 2 d. vyriausybė paleido namo rugsėjo mėnesį mobilizuotus atsargos karius. Matyt, reikia sutikti su prezidento A. Smetonos adjutantu, parašiusiu apie jį atsiminimus, V. Šliogeriu, jog „demobilizuodami savo kariuomenę mes pasidavėme11 I0°.
Po savaitę laiko trukusių derybų spalio 10 d. J. Urbšys ir V. Molotovas savo vyriausybių vardu pasirašė Vilniaus bei Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos—Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį.
Lietuvos—SSRS sutarties data beveik sutapo su šalyje kas-
>
met minėta Vilniaus gedulo diena (spalio 9 d.). Beveik 20 metų Lietuva laukė šios dienos — Vilniaus atgavimo. Bet šis įvykis netapo nacionaline švente. Džiaugsmas, apėmęs Lietuvą pirmosiomis dienomis išgirdus apie Vilniaus atgavimą, buvo netikras. Tauta suvokė Vilniaus atgavimo kainą. Pasak V. Krėvės, „visa lietuvių tauta buvo tuomet pagauta didžiausio nerimo ir skaudaus sielvarto, nes kiekvienas suprato, kad prasidėjo Lietuvos tragedijos pirmasis aktas. Veltui vyriausybės oficiozai stengėsi atvaizduoti tokį „Vilniaus atgavimą11 kaip politinį laimėjimą. Net iškilmingas mūsų kariuomenės įžygiavimas į Vilnių, transliuotas per radiją, nepakeitė lietuvių nuotaikos11 101. Pesimistines nuotaikas labai sustiprino Raudonosios armijos įgulų atvykimas. Lapkričio vidury Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose (prie Jonavos) ir Naujojoje Vilnioje įsikūrė 20 tūkst. Stalino karių, t. y. beveik tiek pat, kiek buvo vyrų Lietuvos armijoje (32 tūkst.). Savo nuomonę apie spalio 10 d. sutartį liaudis išsakė talpia fraze: „Vilnius mūsų, o mes rusų11.