Bloga nuojauta žmonių neapgavo. Kartu su įgulomis j Lietuvą koją įkėlė stalininė Sovietų Sąjunga. Spalio 10 d. sutartis iš esmės reiškė SSRS protektoratą mūsų šaliai. Lietuvos Respublika prarado neutralios valstybės statusą ir jau negalėjo turėti savarankiškos užsienio politikos. Gruodžio 4 d. J. Urbšys telegramoje Lietuvos pasiuntinybei Šveicarijoje nurodė: „Turint galvoje mūsų sutartį su rusais ir bendrą politinę padėtį, mums Ženevoje tenka elgtis taip, kad nesupykintume rusų <...>. Palaikykit kontaktą su latviais, estais ir su pačiais rusais11 102. Gruodžio 13 d. balsuojant už rezoliuciją dėl Sovietų Sąjungos pašalinimo iš Tautų Sąjungos, Lietuvos atstovas, kaip ir Latvijos bei Estijos, susilaikė. SSRS pasiuntinys Kaune N. Pozdniako-vas, šiurkščiai kišdamasis į Lietuvos vidaus reikalus, priekaištavo vyriausybei, kad ji per daug nuolaidžiaujanti Vilniaus lenkams, ir net grasino, jog tvarką padarysią raudonarmiečiai. Cenzūra neleisdavo laikraščiams spausdinti Vakarų politikų kalbų, demaskuojančių Maskvos pataikavimą Berlynui. Lietuvos, kaip ir Latvijos bei Estijos, vyriausybė vengė ne tik veiksmu, bet ir žodžiu užgauti Rytų kaimyną. Tai ypač jautėsi SSRS ir Suomijos karo metu.
1939 m. rudenį Lietuva atgavo beveik 7 tūkst. km2 teritoriją, t. y. maždaug ketvirtadalį tos, kurią Rusija jai buvo pripažinusi 1920 m. liepos 12 d. sutartimi. Nebuvo grąžintos net visiškai lietuviškos Druskininkų, Marcinkonių, Švenčionių, Adutiškio apylinkės. Atgautoje teritorijoje gyveno apie 450 tūkst. žmonių, iš jų 215 tūkst.—Vilniuje. Visa Lietuvos Respublika, kartu su Vilniaus sritimi, bet be Klaipėdos krašto, 1940 m. pradžioje turėjo maždaug 2,8 mln. gyventojų.
Ekonominiu atžvilgiu išsvajotasis Vilnius Lietuvai buvo našta. Per 20 lenkų okupacijos metų miestas buvo labai apleistas, jame buvo pastatyta tik viena didelė gamykla ir vos keli didesni namai. Gerokai skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos ir Vilniaus krašto kaimai. Latvių žurnalistas, 1940 m. vasarą lankęsis Kaune Гг Vilniuje, taip aprašė savo įspūdžius: „Peržengus buvusią Lietuvos—Lenkijos sieną, <...> apylinkių vaizdas smarkiai keičiasi. Vilniaus sritis yra daug vargingesnė. Žemė išmarginta rėžiais (bent pusė sodžių dar buvo neišskirstyti j vienkiemius.— L T.), gyvuliai sunykę, arkliai liesi ir nedideli. Iš dalies tai esą dėl nederlingos žemės, bet svarbiausia — dėl buvusios santvarkos11 103.
Raudonoji armija, prieš perduodama Vilnių Liętuvai, jį labai apiplėšė. Į Minską buvo išgabenta moderniausios miesto įmonės — radijo aparatų fabriko „Elektrit11 įrengimai, Turniškėse lenkų pradėtos statyti elektrinės žemės kasimo mašinos, net paprasčiausi įrankiai — kastuvai, kirviai. Sovietai išgrobstė popieriaus, aliejaus, konservų fabrikų, spirito gamyklos, spaustuvių, radijo stoties įrengimus, medicinos įstaigų aparatūrą, išvežė 97 garvežius, 1500 vagonų bei kitokio turto l04. Nukentėjo ir kultūros įstaigos. į Minską buvo išvežta dalis archyvų bei bibliotekų (ypač Vrublevskių) rankraštynų fondų. Buvo plėšiami ir butai, ypač priklausę „buržujams11, lenkų karininkams. Rašytojas Ignas Šeinius, spalio 29 d. atvykęs į Vilnių, išvydo tokį vaizdą: „Štai ten brazda sovietinis sunkvežimis, perkrautas iki patrūkimo civiliniais baldais. Žalia pliušinė sofa pastatyta galu tarp sukrautų Vienos stiliaus tamsiai raudonai poliruotų kėdžių. Nepalikta nė išsikerojusi palmė <...>. Štai pro mus pravažiuoja du sovietiniai sunkvežimiai, prikrauti vandentiekio vamzdžių, radiatorių ir šviesiai margiausios elektros armatūros Visi sunkveži
miai traukia ta pačia kryptimi — geležinkelio stoties link11 105.
Spalio pabaigoje Vilnių perėmus Lietuvai, dauguma įmonių nedirbo. Prie veikiančių maisto krautuvių nuo vidurnakčio ri-kiuodavosi ilgiausios eilės, tačiau duonos užtekdavo ne visiems. Per šešias Raudonosios armijos šeimininkavimo savaites iš Vilniaus buvo išvežta į Rusiją, pagal vienus šaltinius,— 350, pagal kitus,—per 800 vilniečių, daugiausia inteligentų: dėstytojų,
žurnalistų, valdininkų, taip pat įmonininkų 106. NKVD siautėjo naktimis. Todėl daugelis vilniečių nemiegojo namuose, slapstėsi. Štai kodėl ne tik Vilniaus lietuviai, žydai, baltarusiai, bet ir lenkai džiaugsmingai sveikino spalio 28 d. į miestą įžengusią Lietuvos kariuomenę.
Nualintam ir apiplėštam Vilniaus kraštui atkurti, jį integruoti į Lietuvos Respubliką reikėjo didelių lėšų. Tačiau tauta buvo pasiryžusi aukoms. Kartu su Lietuvos kariuomene į Vilnių atvyko ir „Maisto11 bei „Pienocentro11 sunkvežimiai. Ištuštėjusios parduotuvės vėl pakvipo kumpiais, rūkytomis dešromis, sviestu, cukrumi ir kitais maisto produktais. Gatvėse prie kariuomenės lauko virtuvių nutįso ilgos eilės išbadėjusių vilniečių, kuriems veltui buvo dalijama karšta sriuba bei duona, net 20—25 tūkst. porcijų per dieną.
Vilniečiai būgštavo, jog kartu su Lenkijos valstybe dingo ir jų santaupos: juk zlotai jokios realios vertės neturėjo ir buvo virtę makulatūra. Tačiau Lietuvos vyriausybė, atsižvelgdama j sunkią Vilniaus krašto gyventojų padėtį ir siekdama palankiai juos nuteikti, ryžosi aukai ir labai palankiomis sąlygomis supirko didžiąją dalį jų turėtų zlotų, mokėdama už 1 zlotą 50 centų. Zlotų keitimo operacija Lietuvos iždui atsiėjo1 per 20 mln. Lt. Kaupdama lėšas Vilniaus krašto atkūrimui, vyriausybė priėmė
4,5 procento Vilniaus paskolos įstatymą, pagal kurį Finansų ministerija išleido 50 mln. litų vertės paskolos lakštus, platintus įmonėse bei įstaigose.
Lietuvos valdžia ne tik neslopino, bet net finansiškai rėmė lenkų švietimo bei kultūros įstaigas. 1940 m. kovo 8 d, „Lietuvos aidas“ rašė, jog „Lietuva šiuo metu pasaulyje yra vienintelė valstybė, kurioje ne itin gausi lenkų mažuma turi net tris dienraščius, valstybės išlaikomas arba remiamas aštuonias gimnazijas, keliasdešimt kitų mokyklų, penkis teatrus, keliolika įvairių organizacijų, kad net valdinėse įstaigose toleruojami lenkiškai kalbą ir lenkais save laiką pareigūnai11. Nieko panašaus nebuvo vokiečių ir sovietų užimtose lenkų žemėse.
Tačiau ne visi Vilniaus lenkai vertino Lietuvos vyriausybės ir lietuvių tautos geranoriškumą. Nacionalistiniai lenkų sluoksniai, ypač okupacijos metais iš Lenkijos atsikraustę asmenys {jų buvo beveik 100 tūkst.), laikė lietuvius okupantais ir pradėjo steigti slaptas organizacijas, siekusias atkurti Lenkijos valstybę. Jų nariai rengė antilietuviškas demonstracijas, užpuldinėjo lietuvių pareigūnus. Buvo net žmonių aukų.
Prezidentas, iš dalies protestuodamas prieš Lietuvai primestą spalio 10 d. sutartį, iš dalies nepatenkintas kai kurių ministrų veikla, lapkričio 21 d. paleido J. Černiaus kabinetą. Naująją vy-siausybę A. Smetona pavedė sudaryti Antanui Merkiui. Jo pavardė Lietuvoje buvo gerai žinoma: jis kelis kartus ėjo krašto apsaugos ministro pareigas, penkerius metus dirbo Klaipėdos krašto gubernatoriumi, vėliau —Kauno miesto burmistru. Tačiau nei visuomenėje, nei tautininkų partijoje, kuriai jis priklausė, populiarus nebuvo. Nemėgo jo ir pats prezidentas. Pasak A. Voldemaro, A .Merkys aukštesnių polėkių neturėjo ir pripažino tik savo materialinius interesus 107.
Lapkričio 21 d. prezidentas A. Smetona patvirtino 21-ąją, paskutiniąją, Lietuvos Respublikos vyriausybę: ministras pirmininkas — A. Merkys, ministro pirmininko pavaduotojas — K. Bizauskas, vidaus reikalų ministras — K. Skučas, užsienio reikalų ministras — J. Urbšys, krašto apsaugos ministras — K. Musteikis, finansų ministras — E. Galvanauskas, žemės ūkio ministras — J. Audėnas,