švietimo ministras — K. Jokantas, teisingumo ministras — A. Tamošaitis, susisiekimo ministras — J. Masiliūnas, valstybės kontrolierius — K- Šakenis.
Keli ministrai priklausė opozicinėms jėgoms {K. Bizauskas ir J. Masiliūnas — krikščionys demokratai, o J. Audėnas ir A, Tamošaitis — liaudininkai), tačiau A. Merkio vyriausybė, kaip ir ankstesnioji, J. Černiaus, nebuvo koalicinė.
1939 m. rudenį paaštrėjo jau seniai brendęs prezidento A. Smetonos ir kariuomenės vado gen. S. Raštikio konfliktas. Prezidentui nepatiko kariuomenės vado politikavimas, jo šlieji-masis prie krikščionių demokratų. Paskyręs A. Merkį, asmeninį S. Raštikio priešą, premjeru, A. Smetona nutarė atsikratyti karjuomenės vado. 1940 m. sausio pabaidoje prezidento įsakymu gen. S. Raštikis buvo paleistas atostogų, po to — į atsargą (į tikrąją karo tarnybą S. Raštikis vėl buvo grąžintas birželio 7 d., kai prezidentas paskyrė jį Vytauto Didžiojo aukštosios karo mokyklos Aukštojoje Panemunėje viršininku).
Atleidus S. Raštikį, Į kariuomenės vado postą, vieną svarbiausių valstybėje, A. Smetona paskyrė ministro pirmininko A. Merkio proteguotą gen. Vincą Vitkauską.
Gen. V. Vitkauskas — mįslinga asmenybė. Jo vaidmuo istoriniuose 1940 m. įvykiuose nevisiškai aiškus iki šiol. Generolo brolis Juozas, 1919 m. bolševikinės Panevėžio tarybos narys bei Kauno gubernijos (!) karinis komisaras, buvo sušaudytas. Tačiau šis gen. V. Vitkausko biografijos faktas visiems, taip pat A. Smetonai, buvo žinomas („smetoninėje11 Lietuvoje nereikėjo atsakyti, kaip Sovietų Sąjungoje, už giminių, net pačių artimiausių, nuodėmes). Visi, kurie pažinojo generolą V. Vitkauską, apibūdino jį kaip dorą, kuklų, labai darbštų, bet kartu ir minkšto būdo, silpno charakterio žmogų l08. Jis neturėjo politinių ambicijų (arba bent jų nerodė) ir niekada neprieštaravo aukštesnei valdžiai. Tai savybės, kurias itin vertino A. Smetona. 1940 m. vasarą pareiškime LKP Centro Komitetui dėl priėmimo į partiją generolas rašė: „Rekomendaciniais duomenimis, manau, galės patarnauti seni draugiški ryšiai su SSRS atstovybės pareigūnais, kas nulėmė ir mano asmens parinkimą krašto apsaugos ministru Liaudies vyriausybėje11 109.
įkurdinus Lietuvoje Raudonosios armijos įgulas, padrąsėjo pogrindyje veikusi komunistų partija. Tačiau jai taip ir nepavyko suaktyvinti šalyje „revoliucini judėjimą11. Valstybės saugumo departamento žiniomis, 1939 rh. įvyko 12 streikų, kuriuose dalyvavo 1,5 tūkst, darbininkų, perpus mažiau negu 1938 m. ir 5 kartus mažiau negu 1937 metais no. Visi streikai buvo ekonominiai ir trumpalaikiai. Jokių didesnių streikų nebuvo ir 1940 m. Ramiai, be demonstracijų praėjo ir gegužės 1-oji. 1939 m. buvo iškabintos kelios raudonos vėliavos, daugiausia Kaune, o 1940 metų gegužės 1-ąją jų visai nebuvo.
7-ame dešimtmetyje liberalusis „Metmenų11 žurnalas pateikė iškiliausiems išeivijos lietuviams anketą m. Kanauninkas ir rašytojas M. Vaitkus, atsakydamas į anketos klausimą, kokie buvo būdingiausi nepriklausomos Lietuvos gyvenimo reiškiniai ir kuo jis labiausiai didžiuojasi, rašė, kad pirmiausia „pačiu nepriklausomos demokratinės valstybės įkūrimu: tai — beveik stebuklas, kad tokia maža tauta, neturinti pakankamai inteligentų, taip pat valstybinio, administracinio, ekonominio, militarinio ir kitokio patyrimo, be reikiamų valstybei išteklių, apsupta priešų <...> įstengė sukurti valstybę, ir visai padorią!11
Vienas iš žymiausių antisovietinės ir antinacinės rezistencijos vadovų K. Drunga (J, Valiulis) paminėjo, kad tai savos žmogiškos vertės pajutimas, menkavertystės komplekso išnykimas. Dar tik prieš Pirmąjį pasaulinį karą Didžiosios Lietuvos lietuviai abejojo, ar įmanoma Lietuvos valstybė be Rusijos, o Mažosios Lietuvos lietuvininkai manė, jog „mes be vokiečių pražūsime11. Nepriklausomos Lietuvos 20-metis visas tokias abejones išsklaidė.
Istorikė V. Sruogienė rašė, kad didžiuojasi padėjusia tvirtus ekonominius nepriklausomos tautinės Lietuvos valstybės pagrindus žemės reforma ir gražias LDK tradicijas pratęsusia tolerancija kitataučiams.
Kiti anketos dalyviai kaip būdingiausius nepriklausomos Lietuvos gyvenimo reiškinius paminėjo tautinės lietuvių savimonės sutvirtėjimą, lietuviškojo miestiečių sluoksnio atsiradimą, tvirtą lito kursą hęi kitus ekonominius laimėjimus.
A. J. Greimas išvardijo tris svarbiausius nepriklausomos Lietuvos laimėjimus. Tai: 1) perėjimas iš ekstensyvaus javų auginimo Į intensyvų gyvulių ūkį bei maisto pramonės sukūrimas ir jos produktų eksportas („Lietuva šioje srityje per 20 metų padarė šimto metų šuolį, įsiliedama į moderniškų žemės ūkio kraštų gretas11); 2) „Kitas ne mažiau reikšmingas procesas — kultūrinis lūžis, Lietuvos „suvakarėjimas11 <...>. Vakarietiškumas nėra tik svetimų kalbų mokėjimas-, tik kultūrinių referencijų sistema, tai specifinis bendro mąstymo būdo įsigyvenimas, iniciatyvos, veiklumo, individo teigimo, asmens atvirumo pasauliui sampratos11; 3) „Pagaliau paskutinė, jau grynai lietuviška revoliucija — tai Lietuvos sulietuvinimas11 "2. Kuriantis Lietuvai, lenkų kalba kiekvienam žingsnyje girdėjosi ne tik laikinojoje sostinėje, bet ir Kauno, Kėdainių, Panevėžio bei kitų apskričių apylinkėse, ypač „akalicose11 (bajorkaimiuose). Dar 1926 m. visuomenei nerimą kėlė kone masiškas lenkų mokyklų steigimas. 1939 m. „lenkų klausimo11 jau neliko.
Pasak poeto T. Venclovos, „nepriklausomybė Lietuvai buvo reikšminga dviem atžvilgiais: pirma, lietuviai tada įgijo pasitikėjimo savo jėgomis, antra, Lietuva atsidarė pasauliui, gavo progų lyginti savo tradiciją su senesnėmis ir labiau nusistovėjusiomis tradicijomis" ш.
Išeivijos sociologui V. Kavoliui pozityvusis nepriklausomybės 20-mečio įnašas tautos sąmonėje—„valstybingumas ir savimi pasitikėjimas, kaip tauta, pajėgiančia save valdyti. Nepriklausomybės faktas, patirtas kiekvieno, išugdė jaunosios kartos valstybinį sąmoningumą ir pasiryžimą kovoti, kuris vėliau, bolševikams ir naciams okupavus kraštą, spontaniškai prasiveržė jaunimo rezistencine veikla. 1918 m. savanorius dar reikėjo ir mobilizuoti, ir žemės jiems žadėti. 1945 m. į miškus išėjo tūkstančiai savo valia beviltiškai kovai. Geresnio paminklo Nepriklausomai Lietuvai nereikia" 1U.
Atsakydamas į „Metmenų" anketos klausimą, kurio nepriklausomos Lietuvos gyvenimo reiškinio ir įvykio reikėtų labiausiai gėdytis, M. Vaitkus rašė:
„Visų pirma, kad po 1926 m. gruodžio 17 d. mūsų valdantieji sluoksniai nukrypo nuo demokratinio kelio". Gruodžio 17-ąją, kaip nelemtąją datą tautos istorijoje, nurodė ir kiti anketos dalyviai („Išvaikė ne seimą, bet tautos valią. Pažeidė ne demokratinę kairę, bet patį Nepriklausomybės aktą, Konstituciją. Demokratinių diskusijų laisvę. Teisę rūpintis valstybe <...>“,— rašė tarpukario Vilniaus krašto lietuvių veikėjas J. Cicėnas).
„Vadinamieji saugumo organai išaugo į baisią įstaigą, kuri demoralizavo visą tautą <...>. Tokie patriotai, kaip Steponas Kairys, Vincas Krėvė, Balys Sruoga ir kiti buvo apstatyti apmokamais šnipais, kurie <...> čia pat apsisukę nuėjo tarnauti ir Hitleriui, ir Stalinui „Saugumo" sistema — tai didžiausia
gėda!",— baisėjosi istorikė V. Sruogienė.
Profesorius V. Vardys rašė, kad jis labiausiai gėdisi „Varnių ir panašių internavimo stovyklų, kurias paskui imta kituose kraštuose vadinti kacetais <...>. Man nacionalizmas be laisvės yra gėda, kad ir lietuviškiausiai kalbąs".