Palikęs J. Urbšį Maskvoje tęsti derybų, ministras pirmininkas A. Merkys birželio 12 d. grįžo į Kauną ir informavo prezidentą, po to ir vyriausybę apie derybas. A. Merkys padėties nedramatizavo ir net pareiškė manąs, jog santykiai su SSRS susitvarkysią geruoju8. Tuo jis iš esmės klaidino vyriausybę. Pasak krikščionių demokratų veikėjo P. Karvelio, nusistebėjimą kėlė Merkio laikysena. Atrodė, kad tikrai blogos valios esama9. Pasibaigus Vyriausybės posėdžiui, prezidentas pavedė ministrui pirmininkui pateikti siūlymus, ką daryti, kaip susidariusioje situacijoje turėtų elgtis vyriausybė. Šito A. Merkys nepadarė, nes birželio 13 ir 14 d., kai iš Maskvoje likusio J. Urbšio plaukė aliarmuojančios žinios, jis buvo dingęs (ilsėjosi pakaunėje, savo ūkyje) ir niekas negalėjo jo rasti. Žinoma, derėtis su Molotovu, tai ne kaitintis vasaros saulėje. Tačiau visiškas vyriausybės vadovo nusišalinimas nuo valstybės reikalų tomis lemtingomis Lietuvai dienomis rodė jo lengvabūdiškumą, jeigu ne blogiau.
2. SSRS ULTIMATUMAS
Birželio 14-osios rytą vokiečių kariuomenė įžengė į Paryžių, o tos pačios dienos vėlų vakarą, jau vidurnaktį, V. Molotovas įteikė J. Urbšiui sovietų vyriausybės ultimatumą. Jame buvo tvirtinama, kad Lietuvos vyriausybė grobianti Raudonosios armijos įgulų karius ir norinti iš jų išgauti Sovietų valstybės karines paslaptis, kad ji sudariusi antisovietinę karinę sąjungą su t Latvija bei Estija. Šie faktai, esą rodo, jog Lietuvos vyriausybė šiurkščiai pažeidinėjanti Sovietų Sąjungos—Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį ir rengianti Raudonosios armijos įgulų užpuolimą. Sovietų Sąjungos vyriausybė reikalavo: 1) atiduoti teismui vidaus reikalų ministrą K. Skučą ir Saugumo departamento direktorių A. Povilaitį kaip tariamųjų provokacijų prieš Raudonosios armijos įgulas kaltininkus; 2) sudaryti naują, Maskvai priimtiną vyriausybę; 3) tučtuojau užtikrinti neriboto Sovietų Sąjungos kariuomenės kontingento įėjimą į Lietuvą.
Tarptautinėje praktikoje įprastinis ultimatumo terminas yra 48 valandos, о V. Molotovas reikalavo, kad Lietuvos vyriausybė atsakytų iki birželio 15 d. 10 val. ryto.
Pasak J. Urbšio, Kremliuje įvykęs toks pokalbis.
„J. Urbšys: Sis ultimatumas man kelia baimę dėl Lietuvos likimo.
V. Molotovas: Gana pardavinėjot Lietuvą į dešinę ir j kairę! Žinom, kaip jums rūpi Lietuvos likimas,
J. Urbšys: Ar negalima būtų prailginti ultimatumo termino? Jau greit pirma valanda nakties. Nesuspėsime perduoti ultimatumo vyriausybei. Juk reikia dar šifruoti.
V. Molotovas. Ultimatumo motyvų nėra reikalo perdavinėti, o tuos tris punktus greit užšifruokite ir iki 10 val. ryto gausite atsakymą. Be to, kad ir koks būtų jūsų atsakymas, kariuomenė rytoj vis tiek žengia j Lietuvą" 10.
Šiuo ultimatumu SSRS vyriausybė šiurkščiai sulaužė 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos—Sovietų Rusijos taikos sutartį, 1926 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos—Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartį (1934 m. pratęstą iki 1944 m. gruodžio 31 d.), taip pat 1939 m, spalio 10 dr savitarpio pagalbos sutartį, kurios 7-asis straipsnis skelbė: „Šios sutarties įgyvendinimas jokiu būdu neturi paliesti susitariančių žalių suvereninių teisių, ypač jų valstybinės santvarkos, ekonominės ir socialinės sistemos, karinių priemonių ir apskritai nesikišimo į vidaus reikalus principo" u.
Apie patogesnį momentą agresijai Kremlius negalėjo ir svajoti. Kai iš politinio Europos žemėlapio viena po kitos buvo išbraukiamos senos ir turtingos Europos valstybės, kai viso pasaulio dėmesys buvo prikaustytas prie Paryžiaus, kam tuo metu galėjo rūpėti nedidelis žemės lopinėlis prie Baltijos jūros.
Kol Lietuvai negrėsė tiesioginis pavojus, ir ministrai, ir generolai deklaravo savo ryžtą ginti nepriklausomybę. Antai 1939 m. kovo 11 d. Šaulių sąjungos suvažiavime prezidentas A. Smetona pareiškė, kad nieko negali būti kilniau kaip mirti už savo tėvų žemę 12.
„Krašto gynimas yra visų mūsų tautiečių šventa pareiga",— pritarė prezidentui krašto apsaugos ministras K. Musteikis 13 „<...> Nepriklausomybė yra brangiausias tautos turtas, kuris turi būti ginamas visomis priemonėmis, t. y. ir ginklu. Šioje kovoje geriau garbingai žūti ar net tą ginkluotą kovą su stipresniu priešu garbingai pralaimėti, bet tik bejėgiškai nepasiduoti",— tvirtino 1939 m. kovo 23 d. savo atsišaukime į kariuomenę jos vadas gen. S. Raštikis u.
Tačiau kai agresoriaus ranka tiesėsi ne į kurį tautos kūno sąnarį, o į pačią jos gyvybę — Nepriklausomybę, tie patys valstybės vyrai nutarė pasiduoti. Birželio 15-osios naktį, svarstant prezidentūroje SSRS ultimatumą, pasak A. Smetonos, visi buvo nusiminę, „kaip žemę pardavę. Niekam nebuvo noro kalbėti". Pirmasis prabilo prezidentas, kurio kalbą J. Audėnas savo atsiminimuose taip apibūdino: „Kaip paprastai, Smetonos kalbos ir jo raštai pasižymėdavo plačia skale ir vaizdžių dėstymu, bet ne minčių gilumu. Taip ir šįkart. Dusliu balsu labai išsamiai dėstė Lietuvos-Sovietų Sąjungos santykius, įpindamas filosofinių minčių, vis pabrėždamas, kad sovietai neturi kištis į mūsų vidaus reikalus. <...> Iš prezidento buvo laukta ko nors daugiau, negu įrodinėjimų, kad sovietai neturi teisės kištis į mūsų vidaus reikalus. Būtų buvę pravartu išgirsti galimos okupacijos įvertinimo, pasiruošimo gelbėti tai, kas dar galima išgelbėti, be to, ir tolimesnės Lietuvos padėties įvertinimo. Deja, tokios analizės jis nepadarė" 1S.
Prezidentas A. Smetona siūlė priimti tiktai antrąjį SSRS vyriausybės reikalavimą ir priešintis agresijai. Prezidentą parėmė krašto apsaugos ministras K. Musteikis, švietimo ministras K. Jokantas ir valstybės kontrolierius K. Šakenis. Tačiau kiti pasitarimo dalyviai, ypač ministras pirmininkas A. Merkys ir ministro pirmininko pavaduotojas K- Bizauskas, reikalavo besąlygiškai priimti Maskvos ultimatumą („Sakyk, Eduardai, ar aš, ar jie visi pamišo? Jie nori priešintis <...>“,— tokiais žodžiais K. Bizauskas pasitiko į prezidentūrą atvykusį Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorių E. Turauską16). Pasak K. Bizausko, „mūsų priešinimasis labai supykdytų Maskvą, ir ji įtūžusi baisiai nuniokotų kraštą" 1T. Ministrų kapituliantų nuomonę svariai parėmė abu kariuomenės vadai, ;buvęs— gen. S. Raštikis ir esamas — gen. V. Vitkauskas. Posėdžio dalyvius veikė užsienio reikalų ministro J. Urbšio ir pasiuntinio L. Natkevičiaus telefono skambučiai iš Maskvos, raginę kuo greičiau priimti SSRS reikalavimus. Galiausiai atsisakė priešintis ir pats prezidentas. Kaip gi kitaip vertinti jo potvarkį pavesti sudaryti naują vyriausybę gen. S. Raštikiui, nedviprasmiškai pasisakiusiam už kapituliaciją.
Birželio 15 d. 7 val. ryto posėdis baigėsi. Vyriausybė, net neįvardijusi agresijos' ir nepareiškusi protesto, nutarė priimti visus sovietų reikalavimus.
Vidurdienį atėjus iš Maskvos žiniai, jog S. Raštikio kandidatūra sovietų vyriausybei nepriimtina ir kad dėl naujosios vyriausybės sudarymo reikia tartis su atskrendančiu j Kauną V. Molotovo pavaduotoju V. Dekanozovu, prezidentas A. Smetona galutinai apsisprendė palikti Lietuvą. Prieš išvykdamas, jis pasirašė aktą: „Ponui ats. (argos) pulk. Įeit. Antanui Merkiui, Ministrui Pirmininkui. Man sunegalavus, remdamasis Lietuvos Konstitucija (71 str.), prašau Tamstą pavaduoti mane Respublikos Prezidento pareigose". Birželio 15-osios vakarą prezidentas A. Smetona bei krašto apsaugos ministras K. Musteikis pasiekė Kybartus ir perėjo Vokietijos sieną. Šeimomis spėjo pasirūpinti abu, o Lietuvą paliko likimo valiai. Toks buvo apgailėtinas beveik 14 metų trukusio A. Smetonos valdymo finalas.