Ūkio našumą labai didino žemės melioravimas. Iki 1940 m. buvo nusausinta beveik 0,5 mln. ha pelkėtų ir drėgnų žemių. Šiems darbams valstybė iš biudžeto skyrė 40 mln. Lt.
2emės ūkio pažanga neatsiejama nuo .kooperacijos, kuri prieš Pirmąjį pasaulinį karą tik žengė pirmuosius žingsnius, o nepriklausomoje Lietuvoje labai išsiplėtė. Pieno ir kiaušinių ūkį tvarkė pieno perdirbimo bendrovės, susijungusios į ,,Pienocentrą", linų ūkį — kooperatyvų sąjunga „Linas". Žemės ūkio kooperatyvų sąjunga „Lietūkis" supirkdavo iš ūkininkų javus ir aprūpindavo juos mineralinėmis trąšomis, žemės ūkio įrankiais bei mašinomis, taip pat geležimi, druska, cukrumi ir kitomis prekėmis („Lietūkio" prekių apyvarta išaugo nuo 2,6 mln. Lt 1923 m. iki 139 mln. Lt 1939 m. Per jį ėjo maždaug 15% viso Lietuvos eksporto). Gyvulius ir paukščius iš ūkininkų supirkdavo akcinė „Maisto" bendrovė, kurioje vyravo valstybinis kapitalas.
Žemės ūkio ministerija bei kitos žemės ūkio įstaigos parduodavo ūkininkams geresnės javų sėklos, veislinių gyvulių, steigė kaimuose daug būrelių, rengė kursus. Vietoj Dotnuvoje veikusio žemės ūkio technikumo buvo įkurta Žemės ūkio akademija, taip pat 2 aukštesniosios specialios mokyklos (pienininkystės — Belvederyje ir gyvulininkystės — Gruzdžiuose) bei 9 žemesniosios žemės ūkio mokyklos, kurias iki 1940 m. baigė
2,5 tūkst. žmonių.
Geriau įdirbant žemę, gausiau tręšiant ją organinėmis ir mineralinėmis trąšomis (1923 m. jų buvo įsivežta 23,4, o 1939 m.— 138 tūkst. tonų6), sėjant kokybiškesnę sėklą, javų derlingumas padidėjo maždaug nuo 9 cnt iš ha (1909—1913 m.) iki 12 cnt (1935—1939 m.). Pagal ši rodiklį Lietuva gerokai atsiliko nuo Vakarų Europos kraštų (Vokietijoje — 20, Švedijoje — 21, Danijoje — 26, Prancūzijoje—14 cnt iš ha), tačiau lenkė daugumą Rytų Europos šalių (Lenkijoje—11, Rumunijoje—10, Sovietų Sąjungoje — 9 cnt iš ha)7, nors jų žemė ir klimatinės sąlygos buvo geresnės.
Išplėfus pasėlių plotus ir padidinus derlingumą, gerokai išaugo (žr. 2 lentelę) bendroji javų ūkio produkcija. Tarpukariu bendrasis javų, bulvių ir cukrinių runkelių derlius Olandijoje padidėjo 57, Danijoje — 59, Švedijoje — 27, Suomijoje — 93, Estijoje'— 28, Latvijoje — 77, Sovietų Sąjungoje—19, o Lietuvoje— 86 procentais 8. Tad .pagal laukininkystės produkcijos augimo tempus Lietuva užėmė vieną pirmųjų vietų Europoje. Ji užsiaugindavo maistinių, pašarinių grūdų, o derlingesniais metais jų perteklių parduodavo kitoms šalims (1938 m.— 132 tūkst. t, 1939 m.— 85 tūkst. t).
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą svarbiausia Lietuvos žemės ūkio šaka buvo javų auginimas. Tarpukario Lietuvoje, taikantis prie Vakarų Europos rinkos, taip pat didėjant miesto gyventojų skaičiui. vis svarbesnė darėsi mėsos ir pieno gyvulininkystė.
Perėjimą prie gyvulių ūkio rodo ir pakitusi pasėlių struktūra (žr. 1 lentelę). Tarpukariu pašarinių augalų, daugiausia dobilų ir įvairių žolių, plotai padidėjo apie 3 kartus. Daugiau sodino ir bulvių, kurių dalis taip pat buvo sunaudojama pašarui. Pašariniais runkeliais prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo apsodinama mažiau kaip 20 tūkst., o 1939 m.— jau 57 tūkst. ha. Jų derlius per tą laiką padidėjo keturis kartus. Buvo gerinamos pievos.
3-iame dešimtmetyje Žemės ūkio ministerija, kooperatyvai ir pavieniai ūkininkai įsivežė iš užsienio kelis tūkstančius veislinių gyvulių — Danijos, Švedijos, Vokietijos žalųjų bei juodmargių karvių, Anglijos jorkšyrų veislės kiaulių. O 4-o dešimtmečio pabaigoje veislinius gyvulius Lietuva jau parduodavo Sovietų Sąjungai.
| 2 lentelėBendrasis javų ir bulvių derlius Lietuvoje i 909—1939 m.(vidutiniškai tūkst. t per metus) | ||||
|---|---|---|---|---|
| 1909— 1913 m. | 1924— 1928 m. | 1934— 1938 m. | nuo 1909—1913 m. iki 1934—1938 m. padidėjo (procentais) | |
| Rugiai | 496,7 | 497,0 | 613,5 | 125,6 |
| Kviečiai | 85,3 | 133,3 | 249,7 | 295,1 |
| Miežiai | 158,8 | 176,9 | 257,3 | 162,0 |
| Avižos | 265,9 | 270,0 | 384,4 | 144,6 |
| Bulfvės | 795,9 | 1119,2 | 2191,0 | '275,3 |
| Duomenys imti iš leidinio: Krikščiūnas J. Lietuvos žemės ūkio pažanga H Žemės ūkis.— 1943.— Nr. 7. | ||||
Kaip rodo 3 lentelės duomenys, 1913•• 1938 m. Lietuvoje beveik perpus sumažėjo avių, tačiau padaugėjo visų kitų gyvulių. 1930—1939 m., 4. y. vos per 9 metus, melžiamų karvių padaugėjo 22 procentais. Tačiau gyvulininkystės produkciją lėmė ne tik gyvulių skaičius, bet ir jų produktyvumas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ganyklose, pūdymuose ir miškuose ganomos sodžiaus karvės per metus duodavo 700—800 1, o 4-o dešimtmečio pabaigoje, pagerinus jų veislę ir rišant dobiluose,— 1,8—2 tūkst. 1 pieno. Padidėjo ir jo riebumas. Karvių pieningumu Lietuva atsiliko nuo Vokietijos, Švedijos, Anglijos (Iš karvės buvo primelžiama apie 2,5 tūkst, 1 pieno per metus), tačiau prilygo Prancūzijai (1,75 tūkst. 1) ir gerokai pralenkė daugumą Rytų bei Pietų Europos šalių (Lenkijoje—1,5, Rumunijoje—1,3, Italijoje—1,7, Ispanijoje — 1,1, Sovietų Sąjungoje —1,1 tūkst. 1) 9.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo auginamos lašininės kiaulės, kurias reikėdavo laikyti kelerius metus. Jų mėsos Vakarų Europos šalys nepirko. Tarpukario Lietuvoje bekono gamybai skirti jorkšyrai bei kitų veislių kiaulės buvo laikomos
6—8 mėnesius, Todėl auginant tiek pat kiaulių, mėsos produkcija padidėjo kelis kartus.
Nepriklausomybės metais vis daugiau sviesto, mėsos bei kitų gyvulininkystės produktų buvo išvežama į užsieni. 1937 m. jie sudarė daugiau kaip pusę (52%) viso šalies eksporto. Antai 1924 m. į užsienį buvo išvežta 524 t, 1930 m.— 7,4 tūkst. t, o 1939 m.— 17,4 tūkst. t sviesto. 1928 m. Lietuva pardavė užsienio šalims pirmąsias 584 tonas bekono, o 1930 m, jo buvo^ išvežta daugiau kaip 17 tūkst, t ir 1932 m.—net 41 tūkst. tonų. Bet vėliau bekono eksportas sumažėjo net 4 įkartus, nes Anglija, į kurią jo daugiausia buvo išvežama, labai suvaržė mėsos produktų pirkimą. Tik 1939 m. užsienio šalims vėl buvo parduota 17 tūkst. t bekono. Prieš Antrąjį pasaulinį karą iš Europos šalių daugiau už Lietuvą išveždavo mėsos tik Danija, Olandija ir Lenkija.
3 lentelė
| Gyvulių skaičius Lietuvoje 1913—1938 m. (tuksi.) | |||
|---|---|---|---|
| 1913 m. | 1919 m. | 1938 m. | |
| Arkliai | 451 | 280 | 558 |
| Galvijai | 918 | 480 | 1 193 |
| Kiaulės | 1 138 | 750 | 1 249 |
| Avys | 1 152 | 806 | 619 |
| Duomenys imti iš leidinio: Lietuvių enciklopedija (toliau—LE).— Bostonas, 1968.—T. 15,—P. 180, 184. | |||
Sovietmečio ekonomistai istorikai rašė, kad maisto produktų eksportų Lietuvos valdžia plėtė gyventojų neprivalgymo sąskaita. Sį melą paneigia duomenys apie žemės ūkio gamybos didėjimą ir maisto produktų suvartojimą (žr. 4 lentelę). Lietuvos Respublika' pagal vertingiausių maisto produktų (mėsos, pieno, sviesto, kiaušinių) suvartojimą nedaug atsiliko nuo Vakarų bei Siaurės Europos šalių ir smarkiai pralenkė Lenkiją, Balkanų kraštus, juo labiau Sovietų Sąjungą. Palyginti mažai Lietuvos žmonės vartojo cukraus ir vaisių bei daržovių.