ministras pirmininkas — J. Paleckis,
ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras — V. Krėvė-Mickevičius,
krašto apsaugos ministras — gen. V. Vitkauskas, teisingumo ministras — P. Pakarklis, finansų ministras — E. Galvanauskas, žemės ūkio ministras — M. Mickis, sveikatos apsaugos ministras — L. Koganas.
Si vyriausybė buvo neteisėta, nes pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, ministrui pirmininkui perėmus prezidento pareigas, naujuoju ministru pirmininku tampa buvusiojo pavaduotojas, šiuo atveju K. Bizauskas. Einančiojo prezidento pareigas konstitucinės galios buvo mažesnės negu prezidento, ir jis neturėjo teisės skirti ministrą pirmininką. Tačiau platesnį gyventojų sluoksniai šių juridinių subtilybių nežinojo ir naująją vyriausybę laikė teisėta.
Tos pačios dienos vakarą J. Paleckis ir jo vyriausybės nariai prisiekė ištikimybę Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Po to
A. Merkys atsistatydino ir Respublikos prezidento pareigas perėmė J. Paleckis, o ministro pirmininko — V. Krėvė-Mickevičius.
Dar 1940 m. kovo 20 d. Paryžiuje ėjęs rusų emigrantų laikraštis „Novyj mir" tvirtino, jog Ulmanio, Petso ir Smetonos veikiai Stalinui nereikėsią. Jam būsią reikalingi kūsinenai (Kūsine-no, kaip ir Kvislingo, vardas virto išdaviko sinonimu), Baltijos valstybėse nėra nė vieno populiaraus komunisto, tai jis kūsinenų ieškosiąs tarp socialistų ir demokratų. Pranašiški žodžiai! Vadinamojoje Liaudies vyriausybėje iš pradžių nebuvo nė vieno komunisto (iki birželio 24 d. Kominternas Lietuvos kompartijai net draudė rengti mitingus bei demonstracijas). Į ją daugiausia įėjo nepartiniai demokratinių pažiūrų inteligentai ir valstiečių liaudininkų partijai artimi žmonės. Tik po dviejų dienų, birželio 19-ąją, J. Paleckis paskyrė komunistą M. Gedvilą vidaus reikalų ministru, o ką tik iš kalėjimo išėjusį A. Sniečkų — Valstybės saugumo departamento direktoriumi.
Daugumą naujosios vyriausybės narių Lietuvos visuomenė gerai pažinojo. Justas Paleckis buvo valstiečių liaudininkų partijos veikėjas, žurnalistas (žurnalo „Naujasis žodis" redaktorius, knygų „Paskutinis caras", „SSRS mūsų akimis" ir kitų autorius), bent nuo 1938 m. aiškiai pasukęs į kairę ir jau 1939 m. spalį turėjęs parengtą „Lietuvos liaudies respublikos" skelbimo manifestą, tiktai N. Pozdniakovo sulaikytas nuo nesavalaikio, dar nepribrendusio žingsnio27; Vincas Krėvė-Mickevičius — buvęs tautininkas, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto profesorius, bene populiariausias Lietuvos rašytojas (pasak A. Merkelio, jis buvo „dinamiškas, ūmus, ambicingas, kupinas įvairiausių sumanymų, be atodairos siekiąs tikslo, nepaisydamas galimų padarinių"28); gen. Vincas Vitkauskas — karys savanoris, kariuomenės vadas, 1939 m. spalį A. Smetonos paskirtas Vilniaus rinktinės — kariuomenės dalinių, spalio 28 d., įžengusių į Vilnių,— vadu; Ernestas Galvanauskas — artimas valstiečiams liaudininkams, kelis kartus dirbęs ministru pirmininku, A. Merkio vyriausybės finansų ministras; Povilas Pakarklis — praeityje veiklus tautininkas, vėliau voldemarininkas, juristas, istorikas; Antanas Venclova (birželio 18 d. paskirtas švietimo ministru)—rašytojas. 7
Iš kitų išsiskyrė Mečislovas Gedvilas. Jo gimtoji kalba — lenkų, nes buvo kilęs iš smulkių bajorų. Vėliau jis pasireiškė kaip lietuviškos sąmonės idėjinis bolševikas, protingas, yeiklus. Už dalyvavimą 1927 m. Tauragės puče buvo ištremtas į Varnių koncentracijos stovyklą. 1928—1931 m. 10 kartų suimtas už antivalstybinę veiklą, redagavo „ZeiViaičio" laikraštį, o 1931 m. pabaigoje buvo išrinktas Telšių apygardos ligonių kasų direktoriumi ir šias pareigas ėjo iki pat paskyrimo ministru. Aktyviai dalyvavo Lietuvos jaunimo sąjungos, taip pat Laisvamanių draugijos veikloje. Buvo išrinktas Telšių savivaldybės nariu.
Pasak J. Audėno, „pažįstamų asmenų pasirodymas vyriausybės sudėtyje visiems, kas nežinojo jų parinkimo užkulisių, pirmomis dienomis padarė-ne per blogiausią įspūdį. Reikia pasakyti, kad tauta jais pasitikėjo <...>“ 29. Ne vienam atrodė, jog ši vyriausybė negali Lietuvai pakenkti jau vien todėl, kad jai vadovauja neabejotinas patriotas, populiarus rašytojas V. Krėvė-Mickevičius.
Žymiausias Lietuvos Respublikos valstybės teisės specialistas prof. M. Remeris taip apibūdino naująją vyriausybę: „Liaudies'1 vyriausybė buvo sovietų ekspozitūra, jie patys (ministrai.— L. T.) buvo marionetės sovietų rankose. Tačiau jie patys iš karto to gerai nesuprato. Naiviai pasitikėdami sovietais, jie manė galėsią Lietuvos valstybę, išvaduotą nuo „plutokrati-nių" reakcinių „Smetonos tautininkų režimo, <...> išlaikyti, pasukant jos plėtojimosi liniją demokratijos ir liaudiškumo kryptimi <...>. Sovietų siekimams pakenkti jie negalėjo 30,
Birželio 19—20 d. J. Paleckį oficialiai aplankė tautininkų seimo prezidiumas, kariuomenės, šaulių, savanorių kūrėjų ir kitų visuomeninių organizacijų atstovai, kartu pripažindami naujos vyriausybės teisėtumą. Tikėdamiesi, jog bus atkurta demokratinė santvarka, savo lojalumą bei pasitikėjimą „Liaudies" vyriausybei pareiškė ir valstiečių liaudininkų, krikščionių demokratų vadovai. Jie net spyrė V. Krėvę greičiau skelbti Seimo rinkimus, kad galima būtų atkurti „A. Smetonos pamintą demokratiją"31. „Naująja vyriausybe mes pasitikime, sveikiname ją ir linkime sėkmingai ir našiai dirbti <...> kuriant Lietuvos ir jos ' darbo žmonių gerbūvį ir šviesią ateitį. Visus valstybės piliečius mes kviečiame" laikytis rimties, tvarkos ir darbingumo'1,— rašė „Lietuvos žinios" birželio 19 d. redakciniame straipsnyje. Krikščionių demokratų „XX amžius" džiaugėsi, jog nuo šiol visi piliečiai galės naudotis demokratinėmis, taip pat tikybos išpažinimo laisvėmis, kad bus sukurta nauja, laimingesnė Lietuva. Ne be reikalo J. Aistis baiminosi, jog 1940 m. vasarą šalyje nebuvo žmogaus, kuris būtų suvokęs, j kokį liūną stumiama Lietuva.
„Liaudies" vyriausybę pripažino politinės Lietuvos jėgos, tai kodėl to neturėjo padaryti užsienio šalys? Juo labiau kad V. Krėvės-Mickevičiaus raginami Lietuvos pasiuntiniai įtikinėjo akredituotų šalių vyriausybes, jog naujoji vyriausybė Kaune yra teisėta, sudaryta konstitucine tvarka ir kad Lietuva nėra okupuota. ,,<...> Lietuva priėmė sovietų pasiūlymus (birželio 14 d, ultimatumą.—L. T.) savo pačios apsaugai. Buvusi vyriausybė nesugebėjo lojaliai vykdyti sutarties su sovietais. Naujoji vyriausybė bus lojali tarptautiniams pažadams, kartu saugos Lietuvos nepriklausomybę <...>. Sovietai nesikėsina nei in Lietuvos nepriklausomybę, nei in vidaus struktūrą. Jie skrupulingai korektiški, ir santykiai su sovietų kariuomene kuo draugiškiau-
si — birželio 26 d. telegrama V. Krėvė instruktavo Lie
tuvos pasiuntinį Šveicarijoje32. Užsienio diplomatai ne tik nebuvo iš Kauno atšaukti, bet birželio 21 d. net vizitavo „Liaudies1* vyriausybės užsienio reikalų ministrą.
Tuo tarpu einančio prezidento pareigas J. Paleckio ir vidaus reikalų ministro M. Gedvilo, kuris, galiojant smetoniniam Sustiprintos valstybės apsaugos įstatymui, turėjo plačius įgaliojimus, aktais labai sparčiai buvo griaunamos politinės Lietuvos Respublikos struktūros ir Į visus svarbiausius postus keliami komunistai. Jau birželio 18 d. J. Paleckis paleido iš kalėjimų komunistus. M. Gedvilo potvarkiais birželio 19 d. buvo uždaryta Lietuvių tautininkų sąjunga bei jaunalietuvių organizacija, o birželio 25 d. legalizuota LKP, keliomis dienomis vėliau — ir LKJS. Apie 1936 m. A. Smetonos valdžios uždarytų partijų legalizavimą nebuvo ir kalbos. „Nėra Lietuvoje vietos kitoms partijoms, kurios ilgą laiką kovojo prieš liaudį ir prieš Lietuvos nepriklausomybę1*,— birželio 26 d. rašė J. Šimkaus, okupantų trubadūro, redaguojamas „Lietuvos aidas1*. Vadinasi, tik komunistai, bet ne krikščionys demokratai, liaudininkai, socialdemokratai kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Pasak M. Meškauskienės, veiklios to meto LKP funkcionierės, tautininkai ir opozicinės partijos skyrėsi tik tuo, kad Lietuvos tautininkų sąjunga „ginklą laikė nukreiptą į darbo žmogaus krūtinę11, o pastarosios—„dažnai smeigdavo jam peiliu į nugarą1133.