Dėl tokių lietuvių tautos nuotaikų Lietuvos darbo liaudies sąjungos rinkimų programoje, kurią V. Dekanozovo ir LKP CK Sekretoriato prižiūrimi parengė V. Niunka, Ch. Aiženas ir L. Gira, tebuvo pasakyta, jog svarbiausias užsienio politikos uždavinys — draugystė bei tvirta sąjunga su SSRS, tačiau nė puse žodžio neužsimenama apie Lietuvos stojimą į „broliškų sovietinių tautų šeimą" 43. Taigi komunistų ir nepartinių blokas rinkėjus apgavo.
Vidaus politikoje Lietuvos darbo liaudies sąjunga žadėjo atleisti „darbo valstiečius" (bolševikų terminas: tarsi buvo ir kitokių valstiečių) nuo mokesčių nepriemokų bei skolų, bežemius ir mažažemius aprūpinti žeme, pagerinti darbininkų bei tarnautojų padėtį, išplėsti socialinį draudimą bei sveikatos apsaugą, plėtoti tautinę kultūrą, užtikrinti tautų lygybę ir tikėjimo laisvę, taip pat žodžio, spaudos, susirinkimų, sąjungų laisvę, piliečių asmens ir turto neliečiamybę, sumažinti butų nuomą, įvesti civilinę metrikaciją.
Pažadai išties buvo gražūs. Valstiečiai, sudarę rinkėjų daugumą, buvo tikinami, jog Lietuvoje nebūsią „kolchozų" ir apskritai nenumatoma jokių esminių socialinės sistemos pakeitimų. Antai liepos 10 d. Lietuvos darbo liaudies sąjunga kreipdamasi į rinkėjus sakė: „Valstiečiai ir valstietės! Neklausykite mūsų liaudies priešų skleidžiamų nepagrįstų gąsdinimų, esą liaudies vyriausybė versianti jus kurti kolchozus ir persekios tikinčiuosius. Tai yra pikti prasimanymai ir šmeižtas"44. Iš vakaro prieš rinkimus, liepos 13 d., žemės ūkio ministras M. Mickis per radiją kalbėjo: „Tie, kurie žemę dirba savo rankomis, gali būti visiškai ramus ir su viltimi žiūrėti į ateiti. Niekas nemano tokių ūkininkų žemės nė pėdos paliesti. Niekas nesiruošia versti ūkininko stoti į kolchozus"4E. Finansų ministras J. Vaišnoras įtikinėjo gyventojus, jog „visi gandai apie-rublio įvedimą vietoj lito yra sąmoningas siekimas pakenkti darbo žmonėms Kategoriškai pareiškiu, kad litas 'ir toliau lieka vienintelė teisėta mokėjimo priemonė <...>. Niekas dabartinės ūkinės santvarkos iš esmės keisti nė nemano" 46.
Tačiau V. Dekanozovo štabas vien pažadais, t. y, melu, nepasikliovė. Seimo rinkimų įstatymas skelbė, jog „balsuoti yra kiekvieno rinkiko pareiga". Rinkimų komisija „pažymi pase, kad rinkikas yra balsavęs". Politiniame leksikone atsirado Lietuvoje negirdėtas terminas „liaudies priešai", kuriems buvo piktai grū-niojama, „Liaudies priešo" sąvoka—labai plati ir sąmoningai neapibrėžta — buvo taikoma ne tiek „buržujams", kiek visiems tiems, kurie, nepatenkinti naująja valdžia, kalba apie
65
5. Lietuva 1938—1953 metais.
„kolchozų" Lietuvoje kūrimą ir rublio įvedimą, o pirmiausia tiems, kurie neisią balsuoti. Liepos 9 d. „Vilniaus balsas" įspėjo rinkėjus: „Asmenys, kurie nebalsuos, <...> yra liaudies priešai. Tokiems asmenims nėra vietos darbo Lietuvoje".
Naujasis Valstybės saugumo departamento direktorius A. Sniečkus pasistengė, kad „liaudies priešams" nebūtų vietos Lietuvoje ir kad rinkimai praeitų sėkmingai. Liepos 6 d. visi apygardų ir rajonų viršininkai gavo jo slaptą įsakymą, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta: „Seimo rinkimams pravesti ir tvarkai palaikyti Saugumo policijos organai privalo susisiekti ir palaikyti glaudų kontaktą su komunistų partijos vietos organizacijomis, darbininkų profsąjungomis, liaudies milicija <„.>. Destruktyvų, priešvalstybinį elementą, agituojantį prieš Liaudies vyriausybę ar ardantį rinkimų tvarką, įsakau vietoj areštuoti <...>“ 47. Naktį iš liepos 11-osios į 12-ąją visoje Lietuvoje buvo įvykdyti pirmieji masiniai „liaudies priešų" areštai.
Bauginimai ir grasinimai, ypač pasų žymėjimas, buvo veiksminga valdžios priemonė surenkant liepos 14—15 d. prie balsa-dėžių rinkėjus. Vokietijos pasiuntinys Kaune E. Cechlinas liepos 13 d. aplankė užsienio reikalu ministrą V. Krėvę ir išreiškė jam savo susirūpinimą dėl vokiečių tautybės Lietuvos piliečių, kurie bijo susilaukti represijų, jeigu nedalyvaus rinkimuose48. Savaime suprantama, jog ne vokiečių tautybės rinkėjai baiminosi dar labiau. Politinės policijos Marijampolės apygardos liepos 17 d. biuletenyje, t. y. jau po rinkimų, nurodyta, kad jei pase nebūtų buvęs dedamas balsavimo spaudas, tai vargu ar tiek ūkininkų butų ėję balsuoti. Esą dabar lengvai galima patikrinti, kas balsavo, kas ne, ir tie, kurie nebalsavo, gali būti pavadinti liaudies priešais 49.
Tačiau 1940 m. vasaros Lietuvoje įvykių nesuprasime, jeigu ignoruosime faktą, kad nemažai gyventojų, ypač vargingesniųjų, daugiau ar mažiau tikėjo demagoginiais komunistų pažadais ir turėjo iliuzijų, jog pagerėsiąs gyvenimas, o gal nieko baisaus neatsitiksią ir Lietuvai. Bežemiai ir mažažemiai tikėjosi gauti žemės (padavė prašymus 200 tūkst. žmonių, t. y. kas trečia Lietuvos šeima), bedarbiai — darbo, darbininkai bei tarnautojai — didesnio darbo užmokesčio ir kitų darbo sąlygų pagerinimo, ūkininkai — skolų panaikinimo (iš politinės policijos pranešimų matyti, jog kaimuose buvo šnekama, kad prie naujosios valdžios nebūsią mokesčių), kitataučiai gyventojai — galimybės užimti valstybines tarnybas. Nemažai piliečių buvo „nupolitinti" ir įpratinti klausyti valdžios dar A. Smetonos valdymo metais. Tautą trikdė ir klaidino oportunistiniai A. Merkio bei V. Krėvės vyriausybių pareiškimai. Pagaliau 1940 m. vasarą Lietuvoje nebuvo politinės jėgos, kuri būtų demaskavusi sovietų demagogiją ir kvietusi visuomenę boikotuoti marionetinės vyriausybės paskelbtus rinkimus.
Tačiau nei melagingi pažadai, nei bauginimai nedavė geidžiamų rezultatų. 1940 m. buvo balsuojama ne už sąrašą, o individualiai už kiekvieną kandidatą. Rinkėjas, priklausomai nuo rinkimų apygardos (jų buvo 8) dydžio, gaudavo nuo 8 iki 14 biuletenių su kandidatų pavardėmis, kuriuos reikėjo įdėti į voką, užklijuoti ir įmesti į balsadėžę. Dalį jų rinkėjai balsavimo kabinose subraižydavo, prirašydavo antisovietinių šūkių, t. y. sugadindavo. Vienas šiaulietis vietoj balsavimo lapelių įdėjo į voką ranka rašytą pareiškimą: „Spjaunu jums j veidą, nelaimingieji tautos išdavikai ir kruvino komunizmo garbintojai. Vargas jums, užmiršusiems tautos aspiracijas ir, jos šviesiausius idealus <...>. Tik komunistai ir jų sukvailinti darbininkai gali tikėti, kad per šiuos rinkimus tauta savo valią pareikš <...>. Prakeikimas jums, tautos engėjai. Salin prievartos budu sudaromas niekšų parsidavėlių „seimas41 <...>. Salin iš Lietuvos visi komunistai ir kruvinojo Stalino garbintojai <...>. Tegyvuoja laisva, nepriklausoma, demokratinė Lietuva! (taip būtų atsakę 95 procentai rinkėjų, jeigu rinkimai iš tikro būtų buvę laisvi ir kiekvienas butų galėjęs išsakyti savo įsitikinimą) 44 5 0. Daugelis rinkėjų dalį balsavimo lapelių dėjo ne į vokus, o metė ant kabinos grindų.
Pagal rinkimų įstatymą „išrinktais liaudies atstovais laikomi tie kandidatai, kurie gavo balsų daugumą44. Tačiau išlikę rinkimų duomenys rodo, jog bent pusė kandidatų surinko mažiau kaip pusę balsų. Antai Alytaus apygardoje, kurią sudarė Alytaus, Seinų (Lazdijų) bei Trakų apskritys, maždaug 180 tūkst. rinkėjų (tikslaus jų skaičiaus niekas nežinojo, nes dėl skubėjimo nebuvo sudaryti rinkėjų sąrašai) rinko 9 kandidatus. Urnose daugiausia balsavimo lapelių buvo rasta už šioje apygardoje kandidatavusius Balčiūną (89,3 tūkst.) ir T. Tamulevičių (87,7 tūkst.); už P. Cvirką balsavo 76,2 tūkst., už P. Pakarklį— 82,2 tūkst. žmonių51. Dar prasčiau balsavo žemaičiai. Šiaulių apygardai priklausiusioje Tauragės apskrityje buvo apie 70 tūkst. rinkėjų, o iškelta 14 kandidatų. Tad maksimalus balsų skaičius — 980 tūkst., o urnose buvo rasta tiktai 380 tūkst. balsavimo lapelių, t.y. mažiau kaip 40 procentų52. Vilniaus mieste bei apskrityje iš maždaug 190—200 tūkst. galimų balsų J. Paškevičius gavo 108,7, S. Jendrichovskis—121,4, S. Volkovičius — 106,9, J. Stachelska—116,5, K- Didžiulis — 93,4, V. Jadzgevi-čius — 92,3, M. Miceika — 88,9, R. Juknevičius — 90,8, J. Budio-novas — 70,3, B. Fridmanas-Latvis — vos 37 tūkst. balsų53. Panašūs rezultatai buvo ir kitose rinkimų apygardose. Tačiau tikrieji rinkimų rezultatai, t. y. kiek žmonių balsavo už kiekvieną kandidatą, nebuvo pranešti. Tebuvo paskelbta, jog rinkimuose dalyvavo 95,51 procento turėjusių balsavimo teisę gyventojų, kurių 99,2 procento esą balsavę už Lietuvos darbo liaudies sąjungos kandidatus. Tai buvo šiurkštus rinkimų falsifikavimas, tikra rinkimų komedija.