Dar nepasibaigus rinkimams, LKP pradėjo rengti miestuose bei miesteliuose, įmonėse ir įstaigose mitingus, kuriuose buvo keliami reikalavimai, kad Seimas priimtų Stalino konstituciją ir prašytų Lietuvą prijungti prie Sovietų Sąjungos. Vis dažniau pasigirsdavo šūkis: „Lietuva — 13-oji SSRS respublika!11
Liepos 21 d. (ir vėl sinchroniškai!) susirinko naujieji Lietuvos ir Latvijos seimai bei Estijos dūmą. Visų trijų „parlamentų11 darbotvarkės klausimai buvo tokie patys: 1) dėl valstybės santvarkos; 2) dėl įsijungimo į SSRS; 3) dėl žemės; 4) dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo. Nutarimai irgi buvo identiški. Kitaip ir būti negalėjo: liepos 17 d. Rygoje įvyko V. Dekanozovo, J. Višinskio (Kremliaus emisaro Latvijoje) ir A. Zdanovo (emisaro Taline) susitikimas, kuriame jie aptarė ir galutinai suderino visų trijų „parlamentų11 darbą.
Atidarydamas pirmąją „Liaudies11 seimo sesiją, J. Paleckis pabrėžė, jog Lietuvos revoliucionierių kovos „ilgai būtų dar likusios be vaisių, jei ne ta broliška pagalba, kurios susilaukėme iš visada mums broliškų ir draugiškų didžiosios Sovietų Sąjungos tautų ir kurią atnešė mums tautų išvaduotoja Raudonoji armija1154. Po deputato M. Gedvilo pranešimo apie valstybės santvarką bei deputatų D. Ročiaus, S. Vaineikienės, Zebenkos ir Abdulskaitės pasisakymų, Seimas paskelbė, jog Lietuvoje įvedama sovietų santvarka, kad Lietuva — Sovietų Socialistinė Respublika. Pirmąjį darbotvarkės klausimą Seimas svarstė 1 valandą ir 5 minutes55. Po to Seimo nariai, išklausę P. Pakarklio pranešimą ir deputatų P. Cvirkos, L. Giros, B. Fridmano-Latvio, M. Meškauskienės, T. Tamulevičiaus pasisakymus, nutarė „prašyti Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiąjį Sovietą priimti Lietuvos Socialistinę Tarybų Respubliką į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos sudėtį sąjungine respublika11 <...>. Priėmus šią rezoliuciją, svečių ložėje sėdėjusių V. Dekanozovo ir N. Pozdniakovo garbei pasigirdo šūkiai: „Da zdravstvujet vėl iki j Sovietskij Sojuz!11, „Da zdravstvujet ruskaja semja narodov!11, „Da zdravstvujet Socialističeskaja Sovietskaja Respublika!1156
Liepos 21 d. Valstybės teatre, kur posėdžiavo „Liaudies11 seimas, stebuklas neįvyko: neprasivėrė žemė ir neprarijo savo Tėvynę išdavusių deputatų. Didvyrių taip pat neatsirado: vieni liaupsino J. Staliną ir naująją Sovietų tėvynę, kiti susigūžę tylėjo. Kai kurie jų vėliau aiškinsis, jog buvo išsklaidyti tarp spe- < cialiai tai dienai parinktos komunistinės publikos, jog balsuojant rankas kėlė visi, ir svečiai, jog balsų niekas neskaičiavo. Taip, visa tai tiesa. Tačiau tiesa ir tai, kad nė vienas deputatas neprotestavo prieš Lietuvos išdavystę. Praktinės naudos iš to nebūtų buvę (vis tiek būtų buvę „vienbalsiai11), tačiau būtų buvusi nuplauta gėda prieš istoriją ir būsimas kartas. Tos pačios dienos vakarą iš Kauno išvyko ypatingasis SSRS vyriausybės įgaliotinis, vyriausiasis spektaklio režisierius V. Dekanozovas. Antroji Seimo darbo diena, skirta žemės ir bankų bei pramonės nacionalizavimui, jo jau nedomino. Su savo uždaviniu, iškeltu J. Stalino ir V. Molotovo, jis susidorojo puikiai. Spektaklis nuo pradžios, birželio 15-osios, iki pat pabaigos, liepos
21-osios ir rugpjūčio 3-osios, vyko sklandžiai, be didesnių užsikirtimų. Tai darė garbę jam, Berijos bendražygiui, bet ne Lietuvai, pirmiausia, žinoma, A. Smetonos—A. Merkio bei J. Paleckio—V. Krėvės vyriausybėms, taip pat kariuomenės vadovybei ir tautos elitui — inteligentijai. \
Paskutiniąją liepos dieną iš Kauno j Maskvą išvyko Seimo delegacija — J. Paleckis, L. Adomauskas, A. Venclova, L. Gira, gen. V. Vitkauskas ir kt. (S. Nėris buvo išvykusi keliomis dienomis anksčiau, o A. Sniečkus formaliai vyko kaip delegacijos vertėjas, nes dar nebuvo aišku, kaip Kremliuje bus įvertinta jo veikla) „parvežti Lietuvon Stalino saulės'1.
Rugpjūčio 3 d. Maskvoje buvo suvaidintas paskutinysis farso aktas: Sovietų Sąjungos Aukščiausioji Taryba „priėmė" Lietuvą į SSRS. Tačiau ji taip ir netapo 13-ąja respublika. Skaičius 13 atiteko Moldavijai, kuri į SSRS buvo „priimta" viena diena anksčiau. Lietuva tapo 14-ąja, Latvija—15-ąja, o Estija — 16-ąja SSRS respublika. Taip J. Stalinas baigė „skinti" sovietinių tautų „puokštę"— grąžino imperijai po Pirmojo pasaulinio karo išsprūdusius kraštus.
Deja, teisus Maskvos žurnalistas I. Sedych, sakydamas, kad Lietuvos seimo delegacijos nevežė į Maskvą su antrankiais kaip Dubčeko, nelaikė kalėjime kaip Gomulkos, nesušaudė kaip Nagy. Dar daugiau karčios tiesos B. Railos žodžiuose: „Hacha (Čekoslovakijos prezidentas.— L. T.) nusilenkė smurtui, bet niekada neprašė ir joks čekų poetas neprašė, kad Čekija būtų prijungta prie reicho. Net norvegų Kvislingas, kurio pavardė tapo kola-boracijos ir išdavystės sint/nimu, neprašė Hitlerio, kad Norvegija būtų prijungta prie Vokietijos <...>. Prancūzų okupacinio laikotarpio prezidentas maršalas Petainas ir jo ministras pirmininkas Lavalis <...> nedirbo Prancūzijos valstybei nužudyti ir vokiečių nacių neprašė, kad ji būtų paversta vakarine reicho provincija" 57.
Stalinas ir Molotovas pasiekė savo tikslą Lietuvoje, kaip Latvijoje bei Estijoje: okupacijai ir aneksijai buvo sudaryta savanoriško įsijungimo į SSRS regimybė. „Lietuva įkrito į Sovietų Sąjungos glėbį lengvai — be aktyvaus ir pasyvaus pasipriešinimo <...>. Įkrito lengviau, nei bolševikai tikėjosi",—pagrįstai daro išvadą J. Brazaitis 58. 1940 m. vasara — didžiausio politinio ir moralinio nuopuolio metas, gal pats gėdingiausias ilgaamžės Lietuvos istorijos laikotarpis.
O štai kaip 1940 m. vasaros įvykius vertino žymiausias mūsų valstybės teisės specialistas prof. M, Remeris: „Visa, kas nuo birželio 15 iki liepos 21 d. (ir net iki rugpjūčio 3 d.— L. T.) vyko Lietuvoje, tai buvo tiktai <...> politinio teatro vaidinimas. Šio inscenizavimo žymiausias sąmoningas veikėjas buvo Lietuvos kompartija, režisieriai Dekanozovas su Pozdniakovu, Molotovo ir Stalino vadovaujami, o agentai — Liaudies vyriausybė ir Liaudies seimas <...>. Lietuvos liaudis jokio sprendžiamojo vaidmens čia nevaidino <...>, tačiau svetimųjų viskas buvo daroma jos vardu; jos vardu kalbėjo ir veikė Liaudies vyriausybė; jos vardu buvo organizuojami mitingai, eisenos ir demonstracijos <...>; jos vardu rėkė mitinguose agitatoriai bei oratoriai; jos vardu buvo skiriama Liaudies seimo sudėtis, jos vardu tasai seimas pasivadino ir išleido dvi liepos 21 d. deklaracijas, padėjusias pagaliau taškus ant i“ 59.
„Liaudies11 seimas, paskirtas okupantų, neturėjo lietuvių tautos įgaliojimo likviduoti Lietuvos valstybingumą. Todėl jo nutarimai buvo neteisėti.
NUORODOS
1 Известия.— 1939.— Lapkričio 1.
2 Lietuvos aidas.— 1940.— Nr. 179.