1940 m. rudenį Lietuvoje buvo nacionalizuotos privačios transporto priemonės: 6 nedideli „Lietuvos—Baltijos Loydo11 bendrovei priklausę jūrų laivai (visų talpa — 4,6 tūkst. tonų, o vertė — 2,3 mln. Lt), 7 upių laivai, didesnės baržos, motorlaiviai, taip pat 320 autobusų ir 630 sunkvežimių. Nacionalizuotus jūrų garlaivius, taip pat Šventosios uostą perėmė SSRS Jūrų laivyno liaudies komisariatas, o kitas transporto priemones — respublikinės žinybos, daugiausia Komunalinio ūkio liaudies komisariatas.
Rugpjūčio pabaigoje į SSRS ryšių sistemą buvo įjungtos, svarbiausios Lietuvos telefono ir telegrafo linijos.
1940 m. spalio 31 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku buvo nusavinti namai, kurių plotas didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje) buvo didesnis kaip 220, o kituose — 170 kvadratinių metrų. Tokių namų Lietuvoje buvo apie 5,4 tūkst., o nusavinta — net 14 tūkst. Vadinasi, buvo atimta ir daug mažesnių namų, kurių nelietė nacionalizavimo įstatymas (vėl ,,revoliucinis teisėtumas11). Iš viso buvo suvalstybinta daugiau kaip pusė Lietuvos, miestų bei miestelių gyvenamųjų namų fondo. Taip pat buvo nacionalizuoti privatūs kino teatrai, ligoninės, poliklinikos, vaistinės, 43 didesni {turėję daugiau kaip 10 vietų) viešbučiai.
Pasinaudojus „socializmo kūrimo11 Sovietų Sąjungoje patirtimi, Lietuvoje prasidėjo „kapitalistinių elementų apribojimai bei išstūmimas11, t. y. ekonominis smulkių verslininkų, kurių įmonės nebuvo nacionalizuotos, žlugdymas. Uždėjus didžiulius mokesčius, labai suvaržius darbininkų samdymą, žaliavų bei prekių įsigijimą, dauguma jų neįstengė išsilaikyti ir patys („savanoriškai4') uždarė savo įmones. 1941 m. birželį respublikoje buvo likę tik 3 tūkst. privačių prekybos (1940 m. pradžioje — per 30 tūkst.) ir 2,2 tūkst. visiškai smulkių (su 1—3 darbininkais) privačių pramonės įmonių. Dauguma miestų ir miestelių amatininkų (apie 10 tūkst.) buvo suvaryti į arteles, t. y. iš esmės taip pat eksproprijuoti8.
Nacionalizuotų įmonių savininkai ne tik negavo jokios kompensacijos, bet dar patys turėjo padengti nacionalizuotų įmonių skolas, sumokėti papildomus mokesčius (42,6 mln. Lt), nors jų santaupas bankuose valdžia nusavino kartu su įmonėmis. Jie buvo laikomi „liaudies priešais": nepriimami į darbą, o 1941 m. birželį tremiami iš Lietuvos.
Valdžia, jei ne Kauno, tai Maskvos, žinojo, kad netrukus Baltijos kraštų žemės ūkis bus kolektyviz uotas, tačiau pirmiausia nutarė daryti žemės reformą, kurios, svarbiausias tikslas — sukiršinti valstiečius tarpusavyje ir išplėsti socialinę savo bazę kaime. Sovietinė žemės reforma iš esmės buvo demagogija: iš pradžių vieniems kitų sąskaita šį tą duoti, po to iš visų viską atimti.
Liepos 22 d. „Liaudies" seimui priėmus Žemės nacionalizavimo deklaraciją, skelbusią, jog visa Lietuvos žemė, miškai ir vandenys yra valstybės nuosavybė, ūkininkai tapo savo žemės valdytojais. Seimas taip pat nustatė didžiausią 30 ha žemės vienam ūkiui valdymo normą. Prie Žemės ūkio ministerijos', buvo įsteigta Valstybinė žemės komisija, o vietose — apskričių ir valsčių žemės komisijos. Reforma buvo vykdoma labai sparčiai ir užbaigta iki lapkričio pradžios, t. y. per 3 mėnesius.
Reformai vykdyti į Valstybinį žemės fondą iš 24 tūkst. ūkininkų buvo paimta beveik 545 tūkst., iš įvairių visuomeninių organizacijų, įstaigų, taip pat bažnyčių ir vienuolynų — apie 60 tūkst., o iš viso — 608 tūkst. ha žemės. Žemė amžiais buvo didžiausia valstiečių svajonė, todėl norinčių jos gauti netrūko. Per 200 tūkst. žmonių, t. y. beveik kas trečia Lietuvos šeima, parašė pareiškimą prašydami žemės. Visiems norintiems žemės neužteko, todėl ji buvo išdalyta 27 tūkst. bežemių (vidutiniškai po 7,5 ha), 42 tūkst. mažažemių valstiečių (vidutiniškai po 4 ha) ir 3,2 tūkst. kaimo amatininkų šeimų (po 2,5 ha). Visa Valstybinio fondo žemė buvo paskirstyta taip:
bežemiams ir mažažemiams valstiečiams — 68,3 procento, valstybiniam miškų ūkiui (nusavinti miškai) — 19,1 procento, valstybiniams ūkiams („sovchozams")—7,8 procento, įvairioms valstybinėms bei visuomeninėms įstaigoms ir organizacijoms — 4,8 procento.
1940 m. žemės reforma palietė apie 15 procentų viso respublikos ploto. Savo mastu, nors ir neprilygdama 1922 m. reformai, ji buvo vienas didžiausių pertvarkymų agrarinėje Lietuvos istorijoje 9. *
Labai svarbus žingsnis ūkiniu atžvilgiu aneksuojant Lietuvą buvo rublio įvedimas. Nors abu „Liaudies" vyriausybės finansų ministrai, iš pradžių E. Galvanauskas, po jo J. Vaišnoras, prisiekinėjo, jog vienintelė mokėjimo priemonė Lietuvoje būsiąs litas, o gandus apie rublio įvedimą skleidžiu tiktai „liaudies priešai", lapkričio 25 d. LTSR LK.T paskelbė, kad respublikos teritorijoje greta lito į apyvartą išleidžiama sovietinė valiuta. Nuo tada litai buvo tik priimami, t. y. surenkami, o iš bankų kasų į apyvartą jau neišleidžiami. 1941 m. kovo 25 d. buvo pranešta, jog litas jau negalioja ir vienintelė atsiskaitymo priemonė yra rublis.
Išimant Lietuvos valiutą, ji buvo keičiama į sovietinę santykiu: 1 litas = 90 kapeikų, kai reali lito vertė buvo 3—4 kartus didesnė. Nustatytas žemas lito kursas buvo naudingas Raudonosios armijos karininkams, kurie sų savo šeimomis pigiai pirko Lietuvoje prekes ir gabeno jas į Sovietų Sąjungą („nugalėjusio socializmo" šalyje labai trūko prekių, todėl karininkai ir jų žmonos Lietuvos parduotuvėse šlavė viską iš eilės, ypač ėjo iš proto dėl laikrodžių). Lapkričio mėnesį Lietuvoje cirkuliavo 223 mln. litų. Tad, užuot gavus už juos pagal realų kursą 700—800 mln., tebuvo gauta 200 mln. rublių. Tai reiškė, kad dėl neekvivalentiš-ko lito—-rublio kurso Lietuva neteko 0,5 mlrd. rublių i0.
Įjungiant Lietuvą į SSRS ūkio sistemą, lapkričio 23 d. buvo nustatytos Sovietų Sąjungoje galiojusios prekių kainos bei darbininkų ir tarnautojų darbo užmokestis, vietoj Lietuvos Respublikos mokesčių įvesti sovietiniai, taip pat sovietinė sveikatos apsaugos bei socialinio aprūpinimo sistema. 1941 m. pradžioje Lietuvos Respublikos ūkis buvo galutinai įjungtas į SSRS liaudies ūkį, o LTSR biudžetas tapo sudedamąja sąjunginio biudžeto dalimi.
Mažiau kaip per metus laiko nuo okupacijos pradžios visose Li’etuvos ūkio šakose, išskyrus žemės ūkį, nuo privačia bei kooperatine nuosavybe besiremiančios rinkos ekonomikos buvo pereita prie griežtai centralizuoto valstybinio biurokratinio SSRS ūkio modelio.
3. KULTOROS SOVIETIZACIJA. BAŽNYČIOS SUVARŽYMAS
Sovietiškai ugdant „naują žmogų11, daug reikšmės buvo skiriama kultūrai, ypač mokyklai. Rugpjūčio 14 d. visuotiniame Lietuvos mokytojų suvažiavime M. Gedvilas nurodė sovietinės švietimo politikos gaires: tautines bei religines, t .y. bendražmogiš-kąsias vertybes mokinių sąmonėje pakeisti klasių kovos ir proletarinio internacionalizmo (iš tikrųjų komunistinės Rusijos liaupsinimo) nuostatomis.
Pirmąją naujųjų mokslo metų dieną mokiniai nerado mokyklose ant sienų Vyčio ir kryžiaus, o šalia kol kas dar paliktų J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos išvydo Lenino ir Stalino portretus. Naujose mokymo programose neliko tikybos, o atsirado rusų kalbos, SSRS istorijos bei literatūros, SSRS konstitucijos pamokos. Trūkstant naujų vadovėlių, laikinai buvo leista mokytis iš senų, tik vaikai turėjo iškirpti „netinkamus11 jų puslapius.