Spalio 8 d. švietimo liaudies komisaro aplinkraščiu gimnazijoje buvo įsakyta steigti komjaunimo organizacijas, kad „mokslą einanti jaunuomenė būtų sėkmingiau auklėjama komunistine dvasia11. Jų vadovai, vadinamieji komsorgai, kontroliavo direktorių ir visų mokytojų darbą. „Sėkmingesniam pradžios mokyklų ideologiniam auklėjimui <...> steigiamos pionierių organizacijos. Jų tikslas — leninizmo-stalinizmo dvasia auklėti busimuosius socialistinio gyvenimo kūrėjus11,— skelbė kita (spalio 14 d.) švietimo liaudies komisaro instrukcija. Mokytojai turėjo „persiauklė-ti“ po pamokų studijuodami, t. y. skaitydami ir dogmatiškai komentuodami žaibiškai lietuvių kalba išleistą „VKP(b) istorijos trumpąjį kursą11.
Lietuvos Respublikos laikraščiai bei žurnalai buvo uždaryti dar liepos pradžioje. Rugsėjo 11 d. LKP Centro Komitetas priėmė nutarimą „Apie periodinę spaudą11, skelbusį, jog „naujus leidinius galima leisti tik nutarus LKP CK; visų periodinių leb dinių redaktorius taip pat skiria LKP CK“ nT Be to, šiuo nutarimu prie LKT buvo įsteigta Vyriausioji literatūros valdyba, t. y. liūdnai pagarsėjęs Glavlitas, kuris turėjo cenzūruoti visus spaudinius ir „apvalyti11 bibliotekas bei knygynus. Naujajai įstaigai vadovavo iš Maskvos atsiųstas V. Procenka. Švietimo liaudies komisariatas savo ruožtu sudarė vicekomisaro L. Giros vadovaujamą komisiją, kuri privalėjo išimti iš mokyklų bibliotekų „netinkamas11 knygas.
Kartu su „antikomunistinio, religinio, ir abejotino turinio11 (pastaroji sąvoka buvo labai plati, ypač apsidraudėliams) knygomis neretai buvo naikinami ir C. Dikenso, F. Šilerio, L. Tolstojaus, A. Čechovo, M. Lermontovo, Žemaitės, V. Krėvės, Lazdynų Pelėdos bei kitų rašytojų kūriniai.
81
6. Lietuva 1933—1953 metais.
Bibliotekų, knygynų, leidyklų „apvalymą“ nuo „netinkamų" knygų, kaip svarbų ideologinės veiklos barą, kontroliavo komunistų partijos vadovybė. 1941 m. gegužės 28 d. nutarimu LKP CK įpareigojo Glavlitą sparčiau „valyti" knygų saugyklas, o komunistų partijos miestų bei apskričių komitetų sekretorius — organizuoti specialias grupes („brigadas"), kurios padėtų Glav-lito darbuotojams per 2 savaites „išaiškinti ir išimti politiškai žalingą literatūrą". Švietimo liaudies komisariatas bei Glavlitas buvo įpareigoti įsteigti prie centrinių Kauno bei Vilniaus miestų bibliotekų, taip pat prie abiejų universitetų ir Mokslų akademijos bibliotekos specialius „žalingos" literatūros saugojimo skyrius, vadinamuosius specfondus 12.
Per pirmąjį sovietmetį Lietuvoje buvo išleista apie 700 pavadinimų knygų bei brošiūrų, t. y. bent perpus mažiau negu 1938 m. Didžiąją išleistų knygų dalį sudarė mažavertė arba visai bevertė politinė-propagandinė literatūra, todėl knygų leidybos nuosmukis iš tikrųjų buvo didesnis.
1940—1941 m. muziejuose buvo sunaikinta daug religinio meno kūrinių. Dalį nacionalizuotų dvarų meno kūrinių priglaudė muziejai, tačiau nemažai antikvarinių baldų, paveikslų, kilimų išgrobstė Raudonosios armijos karininkai, saugumiečiai, išgabenę juos į Rusiją. Raudonarmiečiai, vietos komjaunuoliai bei aktyvistai žalojo ir naikino koplytstulpius, šventųjų skulptūras, koplytėles bei kitus limeno turtus.
Sunkios dienos atėjo Lietuvos katalikų bažnyčiai. Pagal LTSR konstituciją Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, o mokykla—nuo Bažnyčios. Liepos mėnesį buvo atleisti iš darbo kariuomenės kapelionai ir visų mokyklų tikybos mokytojai. To paties mėnesio pabaigoje nustojo veikti Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetas, o rugpjūčio pradžioje iš radijo programų pašalinto^ religinės valandėlės bei pamaldų transliavimas. 1940 m. vasarą buvo nutraukta visų religinių organizacijų bei draugijų veikla, konfiskuotas jų turtas, o jų išlaikomos kultūros, švietimo bei labdaros įstaigos suvalstybintos ar uždarytos. Per visus metus neišėjo nė vienas religinio turinio letdinys.
Nuo rudens pradėta tardyti ir net suiminėti veiklesnius kunigus bei vienuolius. Ne vienas jų (pvz., M. Krupavičius) turėjo slapstytis. Spalio 2 d. vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojas P. Gladkovas įsakė saugumo apskričių skyrių viršininkams „paimti apskaiton" visus dvasininkus. Nuo rugsėjo 1 d. kunigai negalėjo mokyti vaikų tikybos mokyklose, o 1941 m. balandžio pabaigoje jiems buvo uždrausta tai daryti ir bažnyčiose. 1941 m. gegužės 21 d. LKP (b) CK nutarė uždaryti visų tikybų dvasines seminarijas 13.
4. SOVIETINĖ KADRŲ POLITIKA. RUSINIMO PRADŽIA
Kuriant „naują gyvenimą1*, svarbiausias vaidmuo priklausė kadrams (Sovietuose buvo populiarinamas šūkis „Kadrai lemia viską!**). Jau pirmosiomis savaitėmis nauja valdžia atleido iš darbo vadovaujančius „senojo režimo'* darbuotojus: departamentų direktorius, miestų burmistrus, apskričių viršininkus (liepos viduryje iš 260 valsčių viršaičių buvo pakeisti 175).
Po to prasidėjo žemesniųjų grandžių „valymas**. Lapkričio 5 d. LKP CK jpareigojo visus liaudies komisarus per 2 savaites pašalinti iš darbo „buvusius kapitalistus, dvarininkus ir aktyvius smetoninio režimo veikėjus** l4.
CK biuras sistemingai kontroliavo, kaip šis nutarimas vykdomas, ir griežtai baudė nepakankamai uolius žinybų vadovus. Antai A. Mickis, kurio vadovaujamas Žemės ūkio liaudies komisariatas buvo „užterštas** „dvarininkais ir buožėmis**, 1941 m. žiemą buvo tatleistas iš pareigų. Į jo vietą paskirtas ortodoksinių pažiūrų bolševikas B. Pušinis pasistengė: per pirmąsias keturias dienas atleido iš darbo 92 Jmmisariato darbuotojus15.
Į atleistųjų vietą buvo skiriami nauji, kilę iš „liaudies gelmių", dažniausiai mažaraščiai. Sovietų valdžia žinių ir kompetencijos nevertino. Svarbiausia — partiškumas, „revoliucinė pra-eitis“, taip pat „gera** (darbininkiška ar pusiauproletarinė) kilmė. Didžiausios Lietuvoje „Spindulio** spaustuvės direktoriumi tapo raidžių rinkėjas komunistas P. Navakauskas, tekstilės fabriko ,,Pluoštas'* direktore — eilinė audėja A. Svilpienė, „Drobės** vadovu—„seniai prijaučiantis VKP(b)“ (taip įrašyta anketoje) įmonės sargas V. Litvinavičius. 1941 m. pradžioje įmonės partinė organizacija jam išduotoje charakteristikoje įrašė: „tvarkos įmonėje nėra**, tačiau, nepaisant to, LKP CK Kadrų skyriaus išvada buvo tokia: „Silpnas, bet palikti galima** l6.
Nors naujo „Gumos" fabriko direktoriaus V. Geršono, nebaigusio pradžios mokyklos, tačiau seno LKP nario, charakteristikoje buvo įrašyta: „Neranda bendros kalbos su darbininkais <...>. Trūksta organizacinių gabumų. Neturi autoriteto <...>. Dažnai skundžiasi darbininkai", jis liko direktoriumi. 1941 m. pradžioje iš 374 Vietinės pramonės liaudies komisariato įmonių net 248 vadovavo buvę darbininkai ]r.
Nepaisant to, VKP (b) CK Politbiuro narys A. Andrejevas barė LKP vadovus, kad jie nepakankamai kelia „eilinius darbo žmones" į vadovaujančius postus.
Beje, mažamoksliai užimdavo ir kur kas aukštesnius postus. Antai pradinę mokyklą tebaigęs, tačiau už komunistinę veiklą 10 metų kalėjimuose išsėdėjęs V. Banaitis tapo komunalinio ūkio liaudies komisaro pavaduotoju, o tokio pat išsilavinimo partijos narys nuo 1921 m. B. Baranauskas — Lietuvos NKGB antruoju žmogumi. Eilinis darbininkas M. Sumauskas tapo LKT pirmininko pavaduotoju.
Sūkis „Kas buvo nieks, tas taps viskuo!" susuko galvą ne vienam naiviam žmogui. Gavęs iš naujos valdžios aukštą postą, apie kurį anksčiau nebūtų drįsęs ir svajoti, netikėtai iškilęs pareigūnas labai uoliai tarnavo režimui. Tokie buvo daugelis inteligentų: A. Venclova, K. Korsakas, J. Žiugžda, prekybos liaudies komisaras M. Gregorauskas bei kiti.