Lietuva 1938–1953 metais

Tačiau didelį rūpestį kėlė žemės ūkio susiskaidymas, smulkūs ūkiai. 1930 m. surašymo duomenimis, beveik pusė (45%) visų ūkininkų turėjo iki 10 ha ir tik dešimtadalis (10,3%) — daugiau kaip 30 ha žemės. Smulkesni ūkininkai nepajėgė gerai patręšti žemės, augino prastesnių veislių, todėl ir neproduktyvius, gyvulius.

Pramonė ir kitos ūkio šakos. Sovietiniai autoriai apgailestaudavo, jog po Pirmojo pasaulinio karo „atplėšus¹¹ Lietuvą nuo plačių Rusijos rinkų ,ir jos žaiiavų šaltinių, mūsų krašto pramonė vegetavo ar net smuko. Tokią pesimistinę nuomonę paneigia statistikos duomenys. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvos pramonėje (įmonėse, turėjusiose ne mažiau kaip po 5 darbininkus) dirbo 13—14 tūkst., 1930 m.— 19 tūkst., o 1939 m.— 38 tūkst. žmonių. įmones mechanizuojant, gamyba augo sparčiau negu darbininkų skaičius. 5 lentelė rodo, kad 4-ame dešimtmetyje Vakarų šalių pramonės produkcija padidėjo keliais

4 1 e n te lėMaisto produktų suvartojimas Europos šalyse 1935—1938 m.(vidutiniškai vienam gyventojui kg per metus)
Šalis	Grūdų ir bulvių1	Mėsos2	Sviesto	Sūrio	Pieno	Kiaušinių(vnt.j	Cukraus
Vokietija	201	56,7	7,6	3,7	110	120	25,5
Švedija	182	45,1	10,1	6,2	290	135	48,7
Danija	162	61,1	8,4	6,1	145	150	56,2
P.rancūzija	206	56,6	5,0	6,3	100	150	25,7
Lietuva1	230	54,4	7,0	2,5	170	108	11,1
Lenkija	252	28,9	4,0	2,5	90	87	12,3
Rumunija	252	26,0	0,9	3,0	100	90	5,8
Jugoslavija	250	217,2	2,2	2,4	70	85	5,6
SSRS	266	28,0	1,3	1,6	90		13,3
1 Skaičiuojant 3,6 kg bulvių prilyginta 1 kg grūdų.2 Kartu su skerdienos ir augaliniais riebalais.

procentais, o Lietuvos — maždaug 3,5 karto. Lyginant su 1913 m., Lietuvos pramonės gamyba nepriklausomybės laikotarpiu išaugo daugiau kaip 4 kartus. Žinoma, tai nėra labai daug, nes prieškarinės Lietuvos pramonė buvo menka.

Nepriklausomoje Lietuvoje daugiausia buvo plėtojamos tos pramonės šakos, kurios perdirbo vietines žaliavas arba gamino vidaus rinkai, t. y. krašto žmonėms.

Svarbiausia šalies pramonės šaka, gaminusi beveik pusę visos pramonės produkcijos, buvo maisto, daugiausia mėsos, pieno perdirbimo, cukraus, pramonė. Prieškariu didesnių šios šakos įmonių Lietuvoje nebuvo. Nepriklausomybės metais „Maisto* akcinė bendrovė pastatė 5 modernius mėsos fabrikus (Kaune, Panevėžyje, Tauragėje, Šiauliuose, taip pat rekonstravo bei išplėtė Klaipėdos fabriką ir šaldytuvus), kuriuose buvo gaminamas bekonas, dešros, konservai bei kiti produktai. 1938 m. „Maisto* įmonės perdirbo 0,5 mln. kiaulių, 30 tūkst. galvijų, beveik milijoną paukščių. Didžioji produkcijos dalis, ypač bekonas, buvo vežama. į užsienį (1939 m.— daugiau kaip už 70 mln. Lt, ir tai sudarė trečdalį viso Lietuvos eksporto).

Nepriklausomybės metais labai sparčiai plėtojosi pieno pramonė. 1923 m. Lietuvoje buvo tik 3, o 1939 m.— 186 pieno perdirbimo įmonės, kurios supirko iš gyventojų 0,5 mln. t pieno ir pagamino 20 tūkst. t. sviesto bei kitų produktų. Beveik visą pieno pramonę valdė ūkininkų pieno perdirbimo bendrovių sąjunga „Pienocentras*. Jį finansiškai rėmė valstybė. Keturi penktadaliai „Pienocentro* įmonių pagaminto sviesto buvo išvežama į užsienį.

Iki 4-o dešimtmečio Lietuva visą suvartojamą cukrų įsivež-davo iš užsienio (1923 m.— 11,3 tūkst. t). 1931 m. akcinė „Lietuvos cukraus* bendrovė, kurioje vyravo valstybinis kapitalas, pastatė Marijampolėje cukraus fabriką ir pagamino pirmąsias to-

5 lentelėLietuvos ir pasaulio pramonės gamybos augimas 1929—1939 m. (1929 m. lygis =100)
Metai	Lietuvos pramonė	Pasaulio pramonė
1929	100	100
1934	166	77
1936	^ 244	96
1937 ,	272	104
1938	3091	93
1939	3541
1 Priskaičiavus 1937 m. Klaipėdos krašto pramonės produkciją.Lentelė sudaryta remiantis šaltiniais: Lietuvos ūkio paskutinis dešimtmetis. — K., 1938,-P. 24; LE.—T. 15.—P. 204.

nas lietuviško cukraus. 1935 m. buvo pastatytąs cukraus fabrikas Pavenčiuose, o 1940 m.— Panevėžyje. Visų trijų fabrikų statyba valstybės iždui atsiėjo 20 mln. Lt. Cukraus gamyba padidėjo nuo 6,6 tūkst. t 1931 m. i,ki 29 tūkst. t 1937 m. ir 24 tūkst. t 1939 m. (produkcija labai priklausė nuo cukrinių runkelių derliaus). Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuva jau pati apsirūpindavo cukrumi.

Antra svarbiausia Lietuvos pramonės šaka, gaminusi maždaug 20% visos produkcijos, buvo tekstilės pramonė. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą mūsų krašte veikė tik nedidelis Juodupės audinių fabrikas (Rokiškio apskr.). Tuomet ši pramonės šaka negalėjo plėtotis dėl kitų Rusijos imperijos tekstilės pramonės centrų (Rygos, Maskvos, Lodzės) konkurencijos, Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, protekcionistiniais muitais nuo užsienio gaminių konkurencijos apsaugota vidaus rinka, vietinės žaliavos ir pigi darbo jėga sudarė palankias, sąlygas šiai pramonės šakai augti. 1930 m. šalyje jau veikė 11, o 1939 m.— 80 lininių, vilnonių, medvilninių, šilkinių audinių, trikotažo bei kitų tekstilės įmonių. 4-o dešimtmečio pabaigoje jose dirbo jau 9,6 tūkst. darbininkų. Didžiausios tekstilės įmonės buvo „Drobė¹¹, „Liteksas¹¹, „Lima¹¹, „Kauno audiniai¹¹, „Cotton¹¹, „Silva¹¹. 1937 m. Lietuvoje buvo išausta 16 mln. m medvilninių, 2,5 mln. m — vilnonių bei pusvilnonių, 1,2 mln. m šilkinių audinių, pagaminta 3,6 mln. porų kojinių, per 1 mln. vienetų kitų trikotažo gaminių ^,0. Prieš karą tekstilės pramonė jau gamino apie 70% visų vidaus rinkai reikalingų audinių, todėl smarkiai sumažėjo jų įvežimas.

Lietuvoje iki Pirmojo pasaulinio karo batus siuvo tik amatininkai. Nepriklausomoje Lietuvoje įsisteigė avalynės fabrikų. Didžiausias iš jų buvo Šiaulių „Batas¹¹— 1939 m. jame dirbo per 300 darbininkų. 1932 m. avalynės fabrikai pagamino 260 tūkst., o 1937 m.— 530 tūkst. porų odinės avalynės. Be to, kasmet buvo pagaminama daugiau kaip 1 mln. porų guminės avalynės ^u.

Stiklo gamybos — senos Lietuvos pramonės šakos — įmonės po Pirmojo pasaulinio karo liko Lenkijos užgrobtame Vilniuje. Nepriklausomoje Lietuvoje pirmieji stiklo fabrikai buvo pastatyti

3-iame dešimtmetyje. Didžiausi iš jų buvo Kauno „Aleksotas¹¹ ir Radviliškio lakštinio stiklo fabrikas.

Lenkams okupavus Vilniaus kraštą, Lietuva neteko popieriaus fabrikų. 3-iame dešimtmetyje visą šaliai reikalingą popierių tekdavo įsivežti iš užsienio. Padėtis iš esmės pasikeitė 1933 m. pastačius modernų Petrašiūnų fabriką, kuris gamino daugiau kaip 100 rūšių geros kokybės popierių. 1938 m. Lietuvoje buvo pagaminta apie 10 tūkst., o iš užsienio įsivežama 2,3 tūkst. t popieriaus. Tad 80% reikalingo popieriaus Lietuva gamino pati.

1

Lietuvos, Latvijos ir Estijos vidurkis.

Duomenys imti iš straipsnio: Krikščiūnas J. Lietuvos žemės ūkis pokarinės Europos sąlygomis // Žemės ūkis.— 1943.— Nr. 4.— P. 251.