Į daugelį aukštesnių postų paprastai skirdavo „importinius" kadrus, tiek kitataučius, tiek SSRS lietuvius (dažnai prastai kalbėjusius lietuviškai), turėjusius darbo sovietinėse įstaigose patirtį. Jau 1940 m. antroje pusėje iš „broliškų respublikų" į Lietuvą buvo atsiųsta apie 500 darbuotojų. Matyt, jų neužteko, nes A. Sniečkus ir M. Gedvilas 1941 m. sausio 16 d. kreipėsi į VKP(b) CK sekretorių A. Andrejevą prašydami atsiųsti nuolatiniam darbui į Lietuvą patyrusių kadrųls. Vien tik 1941 m. pirmame ketvirtyje buvo atsiųsta per 700, o 1940—1941 m.— apie
1,5 tūkst. darbuotojų. Mažiau kaip per metus laiko Lietuvoje buvo įdiegta „antrųjų asmenų" sistema: viršininkas — lietuvis, o jo pavaduotojas — rusas, dažniausiai turįs lemiamą balsą įstaigoje.
Kaip rodo 8 lentelė, 1941 m. pavasarį beveik visi liaudies komisarai buvo lietuviai, tačiau du trečdaliai jų pavaduotojų — nevietiniai, daugiausia rusai. Vienintelis liaudies komisaras neturėjęs kitataučio pavaduotojo, buvo A. Venclova, tačiau 1941 m. pavasarį ir jis gavo konsultantą iš rytinių respublikų — Artiuchi-ną. Panašus vaizdas buvo ir kitose žinybose. Tarp LKP Centro Komiteto narių 1940 m. vasarą nebuvo nė vieno ruso, o 1941 m. vasarį — jau daugiau kaip trečdalis. Tų pačių metų sausį tarp pirmųjų LKP miestų bei apskričių komitetų sekretorių buvo 77, o tarp antrųjų — tik 8 procentai lietuvių (rusų — 44, baltarusių — 40 ir žydų — 8 procentai) 19. Beveik visi apskričių bei miestų vykdomųjų komitetų pirmininkai buvo lietuviai, o jų pavaduotojai— rusai, baltarusiai ir kitų tautybių žmonės.
Su atvykusiais „draugais" j įstaigas skverbėsi rusų kalba. Tiesa, Stalino laikais formaliai buvo reikalaujama, kad darbuotojai mokėtų vietos kalbą. Todėl 1941 m. pavasarį LKP CK ir LKT priėmė nutarimą, įpareigojusį atvykusius darbuotojus išmokti lietuviškai. Tačiau šis nutarimas (pakartotas 1945 m.) jokios praktinės reikšmės neturėjo. 1941 m. pavasarį respublikinėse įstaigose pasitarimai, o iš dalies ir dokumentacija, jau buvo vedama rusų kalba.
Tačiau 1940—1941 m. dar nebuvo masinės („neorganizuotos") migracijos iš „broliškų" respublikų. Mat iki karo pradžios išliko siena tarp senųjų ir naujųjų respublikų. Sovietų piliečiams propaganda kalė į galvą, jog „kapitalo pasauly" viešpatauja nedarbas, skurdas, badas (1940 m. arbūzų prikrauti traukiniai
LTSR liaudies komisarai ir jų pavaduotojai
Liaudies komisariatas
Pavaduotojai
Komisaras
Vidaus reikalų Valstybės saugumo
Teisingumo Valstybės kontrolės Finansų Prekybos
Švietimo
Sveikatos apsaugos
Socialinio aprūpinimo
Darbo Žemės ūkio Vietinės pramonės Maisto pramonės Mėsos ir pieno pramonės Tarybinių ūkių Miško pramonės Komunalinio ūkio Plano komisijos
A. Guzevičius P. Gladkovas
P. Pakarklis Z. Tverkus2
B. Morkūnas
M, Gregorauskas
A. Venclova V. Girdzijauskas
S. Brašiškis
M. Junčas-Kučinskas
B. Leonas-Pušinis2 F. Terešinas
E. Bilevičius3 J.Laurinaitis V. Vazalinskas J. Glušauskas V. Knyva P. Glovackis
F. KrastinasI. Vradis D. Bykovas, B. Baranauskas
L. Bacila, B. Bodekas
0. Voinik-Letyčevskis
A. Batalovas, J. Paknys A. Plakchinas3, M. Gurovas
J. Žiugžda, L. Gira V. Micelmacheris3,
A. Karandaševas,'
J, Parnarauskas
1. Bobrovas, V. Narvy-daitė
A. Somovas, A. Knyva N. Krasikovas, P. Šklėrius Ch. Alperavičius3 M. Kuznecovas V. Cokanovas I, Zitkovas A. Ponamariovas V. Astaijevas, V. Banaitis A. Petrovas, P. Nosovas
N. Pozdniakovas, K. Preikšas, A. Guzevičius). Buvo pakeista apie 100 Vilniaus gatvių pavadinimų. Gedimino gatvė virto Lenino, J. Basanavičiaus gatvė — Stalino, Vilniaus gatvė — Gorkio gatvėmis, Goštauto ir Žygimanto gatvės buvo sujungtos į vieną ir pavadintos Molotovo vardu.
Kauno audinių fabrikas „Pluoštas" gavo ‘„Proletaro", „Spindulio" spaustuvė — Maksimo Gorkio, A. Soloveičiko malūnas bei lentpjūvė—„Raudonosios aušros", G. Falkovskio avalynės fabrikas—„Raudonosios vėliavos", o Ožinskio lentpjūvė — Rusijos lakūno P. Ckalovo vardą. Vilniaus apskrities Paberžės valsčiaus Zemaitėlių kaimas, neva prašant jo gyventojams, buvo pavadintas S. Kirovo kaimu.
Ypač nepageidautini kaip Lietuvos valstybingumo simboliai pasidarė didžiųjų kunigaikščių vardai. Vytauto Didžiojo vardo neteko Kauno universitetas, Kultūros muziejus, Aleksoto tiltas, <0 Vytauto parkas virto Liaudies parku.
5. SOVIETŲ VALDŽIOS SOCIALINĖ-EKONOMINĖ POLITIKA
Pirmaisiais naujosios valdžios mėnesiais dalis Lietuvos gyventojų, veikiami bolševikų propagandos, tikėjosi ekonominio gyvenimo pagerėjimo. Tačiau sovietinio gyvenimo tikrovė greitai išsklaidė iliuzijas.
Nors 1940 m. vasarą „liaudies" ministrai prisiekinėjo, jog ūkininkai nebūsią verčiami stoti į kolūkius, tačiau jau rudenį pradėjo aiškėti, kad siekiama kaip tik šito. Pirmieji būsimos kolektyvizacijos ženklai buvo sodžių skirstymo į vienkiemius nutraukimas ir vadinamosios grupinės sodybos. Naujakuriai galėjo kurtis tik šalia trobesių to ūkininko, kurio žemė jiems buvo išdalyta. Tokios sodybų grupės turėjo virsti kolūkių brigadų centrais.
Valdžia, norėdama nuskurdinti ūkininkus ir greičiau suva-, ryti juos į kolūkius, didino mokesčius. 1941 m. valstiečiai, valdę per 10 ha žemės ir samdę darbininkų (tokių ūkininkų buvo bemaž 110 tūkst., t. y. trečdalis visų), turėjo mokėti papildomus mokesčius už 1940 metus. 1941 m. gegužės 14 d. AT Prezidiumo įsaku nustatytas žemės ūkio mokestis 10—20 ha ūkiams buvo maždaug 50 procentų, o stambesniems — dvigubai didesnis negu nepriklausomybės metais21. Bet tai buvo ne viskas. Balandžio mėnesį LKP (b) CK ir LKT nutarė apdėti valstiečių ūkius didžiulėmis grūdų, bulvių, mėsos, pieno, kiaušinių ir vilnų duoklėmis. Valstybės nustatytos kainos už pristatomus produktus buvo dešimteriopai mažesnės negu turguje. Natūriniai mokesčiai Lietuvos ūkininkams buvo naujiena ir priminė Pirmojo pasaulinio karo metų kaizerinės Vokietijos valdžios rekvizicijas. Pylia-
vas turėjo atiduoti visi valstiečiai, net patys smulkiausi, valdę vos 1 ha žemės, taip pat naujakuriai.
Ką reiškė šios pyliavos, rodo tokie pavyzdžiai. 5 ha ūkininkas Varėnos valsčiuje turėjo pristatyti valstybei 250 kg grūdų, tiek pat bulvių, 50 kg mėsos, 125 1 pieno. 0,5 kg vilnų. O juk mažažemiai, ypač prastose žemėse, iš savo „ūkių11 neįstengė pramisti patys ir eidavo uždarbiauti. 20 ha ūkininkas Marijampolės apskrityje kartu su „buožės“ priedu privalėjo atiduoti
2,7 t grūdų, tiek pat bulvių, per 2 t pieno, 220 kg mėsos, 4,5 kg vilnų.
Stambesniems kaip 25 ha ūkiams buvo uždėta dar papildoma pyliava už 1940 m. derlių. 34 tūkst. tokių ūkininkų iki gegužės 1 d. privalėjo pristatyti 92 tūkst. t grūdų, t.y. vidutiniškai beveik po 3 t kiekvienas 22.
Nustatytos prievolės buvo aiškiai neįvykdomos. Tačiau sovietų valdžia žinojo, ką daro: tai buvo jau kitose respublikose išbandyta priemonė nuskurdinti, įbauginti valstiečius ir suvaryti juos į kolūkius. 1941 m. pavasarį Lietuvos kaimiečiai išgirdo naują grėsmingą žodį — sabotažas. Spaudoje ir per radiją prasidėjo ,.buožių demaskavimo11 kampanija. Esą jie nevykdo prievolių, slepia ir pūdo grūdus, šmeižia sovietų valdžią, kursto „darbo valstiečius11, žodžiu, visaip kenkia ir elgiasi kaip nesutaikomi priešai.
Iki gegužės pabaigos atsiskaitė tik 8 tūkst., t. y. mažiau kaip ketvirtadalis visų papildoma pyliava apdėtų ūkininkų23. Kitų laukė turto konfiskavimas ir net kalėjimas. Už „piktybinį vengimą11 atlikti prievolę 1,1 tūkst. valstiečių buvo perduoti teismui24. Nemažai jų buvo uždaryta Pravieniškių darbo stovykloje.