Didžiulių prievolių, o dar labiau artėjančios kolektyvizacijos išgąsdinti valstiečiai jau nebegeidė žemės, kurios amžiais troško. 1941 m. pavasarį naujakuriai masiškai pradėjo atsisakyti gautų sklypų. Iki gegužės vidurio 4,5 tūkst. valstiečių grąžino valdžiai 30 tūkst. ha, t. y. beveik 8 procentus visos 1940 m. bežemiams ir mažažemiams išdalytos žemės. Atsisakiusiųjų žemės būtų buvę dar daugiau, jeigu LKT nebūtų uždraudusi apskričių bei valsčių vykdomiesiems komitetams priimti sklypus.
Vykdant „buožijos apribojimo11 politiką, smuko žemės ūkio gamyba. 1941 m. pirmame ketvirtyje pieno iš valstiečių buvo supirkta 22 procentais, o kiaulių — net 45 procentais mažiau negu per tą patį 1940 m. laikotarpį 25.
Miestiečius labai prablaivė kainų šuolis 1940 m. rudenį. Du kartus (spalio 5 ir lapkričio 23 d.) pakėlus prekių kainas, maisto produktai vidutiniškai pabrango 2,1 karto, o pramonės gaminiai — net 2,9 karto26.
Antai kilogramas cukraus „buržuazinės valdžios11 metais kainavo 1 Lt, o 1941 m. pradžioje — 2,8 rb, sviesto kaina pašoko nuo 2—3 Lt už kilogramą iki 10 rb, odinių vyriškų batų — nuo 20 Lt iki 80 rb. Be to, parduotuvių lentynos kasdien vis tuštėjo, nes Lietuvos Įmonių produkcija buvo gabenama į „plačiąją šalį11, daug prekių išpirkdavo karininkai bei jų šeimos. 1941 m. pavasarį parduotuvėse pradėjo stigti maisto produktų, ypač mėsos (negirdėtas Lietuvoje dalykas!). Kai kuriuose miestuose buvo normuojama duona. Neretai darbininkui ar tarnautojui, išstovėjus keletą valandų eilėje ir negavus mėsos ar sviesto parduotuvėje, tekdavo eiti į turgų, kur kainos buvo gerokai didesnės. O darbo užmokestis per pirmąjį sovietmetį padidėjo tik 2 kartus (257 tūkst. darbininkų bei tarnautojų vidutinis nominalus darbo užmokestis 1941 m. gegužės mėnesį buvo 290 rb27). Tiesa, sovietų valdžia 20—30 procentų atpigino butų nuomą ir 10—20 procentų — elektrą, nereikėjo mokėti už gydymą ir mokslą. Tačiau tai negalėjo kompensuoti didžiulio kasdienio vartojimo prekių kainų šuolio. Nuo 1940 m. rudens Lietuvoje dažnai buvo galima išgirsti sakant: „Pinigų gaunam daugiau, o gyvenam blogiau41. Nepasitenkinimas buvo visuotinis. 1940 m. lapkričio pabaigoje NKVD „informatorius44 taip apibūdino Kauno darbininkų nuotaikas: „Jie sako, kad vietoj žadėto darbininkams rojaus prasidėjęs tikras pragaras. Ne tik apsirengti neįmanoma, bet teksią net badauti arba maitintis bulvėmis ir koše <...>. Iš uždarbių padidinimo jie tik juokiasi, sakydami, kad čia esąs tik akių dūmimas4128.
Sovietų valdžia atėmė iš gyventojų jų santaupas. Jau pirmosiomis savo veiklos dienomis „Liaudies41 vyriausybė suvaržė ban.kų indėlių išėmimą. Slaptu SSRS vyriausybės nutarimu nuo 1941 m, kovo 25 d. buvo nusavintos bankuose bei taupomosiose kasose laikytos didesnės kaip 1 tūkst. rb gyventojų santaupos. Dėl to apie 10 tūkst. indėlininkų neteko maždaug 38 mln. Lt vertės santaupų29.
1940 m. vasarą sovietų valdžia žadėjo pagerinti buitines miesto gyventojų sąlygas. Tačiau pirmiausia teko aprūpinti butais rusų karininkų šeimas. Iki spalio pradžios Kaune Raudonajai armijai buvo perduota 4 tūkst., Vilniuje—2,6, Šiauliuose — 1,2, Marijampolėje — per I, Tauragėje — 0,9, Telšiuose — 0,6, Raseiniuose — 0,5 tūkst. kambarių.
Nepaisant to, sovietų karininkams dar trūko 10 tūkst. kambarių.
Neturėdama kur apgyvendinti Raudonosios armijos karininkų, Vidaus reikalų ministerija jau 1940 m. rugpjūčio 9 d. įpareigojo burmistrus iškeldinti iš butų ir išsiųsti į kaimus asmenis, kuriems „nėra būtino reikalo11 gyventi miestuose: dvasininkus, prekybininkus, pramonininkus, pensininkus, bedarbius ir kt. Nutarimas buvo pakartotas 1941 m. pavasarį. Taip pat buvo „suglaudinamos41 „eksproprijuotų elementų41 ir inteligentų šeimos, atimant iš jų dalį gyvenamųjų patalpų.
6. SOVIETŲ TERORAS. GYVENTOJŲ TRĖMIMAS
Lietuvos Respublikos vadovų bei inteligentijos viršūnės oportunizmas ir net žeminimasis prieš okupantus neapsaugojo tautos nuo smūgių. Jau iš anksto sovietų valdžia buvo numačiusi likviduoti politiškai aktyvią visuomenės dalį, nes gyventojų laikymas nuolatinėje baimėje, represijos, areštai, kankinimai ir trėmimai— sudedamoji bolševikų politikos, stalininio socializmo modelio dalis. Sovietų Rusijos priespauda buvo kur kas sunkesnė negu carinė, nes tik per vienerius metus valdžia suėmė ir įkalino, ištrėmė /ir nužudė daugiau lietuvių negu per visą XIX amžių.
Bene svarbiausias sovietinio režimo ramstis buvo Saugumas, kurio vien vardas kėlė žmonėms baim^. Todėl jau pirmomis naujosios valdžios dienomis šią įstaigą pradėta kurti ir Lietuvoje. Pirmosios enkavedistų grupės į Lietuvą atvyko kartu su V. Dekanozovu. Koks svarbus buvo represinis aparatas, rodo tai, kad pirmuoju sovietinio Saugumo viršininku tapo ne kas kitas, o LKP pirmasis sekretorius A. Sniečkus. Rugsėjo viduryje jam grižus dirbti į CK, Saugumui vadovavo iš Maskvos atsiųstas majoras P. Gladkovas. 1941 m. kovo pradžioje Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, Saugumas buvo išskirtas iš Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) ir tapo atskiru Valstybės saugumo liaudies komisariatu (NKGB).
1941 m. birželį NKVD sistemoje dirbo per 5 tūkst. (milicijoje— 3,. kalėjimuose—1, pasienio milicijoje — 0,6 tūkst.), o NKGB — beveik 700 darbuotojų30.
Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė: Saugumas kiekvienoje įmonėje, įstaigoje, mokykloje, kiekviename žmonių kolektyve turėjo savo ,,ausis“ ir „akis44—agentus informatorius. 1941 m. kovo mėnesį vien Alytaus apskrityje jų buvo 63731. Lietuvoje tada buvo 23 apskritys. O kur dar didesnieji miestai, kuriuose NKGB turėjo ypač daug informatorių.
NKGB, ta sovietų okupacinio režimo citadelė, buvo labiausiai rusiška įstaiga. 1941 m. pavasarį iš 12 komisariato skyrių viršininkų ir jų pavaduotojų tik 1 buvo lietuvis (A. Gailevičius). Daugelio apskričių skyriams vadovavo vietiniai komunistai, tačiau jų pavaduotojai visi iki vieno buvo atsiųsti iš Maskvos. 1941 m. sausį, kai Saugumas dar priklausė NKVD, šio komisariato Vilniaus miesto valdyboje iš 74 darbuotojų komunistų 57 buvo rusai, 7 ukrainiečiai, 5 žydai, 3 kitų tautybių ir tik 2 lietuviai 32.
Sovietų sistemai būdinga skirstyti žmones į 2 polius: „liaudį14 (jos sinonimas „darbo žmonės44) ir „liaudies priešus44 (sinonimas „antisovietiniai elementai44). Vienintelė liaudies nuomonės bei valios reiškėją buvo komunistų partija. „Liaudies priešai44— ne tik „buržujai44, „išnaudotojai44, nepriklausomos Lietuvos pareigūnai, „fašistinių11 ir „buržuazinių11 partijų bei organizacijų nariai, bet ir visi tie, kurie nepritarė komunistų partijai, okupacinei valdžiai. Tai savotiškas baubas, vėzdas, kybojęs virš kiekvieno sovietų piliečio galvos. Vienas neatsargus žingsnis, žodis, ir bet kuris asmuo, net užimąs labai aukštą postą, galėjo būti paskelbtas „liaudies priešu11. Visuomenė buvo laikoma nuolatinės baimės atmosferoje, paraližavusioje žmonių ryžtą priešintis, pavertusiose juos „sraigteliais11 ir padėjusioje išsilaikyti režimui.
Lapkričio 28 d. vidaus reikalų liaudies komisaras A. Guzevi-čius, vykdydamas „Centro11 direktyvą, pasirašė įsakymą Nr. 0054, kuriuo liepė suregistruoti visą „antisovietinį ir socialiai svetimą elementą11: nuo tautininkų, jaunalietuvių, krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų partijų narių, Saulių sąjungos bei studentų korporacijų aktyvistų, aukštesniųjų Lietuvos Respublikos tarnautojų iki esperantininkų bei filatelistų (sovietams kėlė įtarimą kiekvienas žmogus, turėjęs ryšių su užsieniu), iš viso 63 kategorijų asmenis 33. 1941 m. gegužės 26 d. P. Gladkovas pranešė A. Sniečkui, jog peržiūrėjus tik nedidelę „buržuazinės11 Lietuvos įstaigų bei politinių-visuomeninių organizacijų archyvų dalį jau išaiškinta 28,6 tūkst. „antisovietinio ir nusikalstamo elemento11