Žinoma, tai buvo tiktai didelio darbo pradžia.
Pirmieji masiniai areštai Lietuvoje buvo įvykdyti 1940 m. liepos 12-osios naktį ir nuo tada tapo „naujojo gyvenimo11 kasdienybe. „Su kiekvienu pasirodančiu mūsų gatvėje automobiliu, ypač naktį, aš, ir dar jautriau mano žmona, laukėm atvykstančių enkavedistų manęs suimti. Vakarais, eidamas gulti, pasidėdavau prie lovos kareiviškus batus, šiltus drabužius ir kitus reikalingiausius daiktus kelionei į kalėjimą. Ir taip kiekvieną dieną ir naktį11,— šie gen. S. Raštikio išgyvenimai -būdingi daugeliui lietuvių. Areštų ypač pagausėjo rudenį. Rugsėjo 11 d. vienuolikoje LTSR kalėjimų, NKVD žiniomis, sėdėjo 4,1, o spalio 20 d.—
4,6 tūkst. kalinių 35.
Vilniaus kalėjime 1941 m. pradžioje buvo 1 tūkst., o po 4 mėnesių (V.l d.) —1,5 tūkst. kalinių, t. y. 1,5 karto daugiau36.
Karo išvakarėse į respublikos kalėjimus buvo uždaryta 12 tūkst. kalinių (Kaune — 3700, Vilniuje — 3200, Šiauliuose — 800, Marijampolėje — 750, Pravieniškėse — 500 ir 1.1.) 37, be tų, kurie jau buvo išvežti iš Lietuvos. Maždaug 85 procentai visų kalinių buvo kaltinami RSFSR baudžiamojo kodekso 58-uoju straipsniu: kontrrevoliucine ir antisovietine veikla. Juos mušdavo, daugelį kankindavo.
Bolševikų teroro sistemoje ypatingą vietą užėmė šeimų trėmimas, „Už Uralo, žemės galo11 Lietuvos žmones caro valdžia vežė dar XIX a., tačiau tada trėmimai nebuvo masiniai ir tokie žiaurūs (moterų ir vaikų neatskirdavo nuo vyrų).
Sovietų trėmimų pradžia laikytina 1940 m. liepos 16 d., kai J. Paleckis pasirašė M. Gedvilo pakištą raštą: „Valstybės saugumo sumetimais manau, kad buvusį Lietuvos Respublikos minis-terj pirmininką A. Merkį ir užsienio reikalų ministerį J. Urbšį kartu su jų šeimomis reikia išsiųsti iš Lietuvos teritorijos kaipo pavojingus Lietuvos valstybei ir Sovietų Sąjungoj apgyvendinti Spalio 8 d. LKP Centro Komitetas kreipėsi į VKP(b) Centro Komitetą, siūlydamas ištremti iš Lietuvos baudžiavinin-kinės kilmės dvarininkų šeimas48 (tokių buvo apie 500). Nuo rudens Saugumas pradėjo rengti numatytų išvežti šeimų sąrašus. 1941 m. gegužės 23 d. P. Gladkovas, vykdydamas SSRS valstybės saugumo liaudies komisaro V. Merkulovo direktyvą, pasirašė įsakymą sudaryti žmonių trėmimo operacijai vadovauti centrinį štabą, į kurį įėjo 7 aukšti NKGB pareigūnai (Bykovas, Cholevas, Bakulinas, Medvedevas, Popovas, Gerasimovičius, Ivanovas) S9.
Trėmimo operacijai parengti ir vadovauti vietose iš NKGB bei NKVD darbuotojų buvo sudaryti apskričių štabai.
1941 m. birželio 14-ąją — per pirmąsias Lietuvos „išvadavimo11 metines prasidėjo masiniai žmonių trėmimai. Oficialiai paties Saugumo duomenimis, tada buvo išvežta 7,4 tūkst. šeimų, iš viso 16,2 tūkst. asmenų 40.
Tačiau L, Kerulio 1981 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose išleistame „Išvežtųjų lietuvių sąraše11 (sudarytame daugiausia pagal Lietuvos Raudonojo kryžiaus vokiečių okupacijos metais surinktą medžiagą) įrašytos 19,3 tūkst. tremtinių pavardės. Sis sąrašas, matyt, nėra galutinis. Be to, jame tik lietuviškos pavardės. O juk trėmė ir kitų tautybių Lietuvos žmones. Jeruzalės ■universiteto istorijos prof. D. Levino duomenimis, buvo išvežta apie-7 . tūkst., t. y. 3 procentai visų Lietuvos žydų41. Pagal 1941 m. pabaigoje lietuvių periodinėje spaudoje pateiktus duomenis, iš Vilniaus buvo ištremta 5 tūkst. lenkų42. Todėl visi autoriai, tyrinėję 1941 m. tremtį, mano, jog iš Lietuvos išvežė ne mažiau kaip 30 tūkst. žmonių. Beje, A. Sniečkus 1941 m. rudenį VKP (b) Centro Komitetui pateiktoje ataskaitoje rašė, jog kilus karui „kontrrevoliucinių elementų" vežimas nebuvo baigtas 43.
Birželio tremtis neaplenkė nė vieno Lietuvos visuomenės sluoksnio. Tačiau labiausiai nukentėjo inteligentija. Buvo išvežti įžymūs Lietuvos Respublikos politiniai veikėjai: buvęs prą-zidentas A. Stulginskis, seimo pirmininkas K. Šakenis, Nepriklausomybės akto signataras S. Šilingas, buvę ministrai J. Masiliūnas, J. Tonkūnas, Eltos direktorius V. Gustainis, profesoriai P. Dovydaitis, I. Tamošaitis, rašytojai V. Bičiūnas, A. Gricius ir kt. Tarp tremtinių buvo 1 tūkst., t. y. beveik 10 proc. visų Lietuvos mokytojų.
Žmonių trėmimas darė labai slogų įspūdi. Kaimiečiams, retai peržengusiems savo parapijos slenkstį, atrodė, kad atėjo pasaulio pabaiga. Birželio 15-ąją, sekmadienį, bažnyčiose sukniubę žmonės verkė, tarytum atėjus paskutiniojo teismo dienai. Birželio dienos atvėrė akis net tiems, kurie dar turėjo ,,naujo gyvenimo" iliuzijų, o kitus padarė antikomunistais visam gyvenimui. A. Terleckas, kurio šeima 1940 m. vasarą gana palankiai sutiko Raudonąją armiją, prisimena: ,,1941 m. įvyko lūžis mano gyvenime. Birželio 14-ąją suėmė ir išvežė į Sibirą motinos brolio šeimą <...>. Kitas dėdė buvo išvežtas 1946 m. <„.> Nuo tada pajutau neapykantą komunizmui ir nekeičiau pažiūrų" 44. Kanados lietuvių veikėjas kun. F. Jucevičius rašo: „<...> turime pripažinti, kad mes aiškiai supratome, kas yra raudonieji rusai, tik išvežimų metu, o galutinai praregėjome prie Pravieniškių, Rainių miškelio ir Červenės. Sakoma, kad tik mirties akivaizdoje žmonės susidaro teisingą vaizdą apie žmones, įvykius ir daiktus. Atrodo, kad tai galioja ir tautoms"45.
7. ANTISOVIETINĖ LIETUVIŲ KOVA
Tauta, sutrikdyta ir suklaidinta savo ministrų, generolų ir intelektualų, atsipeikėjo ir suvokusi, kas atsitiko, jau rudenį pradėjo priešintis okupantams. Rezistencija plėtėsi atsiskleidžiant bolševizmo esmei, susiduriant su sovietinio gyvenimo tikrove, sklaidantis iliuzijoms, kurios 1940 m. vasarą buvo apėmusios dalį visuomenės. Religinius ir tautinius žmonių jausmus žadino lapkričio 27 d. pradėtos transliuoti lietuviškos Vatikano radijo laidos. Pasipriešinimas reiškėsi įvairiai. Tai ir antisovietinių lapelių platinimas, ir rugpjūčio 14-ąją iš tūkstančių mokytojų, susirinkusių Kauno Sporto halėje, krūtinių išsiveržęs tautos himnas, taip pat Lietuvos karių kapų puošimas Vėlinių vakarą, visuotinis Kalėdų šventimas, rinkimų į SSRS Aukščiausiąją Tarybą 1941 m. sausio 12 d. dalinis boikotas, Vasario 16-osios minėjimas.
1941 m. žiemą nuotaikos Lietuvoje jau buvo visai kitos negu prieš pusmetį. „Nėra siūlų, nėra medžiagų, viskas velniškai pabrango!"— rėkte rėkė valstiečiai. „Seimas žadėjo viską pagerinti, bankų skolas panaikinti, o dabar viskas atvirkščiai ir labai pasunkėjo. Iš Kauno atsiųstiems agitatoriams nekaip sekėsi, nes kalbėti trukdė ir kumštimis grasino",— rašė sausio pabaigoje AT 'deputatas P. Eidukaitis savo ataskaitoje apie politinę padėtį Užnemunėje4б. O LKP Alytaus apskrities komiteto sekretorius pranešė A. Sniečkui: apskrityje veikia sovietų valdžios priešai, platinamos kontrrevoliucinės proklamacijos. Miroslavo valsčiaus Parėčėnų kaime provokaciniai elementai susirinkimo metu ėmė giedoti Lietuvos himną. Tas pats buvo Seirijų valsčiaus Metelių kaime. Susirinkimą teko nutraukti, nes norėjusį kalbėti apskrities komjaunimo sekretorių apmėtė bulvėmis. Skirstantis iš su
sirinkimo, apskrities ir valsčiaus pareigūnams iš paskos skriejo akmenys 47.