Liepos 5 d. į Kauną atvykęs reicho Vidaus reikalų ministerijos pareigūnas H. Grefė (Greffe) pasiūlė Laikinajai vyriausybei išsiskirstyti. Jai atmetus šį' pasiūlymą, liepos 11 d. į Kauną atvykęs aukštas nacionalsocialistų pareigūnas P. Kleistas siūlė Laikinąją vyriausybę pertvarkyti į okupacinės vokiečių valdžios patariamąjį komitetą ar tarybą, t. y. tapti jos priedėliu. Visais įmanomais būdais buvo trukdoma vyriausybės veikla. Tik įžengusi j Kauną karinė vokiečių valdžia pradėjo griežtai cenzūruoti radiją ir spaudą (LAF-as Kaune leido dienraštį „į laisvę", o Vilniuje—„Naująją Lietuvą"), uždraudė skelbti Laikinosios vyriausybės nutarimus ir net minėti jos vardą, konfiskavo ką tik išspausdintus pašto ženklus su įrašu „1941.VI.23". Vyriausybė neturėjo teisės naudotis ryšių priemonėmis, iš jos buvo atimti automobiliai, vėliau net patalpos. Okupantų valdžia grasino suimti ministrus ir išsiųsti į koncentracijos stovyklą (taip naciai pasielgė su Lvove susikūrusios Ukrainos vyriausybės nariais).
Siekdama diskredituoti Laikinąją vyriausybę, vokiečių propaganda tvirtino, jog nepriklausomybės norinti ne lietuvių tauta, o tik inteligentija, ir tai ne visa. Esą dauguma gyventojų nepasitiki Laikinąja vyriausybe ir nori tik vieno — tvarkos bei ramybės. Birželio 30 d. Kaune įvykęs politinių grupių bei žymesnių visuomenės veikėjų pasitarimas visiškai pritarė vyriausybės veiklai ir nutarė jokiomis aplinkybėmis neatsisakyti valstybingumo, nepasiduoti vokiečių spaudimui ir nesusigundyti jų siūlymais.
Siekdama, kad vokiečiai bent iš dalies pripažintų Lietuvos savarankiškumą, Laikinoji vyriausybė ryžosi kompromisui. Liepos 19 d. K. Škirpa instrukcijoje nurodė, jog maksimali riba, iki kurios galima eiti derybose su vokiečiais, tai sutartis dėl bendros užsienio politikos, karo sutartis, glaudūs ūkiniai santykiai, sutartys dėl glaudžių santykių susisiekimo ir kultūros srityse20. Politinė lietuvių vadovybė kelis kartus siūlėsi vokiečiams organizuoti karinius Lietuvos dalinius ir siųsti juos į Rytų frontą. Tačiau Berlynas pasiūlymų nepriėmė, nes tikėjosi karą laimėti savo jėgomis ir nemanė, jog būsianti reikalinga karinė Rytų Europos tautų parama.
Galiausiai vokiečiai pabandė sugriauti Laikinąją vyriausybę ir LAF-ą iš vidaus pačių lietuvių rankomis. Tam jie pasitelkė voldemarininkus, nepatenkintus, kad vyriausybėje yra mažai jų žmonių. Kartodami hitlerinės propagandos teiginius, A. Voldemaro šalininkai siūlė nekelti vokiečiams savų reikalavimų, o kartu su reichu kovoti prieš bolševizmą ir kurti „naująją Europą", kurioje po karo fiureris atseikėsiąs kiekvienai tautai pagal nuopelnus, nenuskriausiąs ir lietuvių. Liepos 24-osios naktį gestapo inspiruoti majoro J, Pyragiaus vadovaujami voldemarininkai įvykdė pučą: suėmė kelis ministrus, užėmė Kauno komenda-tūrą, pradėjo kontroliuoti lietuvių karių batalioną bei policiją. Gestapas tikėjosi kraujo praliejimo, kuris būtų davęs jam progą „įvesti tvarką".
Visaip vokiečių varžoma ir terorizuojama Laikinoji vyriausybė išsilaikė 6 savaites. Rugpjūčio 5 d. ji nutarė sustabdyti savo veiklą. Po posėdžio buvę ministrai ir Karo muziejaus sodelyje gausiai susirinkę kauniečiai padėjo vainiką prie Nežinomojo kareivio kapo.
Užsibrėžto tikslo — atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę— Laikinoji vyriausybė nepasiekė. Bet tai ne jos kaltė. Aplinkybės. Vokietijos kumštis, buvo už ją stipresnis. Tačiau savo pareigą Tėvynei ji atliko su kaupu.
3. OKUPACINIS NACIŲ REŽIMAS
Liepos 17 d. Hitleris pasirašė civilinės vokiečių valdžios (vadinamojo Civilvervaltungo) įvedimo užimtuose Rytų kraštuose dekretą, kuriuo iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Baltarusijos teritorijų buvo sudarytas Ostlandas — administracinis vienetas, pavaldus reicho Rytų kraštų ministrui A. Rozenbergui. Nuo tol oficialus Lietuvos pavadinimas — Lietuvos generalinė sritis (Ge-neralbezirk Litauen). Tą pačią dieną fiureris paskyrė H. Ložę (Lohse) Ostlando reichskomisaru, o buvusį caro armijos karininką Rusijos vokietį Adrianą Rentelną — Lietuvos generaliniu komisaru.
Lietuvos generalinė sritis buvo suskirstyta į Kauno miesto, Kauno krašto, Vilniaus miesto, Vilniaus krašto, Šiaulių ir Panevėžio apygardas. Jas valdė diktatorių teises turėję vokiečių komisarai. Atėmę iš Lietuvos Druskininkų bei Marcinkonių (iki Ūlos upės) apylinkes, kurios buvo prijungtos prie reicho (Naujųjų Rytprūsių), 1942 m. pavasarį vokiečiai išplėtė Lietuvos generalinę sritį maždaug 4 tūkst. km2, prijungdami Ašmenos bei Svyrių apskritis, kuriose gyveno apie 180 tūkst. gyventojų. 1942 m. pavasarį vokiečių valdžios įvykdyto gyventojų surašymo duomenimis, visoje Lietuvos srityje (67,2 tūkst. km2) gyveno 2,8 mln. žmonių (be žydų), iš kurių maždaug 81,1 procento buvo lietuviai, 12,1 procento — lenkai, 3 procentai — rusai, 2,9 procento — gudai 21.
Civiįvervaltungas— okupacinis valdymas. Liepos 11 d. A. Rozenbergas instrukcijoje H. Ložei nurodė: „Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos reichskomisaro tikslas turi būti <...> pavertimas šios srities didžiojo vokiečių reicho dalimi, germanizuojant rasiniu požiūriu tinkamus gyventojus, apgyvendinant germanų tautas ir iškeldinant nepageidaujamus gyventojus. Baltijos jūra turi tapti didžiosios Vokietijos prižiūrima germanų vidaus jūra**:22 Atvykęs į Kauną, A. Rentelnas pareiškė: „Aš perėmiau civilinę buvusios laisvosios Lietuvos valdžią". Jis nurodė, jog lietuviškos įstaigos negali tvarkyti vokiečių ir žydų tautybės gyventojų reikalų, taip pat valdyti Lietuvos žemės ir Įmonių. Vokiečių įstaigų sprendimai esą viršesni. Tarnybinė kalba Lietuvoje — vokiečių, lietuvių — leistina.
Okupacinė valdžia grąžino Laikinosios vyriausybės panaikintą sovietinę teisę, nes ji buvo jai naudinga. Naciai panaikim> Laikinosios vyriausybės priimtus denacionalizacijos įstatymus ir automatiškai tapo „teisėtais" sovietų nacionalizuoto Lietuvos turto paveldėtojais, skirdamiesi tik tuo, anot B. Railos, jog vietoj: „liaudies nuosavybės" atsirado „reicho nuosavybė". Reicho nuosavybe tapo ir be savininkų likę ūkiai bei Įmonės, daugiausia į Rusiją ištremtų žmonių turtas.
Taip Lietuva buvo paversta „becirku", o lietuvių tauta — Rytų krašto gyventojais. Vietoj Tautos himno žmonės galėjo giedoti „Deutschland, Deutschland". Jau birželio pabaigoje buvo uždrausta be vokiečių komendantų leidimo kabinti Lietuvos vėliavas. Rugpjūčio pradžioje Gedimino pilyje ir Karo muziejaus bokšte Kaune buvo nuleistos trispalvės. Namų savininkai turėjo įsigyti reicho vėliavas, o visos įstaigos bei įmonės — iškabinti fiurerio portretus su užrašu „Hitleris išvaduotojas". Nebuvo leidžiama švęsti tautinių švenčių. Vasario 16-oji buvo paskelbta darbo diena.
Okupacinis režimas slopino bet kokią opoziciją, neleido veikti partijoms ir organizacijoms. Antai Lietuvių aktyvistų fronto (LAF-o) vadovai, protestuodami prieš okupacinę politiką, 1941 m. rugsėjo 20 d. įteikė vokiečių valdžiai Kaune memorandumą, tačiau jau kitą dieną buvo gestapo suimti. Rugsėjo 22 d. A. Rentelnas įsakė uždaryti LAF-ą ir konfiskuoti jo turtą. L. Prapuolenis buvo išsiųstas į Dachau. Kiti LAF-o vadovai buvo pa-
leisti, tačiau turėjo raštu pasižadėti, kad neužsiiminės politika (naciai, kaip ir bolševikai; netoleravo „politikavimo11, kuris buvo jų vienų monopolis). Kurį laiką legaliai veikė daugiausia iš voldemarininkų susidariusi Lietuvių nacionalistų partija (LNP), kuri išpažino nacionalsocializmo ideologiją ir tikėjosi gauti Lietuvai jaunesniojo Vokietijos partnerio statusą. Tačiau išdidiems bei įtariems naciams ir ji nebuvo reikalinga. Lapkričio 11 d. A. Rozenbergas, turėdamas galvoje LNP, rašė H. Ložei: „Politinės partijos <...> kelia pavojų, kad gali susidaryti iš centro vadovaujama opozicija, kuri turi būti iš anksto eliminuota1123. Gruodžio 17 d. A. Rentelno įsakymu LNP buvo uždaryta.