1941 m. lapkritį Ostlando komisaro H. Ložės išleistas potvarkis skelbė, jog „visokiems sambūriams, sąjungoms ir draugijoms veikti reikia leidimų (kurie nebuvo išduodami.— L. T.). Be iš anksto gauto leidimo negalės įvykdyti joks viešas, net ir sportinis, susirinkimas11. Išimtis buvo padaryta tik laidotuvių apeigoms bei religiniams susirinkimams bažnyčiose ir kapinėse24. Be valdžios leidimo nebuvo gaiima steigti organizacijų mokyklose. Įsakymui nusižengę mokytojai buvo atleidžiami iš darbo, o mokiniai šalinami iš mokyklos. Mokyklose galėjo veikti tik mokytojų prižiūrimi dalykiniai būreliai, kurių tikslas — pagilinti mokinių pamėgtų dalykų žinias25.
Okupacinė nacių valdžia gerokai skyrėsi nuo sovietinės. Sovietai, atleisdami iš darbo „liaudies priešus11, „reakcionierius11, „antisovietinį elementą11, pakeitė beveik visą valdžios aparatą nuo aukščiausių iki žemiausių jo grandžių, pradedant ministrais ir baigiant kurjeriais bei kiemsargiais (pastarieji dažnai dirbo Saugumui). Vokiečiai pakeitė tiktai valdžios viršūnę, o visose vidurinėse ir žemesnėse grandyse liko Laikinosios vyriausybės paskirti pareigūnai — miestų burmistrai, apskričių viršininkai, valsčių viršaičiai.
Paleidus Laikinąją vyriausybę, rugpjūčio 18 d. A. Rentelno potvarkiu buvo paskirti vadinamieji generaliniai tarėjai. Pirmuoju generaliniu tarėju ir vidaus reikalų tarėju tapo gen. P. Kubiliūnas, krašto ūkio —prof. V. Jurgutis, finansų —J. Matulionis, žemės ūkio — prof. B. Vitkus, švietimo —P. Germantas, teisingumo— M. Mackevičius, susisiekimo — K. Germanas, darbo ir socialinės apsaugos — J. Paukštys, administracijos kontrolės — mjr. S. Puodžius. v
Nacių propaganda tvirtino, jog generaliniai tarėjai — tai ministrai, atstovaujantys lietuvių interesams, nes jie savo vardu leido potvarkius bei įsakymus gyventojams. Tačiau kiekvienas generalinis tarėjas turėjo generaliniam komisarui pavaldų vokietį referentą („akis11 ir „ausis11 tarėjo įstaigoje), o kiekviena apskritis — apygardos komisaro atstovą (sovietinės „antrųjų asmenų" sistemos vokiškas variantas). Tiesa, formaliai tarėjai ga-
Įėjo nesutikti su jiems paskirtais referentais. Tuomet sprendimą priimdavo A. Rentelnas. Šiaip ar taip, tarėjai turėjo įtakos nacių politikai Lietuvoje. Lietuvių savivalda, kuriai atstovavo generaliniai tarėjai ir miestų, apskričių, valsčių savivaldybės bei seniūnijos, galutinai buvo įforminta 1942 m. kovo 18 d. reicho Rytų kraštų ministro A. Rozenbergo dekretu.
Lietuvių savivaldos, ypač generalinių tarėjų, vaidmens vertinimas keitėsi. Ne tik sovietinė istoriografija, bet ir karo metų lietuvių nelegali spauda generalinius tarėjus vertino neigiamai, vadino juos kolaborantais. 1947 m. Vakarų Vokietijoje išėjusioje H. Žemelio knygoje „Okupantų replėse” rašoma: „Faktiškai jais (tarėjais.— L. T.) buvo paskirti palankūs vokiečiams asmenys, kurie neturėjo nei jokių teisių, nei balso, o automatiškai vykdė visus vokiečių civilinės valdžios nurodymus. Tai savos rūšies politinės iškamšos, <...> klusnūs vokiečių valdžios tarnai”. Tačiau ilgainiui vertinimai darėsi ne tokie kategoriški. Pasak J. Brazaičio, „tarėjai jautė atsakomybę už lietuvių interesus ir turėjo užmezgę ryšį su pogrindžio vadovybe <...>. Generalinis komisaras aiškiai norėjo tarėjus paversti tik paprastais jo valios vykdytojais, o tarėjai savo ruožtu siekė tapti kolektyvine jėga ir reikšti lietuvių tautos valią” 27.
Neretai lietuviai pareigūnai sėkmingai sabotavo ir net žlugdė tautai pavojingus nacių reikalavimus. Net tarėjas J. Paukštys, visuomenės labiausiai kaltintas nuolaidžiavimu A. Rentel-nui, atsisakė pasirašyti nacių potvarkį dėl 100 tūkst. darbininkų išvežimo į Vokietiją. Matyt, nebuvo abejingas Lietuvos reikalams ir pirmasis generalinis tarėjas gen. P. Kubiliūnas. Įtampa tarp vokiečių generalinio komisariato ir lietuvių tarėjų stiprėjo. Vienas po kito už nepaklusnumą buvo atleisti 3 žemės ūkio tarėjai. O tarėjai P. Germantas, M. Mackevičius, S. Puodžius ir J. Na-rakas buvo išvežti \ Štuthofą. Į konclagerius buvo ištremti Šiaulių apskrities viršininkas J. Noreika, Vilniaus apskrities viršininkas P. Kerpė, Vilniaus miesto viceburmistas B. Grigas ir kt. Buvo suimti Trakų, Švenčionių ir Varėnos apskričių policijos viršininkai, nacių įtarti pranešę gyventojams apie okupantų rengtas darbininkų gaudynes. Už atsisakymą vykdyti vokiečių įsakymą kelis lietuvius policininkus SS teismas nuteisė mirti.
Pasak J. Brazaičio, Lietuvos žmonės, žinoma, išskyrus žydus, lengviau pakėlė trejus metus trukusią nacių, nei vienerių metų sovietinę okupaciją. Nuošalesnėse vietovėse kaimiečiai dažniau susidurdavo ne su vokiečiais, o su sava, lietuviška valdžia, kuri daugiau ar mažiau pro pirštus žiūrėjo į nacių reikalavimus. Vokiečių valdžia Lietuvoje buvo švelnesnė negu Lenkijoje, juo labiau Baltarusijoje ar Ukrainoje. Žinoma, dėl to ji nenuštojo būti okupacinė.
Lietuvoje, kaip ir kituose užimtuose kraštuose, naciai siekė panaudoti ūkinius bei darbo jėgos išteklius savo karinei mašinai stiprinti. Kraštas buvo plėšiamas daugiausia netiesiogiai. Birželio 26 d. karinės vokiečių valdžios potvarkiu 1 markė prilyginta 10 rb. Toks pinigų keitimo kursas ekonomiškai buvo nepagrįstas ir dirbtinai didino perkamąją markės galią. 1941 m. rugsėjo 20 d. LAF-o memorandume sakoma: „Kiekvienas markių savininkas, o tokie yra tik vokiečių kariai ir vokiečių civilinės administracijos žmonės, gali įsigyti Lietuvoje bet kurią vietos ar užsienio gamybos prekę beveik veltui. Toks rusų rublio kursas yra ne kas kita kaip kontribucija Lietuvai. Toji kontribucija įgyja visai ypatingos reikšmės, jeigu atsiminsime, kad muitų sienos tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nėra. Iš Rusijos vežami j Lietuvą popieriniai pinigai ir paverčiami čia vertingomis prekėmis. Išeina, kad Lietuva turi mokėti kontribuciją už visą Sovietų Sąjungą". Be to, 1943 m. pavasarį iš Lietuvos banko naciai išvežė į Vokietiją per 30 tonų sidabrinių litų. Ko nespėjo sovietai, padarė vokiečiai.
Generalinis komisaras A. Rentelnas rugpjūčio 19 d. potvarkiu sureguliavo agrarinius santykius: 1) valstiečiai tvirtinami teisėtais savo ūkių valdytojais (ne savininkais!); 2) naujakuriai ir mažažemiai, 1940 m. gavę žemės, šios teisės netenka ir pagal galimybes grąžinami į ankstesnes samdinių vietas; 3) tarybiniai ūkiai, MTS ir kiti valstybiniai žemės ūkiai pereina civilinės vokiečių valdžios žinion2S. Sis A. Rentelno potvarkis palietė apie 75 tūkst. naujakurių ir mažažemių šeimų. Savaime suprantama, širdyje jos užslėpė nuoskaudą. 1943 m. žiemą, jau po Stalingrado mūšio, A. Rentelnas paskelbė potvarkį dėl žemės nuosavybės kai kuriems ūkininkams pripažinimo. Komentuodamas šį dokumentą, pogrindyje ėjęs laikraštis „Į laisvę" rašė, jog de-nacionalizacija ribojama tokia gausybe išlygų, kad turto grąžinimas tėra komedija. 2emės nuosavybės dokumentai buvo išduoti tik keliasdešimčiai šeimų.
Vokiečių valdžia, kaip ir sovietai, užkrovė ūkininkams natūrines duokles. Už kiekvieną karvę reikėjo pristatyti nuo 400 iki 1000 kg pieno, nuo avies— 1,5 kg vilnų, ne mažiau kaip 50 kiaušinių nuo kiekvienos vištos, apie 5 cnt duoninių javų nuo kiekvieno pasėlių hektaro. Vidutinio dydžio ūkis (8—16 ha žemės ūkio naudmenų) privalėjo pristatyti ne mažiau kaip 100 kg kiaulienos. Šių rekvizicijų vieni ūkininkai neįstengė atlikti, kiti jas sąmoningai sabotavo. Todėl 1942/43 ūkiniais metais duoninių javų pyliava buvo įvykdyta tik 57, miežių — 64, bulvių — 52, pieno — 51, mėsos — 76, kiaušinių — 66 procentais29. Vis dėlto iš Lietuvos buvo išgabenta labai daug žemės ūkio gėrybių. Per pirmuosius dvejus okupacijos metus ūkininkai pristatė beveik 32 tūkst. t kiaulienos, 550 tukst. t pieno, 430 tūkst. t grūdų, 426 tūkst. t bulvių, 94 mln. kiaušinių30. Mažiau kaip per dvejus metus iš valstiečių buvo atimta 100 tūkst. arklių. Neįvykdžius prievolių, grėsė iškraustymas iš ūkio, išsiuntimas darbams į Vokietiją, koncentracijos lagerius, net sušaudymas. Labiausiai buvo terorizuojama Rytų Lietuva, kurioje buvo. rengiami viešieji skolininkų „teismai4*: suvaryti aplinkiniai gyventojai turėjo stebėti, kaip baudžiami mirtimi pyliavų neatidavę ūkininkai.