Nuo 1942 m. pradžios lietuviams savininkams buvo pradėta grąžinti sovietų nacionalizuotas įmones, kuriose dirbo mažiau kaip 20 darbininkų. Pagal Vokietijos verslo įstatymus tokio dydžio įmonės buvo traktuojamos kaip amatų dirbtuvės. Tačiau visos didesnės, t. y. pramonės įmonės, buvo perduotos vokiečių bendrovėms (Gesellschaften). 1943 m. vasarą Lietuvoje veikė: Žemės apdirbimo bendrovė (Landbewirtschaftungs Gesell-shaft), valdžiusi buvusius tarybinius ūkius, 1941 m. tremtinių ūkius, žydų žemę,
Lietuvos žemės sklypų bendrovė (Grundstuck-Gesellschaft Litauen), valdžiusi sovietų nacionalizuotus namus,
Rytų centrinė prekybos bendrovė (Zentralhandels-Gesell-schaft-Ost)—skerdyklas, cukraus fabrikus, malūnus, lentpjūves, iš viso per 300 įmonių, tarp jų „Maistą4* ir „Lietuvos cukrų44, Ostlando tabako pramonė (Tabakindustrie Ostland)—apie 50 tabako bei kitų įmonių,
Ostlando pluošto bendrovė (Ostland-Faser), valdžiusi 74 tekstilės bei popieriaus pramonės įmones,
Ostlando bendrovių sąjunga (Genossenschaftsverband Ostland), perėmusi kooperatyvus, tarp jų „Pienocentrą44 ir „Lietūkį44, kurie buvo panaudoti prievolėms iš ūkininkų išrinkti 91.
Apskritai pramonė merdėjo. 1943 m., palyginti su 1940 m., buvo pagaminta mažiau: avalynės — 60 procentų, vilnonių audinių—10 kartų, šilkinių audinių — 3 kartus, sviesto — 2,5 karto,, mėsos ir cukraus — 40 procentų32. Okupantai siekė su kuo mažesniais kapitaliniais įdėjimais arba visai be jų pagaminti iš vietinių žaliavų kuo daugiau produkcijos, kurią beveik visą gabendavo į Vokietiją arba į frontą.
Sunkiausiai vertėsi miestiečiai. Nuo 1941 m. liepos mėnesio buvo įvestos svarbiausių maisto prekių kortelės. Rugsėjį Kaune pagal jas savaitei vienam žmogui parduodavo normuotą produktų kiekį33:
Duonos (kg) Mėsos (kg) Sviesto (kg) Cukraus (kg) Miltų (kg) Kruopų (kg) Sūrio (kg) Druskos (kg)
1,960
0,200
0,100
0,050
0,400
0,150
3,500
1,350
0,250
0,250
0,700
0,250
0,100
0,125
0,050
Vėliau normos pasidarė dar skurdesnės. Tarėjo J. Paukščio duomenimis, 1941 m. pabaigoje pagal korteles perkami maisto produktai duodavo 1,1 tūkst. kalorijų per dieną. Be to, trūkstant produktų, pagal korteles buvo galima nusipirkti tiktai 36— ■37 procentus skiriamo maisto. Prekyba turgavietėse buvo uždrausta, o juodojoje rinkoje 1941 m. rudenį Kauno darbininkas tiž vidutinį mėnesio uždarbį {50 markių) galėjo nusipirkti 1 kg sviesto.
Baldus, drabužius, indus miestiečiai mainė į ūkininkų atvežamus lašinius, sviestą, miltus. Lengviau vertėsi turėjusieji giminių kaime.
Okupantai slopino Lietuvos kultūrą ir tautinę sąmonę. 1941 m. liepos 11 d. A. Rozenbergas instrukcijoje H. Ložei nurodė, jog reikia sustabdyti Baltijos kraštų universitetų bei aukštųjų mokyklų veiklą. Rudenį vokiečių valdžia vis atidėliojo mokslo metų pradžią, todėl visos Lietuvos mokyklos spalio 1 d. pradėjo dirbti be leidimo. Naciai kol kas nesiryžo griebtis prievartos. 1942 m. rudenį mokslo metus pradėjo 59 gimnazijos, kuriose dirbo
1,2 tūkst. mokytojų ir mokėsi 33 tūkst. mokinių. Be to, veikė 23 progimnazijos su 200 mokytojų ir 4,9 tūkst. moksleivių34. Nuo 1942 m. pradžios generalinio komisariato potvarkiu visose vidurinėse mokyklose buvo įvestos 5 savaitinės vokiečių kalbos pamokos. Kur kas blogesnė buvo aukštųjų mokyklų padėtis. Naciai labai varžė naujų studentų priėmimą, o 1943 m. pavasarį visai uždarė Kauno bei Vilniaus universitetus ir- 4 mokytojų seminarijas.
1941 m. liepos 29 d. Ostlando reichskomisariatui įsakius pašalinti iš bibliotekų žydų, komunistų autorių knygas ir apskritai prieštaraujančią nacių ideologijai literatūrą, prasidėjo, kaip ir sovietų valdymo laikotarpiu, bibliotekų „valymas". Si kartą pirmiausia buvo naikinama T. ir H. Manų, M. Anderseno Nek-sės, E. Remarko, P. Cvirkos, S. Nėries, I. Simonaitytės ir daugelio kitų autorių knygos.
Naciai labai suvaržė knygų leidybą. Per trejus metus išėjo iš spaudos, kartu su mokykliniais vadovėliais, vos 100 pavadinimų knygos bei brošiūros. Dalis jų buvo atspausdinta nelegaliai, be vokiečių valdžios leidimo. Valstybinės leidyklos (ypač jos
direktoriaus A. Kniukštos) pastangomis pasirodė B. Brazdžionio poezijos rinktinė „Per pasaulį keliauja žmogus", J. Maironio „Pavasario balsai", V. Kudirkos „Laisvos valandos", L. Dovydėno „Užrašai", J. Petruičio „Kaip jie mus sušaudė" ir kitos knygos. Labai skurdi buvo hitlerinės okupacijos metų periodinė spauda. Vietoj vokiečių valdžios uždaryto Kaune leisto dienraščio „Į laisvę" nuo 1943 m.'pradėjo eiti „Ateitis". Vilniuje ėjusią „Naująją Lietuvą" vokiečių valdžia padarė savo politikos ruporu. Be šių, Kaune buvo leidžiami keli savaitraščiai bei žurnalai (žymiausias jų — J. Keliuočio 1943—1944 m. redaguota „Kūryba"), taip pat Šiaulių, Panevėžio, Telšių, Marijampolės ir kai kurie kiti vietiniai laikraščiai, iš viso per 20 periodinių leidinių. Legali spauda buyo griežtai vokiečių cenzūruojama, ji negalėjo nagrinėti lietuviams aktualių politikos, ideologijos, kultūros klausimų. Šią spragą užpildė pogrindžio laikraščiai.
Per visus trejus nacių okupacijos metus Lietuvos žmonės buvo verbuojami darbams Vokietijos įmonėse, statyboms, karo transportui, aerodromų apsaugai. Iš pradžių buvo kviečiami savanoriai. Kadangi jų nedaug teatsirado (iki 1942 m. balandžio pabaigos — 1,5 tūkst.), vokiečiai griebėsi prievartos. 1942 m. gegužės 5 d., jiems reikalaujant, tarėjas J. Paukštys paskelbė 1919—1922 m. gimusių vyrų darbo prievolę. 1943 m. gegužės 23 d. A. Rozenbergas išleido potvarkį, įpareigojusį visus Rytų sričių gyventojus, vyrus nuo 15 iki 55, o moteris nuo 15 iki 45 metų, registruotis darbo įstaigose. Iš pradžių Lietuvai buvo nustatytas 30, o vėliau net 100 tūkst. darbininkų kontingentas. Žmonės šią prievolę boikotavo, todėl šaukiamieji buvo pristatomi prievarta. „O jeigu jie slapstosi,— skelbė 33-iasis darbo jėgos telkimo instrukcijos straipsnis,— tai kaip pakaitalas darbui į reichą imamas vienas arba keli šeimos nariai". Žmones gaudydavo gatvėse, turguose, traukiniuose, stotyse, kino teatruose, kavinėse, net bažnyčiose. Per visą okupacijos laiką iš Lietuvos, daugiausia iš rytinių apskričių, darbams į Vokietiją buvo išvežta apie 75 tūkst. žmonių35.
1941 m. liepos 11 d. A. Rozenbergas instrukcijoje Ostlando komisarui H. Ložei nurodė, jog Lietuvoje rasiniu požiūriu tinkamų germanizuoti gyventojų yra mažiau kaip pusė. Visų kitų vietas turėsią užimti kolonistai ■— pasižymėję vokiečių kariai, žuvusių karių palikuonys ir Pirmojo pasaulinio karo veteranai35. 1942 m. rugpjūtį esesininkų žurnalas vedamajame straipsnyje mažas tautas pavadino vandens lašais ant įkaitusio akmens ir citavo H. Himlerį: „Mūsų uždavinys yra ne germanizuoti Rytus senąja prasme, t.y. primesti ten gyvenantiems žmonėms vokiečių kalbą bei įstatymus, bet rūpintis, kad Rytuose gyventų tik vokiško, germaniško kraujo žmonės <...>. Iš fronto kario padaryti rytojaus kolonistą — gražiausias ir didžiausias uždavinys, kurį mums skirs likimas šiam karui pasibaigus". Ir tai nebuvo tušti žodžiai. Jau 1942 m. pradžioje Kaune įsikūrė tiesiogiai SS vadui Himleriui pavaldi Lietuvos kolonizavimo įstaiga (An-siedlungsstab), o vasario 4 d. Rytų krašto ministerijos ir SS atstovai pasirašė susitarimą dėl dalinio Lietuvos kolonizavimo. Pirmiausia vokiečius buvo numatyta įkurdinti Vakarų Lietuvoje, kad kolonistų ruožas nusidriektų nuo Rytprūsių iki „senųjų Ordino žemių11 (Latvijos ir Estijos).