Nepriklausomoje Lietuvoje sunyko tiktai metalo apdirbimo ir odų pramonė, t. y. šakos, kurios prieš karą daugiausia dirbo Rusijos rinkai.
Silpna buvo Lietuvos energetika. Nors tarpukariu ir pastatyta keletas didesnių elektrinių (Petrašiūnų, Rėkyvos, Bačiūnų), o elektros energijos gamyba padidėjo 14 kartų, elektra buvo labai brangi, ir 1939 m. ja naudojosi tiktai 19;% visų šalies gyventojų. Šiuo atžvilgiu Lietuva gerokai atsiliko nuo kitų kraštų. Menka buvo ir statybinių medžiagų pramonė.
Nors 4-ame dešimtmetyje gana sparčiai plėtojosi pramonė, Lietuvos Respublika buvo ir liko agrarinis kraštas. Centrinio statistikos biuro duomenimis, 1939 m. pramonės įmonėse dirbo bei amatais vertėsi tik 8,1, o žemės ūkiu — net 73,8% visų šalies gyventojų12. Tais pačiais metais pramonė ir amatai davė truputi mažiau kaip trečdalį (32,4%), o žemės bei miškų ūkis -daugiau kaip pusę (50,3%) nacionalinių šalies pajamų13.
Vienas didžiausių Lietuvos laimėjimų — palyginti stabili jos ūkinė padėtis ekonomikos nuoslūgio pasaulyje metais. Šalis sparčiai plėtojo prekybą su Vakarų valstybėmis ir nuolat prekių daugiau išveždavo, negu isiveždavo (1923—1939 m. prekių eksportas 185 mln. Lt pralenkė importą). 1928—1938 in., t. y. vos per 10 metų, Lietuvos dalis pasaulio prekyboje išaugo dvigubai (nuo 0,08 iki 0,16%). Prieš Antrąjį pasaulinį karą mūsų šalis tiekė į pasaulio rinką maždaug 5% viso linų pluošto, beveik 7% gyvų kiaulių, 3% bekono, beveik tiek pat sviesto14.
Lietuvos bankas kaupė auksą bei užsienio valiutą, gautą už kitoms valstybėms parduotas prekes. Valiutos atsargos 1922 m. sudarė 15 mln. Lt, o 1940 m. pradžioje — 69 mln. Lt. Dėl to lito kursas nepašlijo net didžiosios pasaulinės ekonomikos krizės metais. Lietuvos Respublikos valiuta buvo viena tvirčiausių pasaulyje, o jos vertė dolerio atžvilgiu net padidėjo (1929 m. 1 Lt buvo lygus 10, o 1939 m.— 16 JAV centų) 15.
Sparčiai plėtojantis žemės ūkiui bei pramonei, Lietuvos nacionalinės pajamos 1924—1939 m. išaugo beveik 2 kartus ir pasiekė
2,5 mlrd. Lt16.
Per 20 metų neatpažįstamai pasikeitė Lietuvos gyvenvietės, ypač miestai. Iš apleisto gubernijos centro ir tvirtovės miesto, dar 3-io dešimtmečio pradžioje neturėjusio’vandentiekio, kanalizacijos, šaligatvių ir net padoresnio viešbučio, Kaunas virto moderniu Europos didmiesčiu, jo gyventojų skaičius padidėjo nuo 70 iki 154 tūkst. (lenkų okupuotas Vilnius 1939 m. gyventojų turėjo mažiau negu prieš Pirmąjį pasaulinį karą). Gerokai ūgtelėjo ir kiti nepriklausomos Lietuvos miestai. 1939 m. Klaipėdoje gyveno 51 tūkst. (1923 m.— 30 tūkst.), Šiauliuose — 32, Panevėžyje— 27, Marijampolėje—16 tūkst. žmonių.
Daug buvo statoma ir kaimuose. Naujose vietose apsigyvendavo naujakuriai, iš sodžių į vienkiemius kėlėsi ūkininkai. 1919—1939 m. Lietuvos kaime buvo pastatyta per 100 tūkst. gyvenamųjų namų bei 180 tūkst. ūkinių pastatų 17. Naujuose gyvenamuosiuose namuose ūkininkai įrengdavo daugiau patalpų, dėdavo medines grindis (anksčiau būdavo molinė asla), didesnius langus, statydavo geresnės konstrukcijos krosnis. Pastatus dengdavo ne tik šiaudais, bet ir medinėmis lentelėmis, skarda, čerpėmis. Aplink naująsias sodybas žmonės veisė sodus, kurių 1930 m. buvo 30,2 tūkst. ha, o 1935 m.— 38,3 tukst. ha, t. y. beveik 1 procentas viso žemės ploto iB. Tačiau Lietuvos kaimas dar atsiliko nuo Latvijos ar Rytprūsių kaimų savo išvaizda: prastesnės sodybos, daugiausia šiaudiniais stogais, blogesni keliai.
Siekdami įrodyti „revoliucinės situacijos11 brendimą, sovietmečio istorikai bei ekonomistai labai išpūsdavo Lietuvos ekonominiu?’ sunkumus 1939 m. Žinoma, Klaipėdos netektis, prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, taip pat atgauto Vilniaus ekonominė našta kėlė nemažai problemų ir trumpam sutrikdė Lietuvos ūkinio gyvenimo ritmą. Tačiau nėra nė mažiausio pagrindo kalbėti apie ekonominę krizę, nes jau pirmajame 1940 m. pusmetyje sunkumai buvo įveikti.
Per 6 mėnesius šalies eksportas, palyginti su tuo pačiu
1939 m. laikotarpiu, padidėjo 20 procentų, o importas — 38 procentais. Buvo gyva ir vidaus prekyba. Lietuvos banko aukso ir užsienio valiutos atsargos 1940 m. sausio—birželio mėnesiais padidėjo nuo 69 iki 76 mln. Lt. \ valstybės biudžetą pirmąjį
1940 m. pusmetį įplaukė 212, o išleista buvo 167 mln. Lt (1939 m. per tą patį laikotarpį 150 ir 162 mln. Lt). 1940 m. pirmajame ketvirtyje dvigubai išaugo pramonės investicijos 19. Buvo pradėta statyti Turniškių (prie Vilniaus) elektrinė, 3 mln. Lt vertės Skirsnemunės cemento fabrikas, tiesiami Darbėnų—Šventosios ir Lentvario -Naujųjų Trąkų geležinkeliai bei Kauno—Vilniaus plentas, statomas Šventosios uostas. Norėdama paspartinti pramonės raidą, Ministrų Taryba 1940 m. pavasarį nutarė įsteigti Pramonės banką 20. Pramonės ir prekybos firmos turėjo sukaupusios didžiules žaliavų bei prekių atsargas, kurių užteko per sovietmetį ir dar šiek tiek liko pirmiesiems vokiečių okupacijos metams..
Lietuvos ūkio būklę vadinamosios Liaudies vyriausybės finansų ministras J. Vaišnoras 1940 m. liepos 12 d. taip apibūdino: „Mūsų bendra ekonomine padėtimi ir ūkio gyvenimo eiga nusiskųsti netenka. Tiek mūsų valstybės iždo būklė, tiek užsienio prekybos apyvarta, pasirodo, kur kas geresnė r.egu tuo pačiu laiku pernai" 21. Lietuvos ūkio raidą nutraukė sovietų okupacija.
Kultūros plėtra. Daugiausia nepriklausomybės laikotarpiu buvo nuveikta kultūros srityje. 1913 ir 1939 m. rodikliai yra tiesiog nepalyginami.
Pradžios mokyklas lankiusių vaikų skaičius tarpukariu padidėjo beveik 6 kartus (žr. 6 lentelę). Prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradžios mokyklas lankė tik 20 procentų vaikų, o baigdavo jas dar mažiau. 1930 m. Lietuvos Respublikoje buvo įvestas privalomas pradžios mokslas, o nuo 1933 m. miestuose bei mieste-
| 6 lentelėPradinis mokymas 1913—1939 m. | |||
|---|---|---|---|
| Metai | Mokyklos | Mokytojai | Mokiniai (tuksi.) |
| 1913 | 875 | 1 022 | 51,2 |
| 1919 | 1 036 | 1 232 | 45,5 |
| 1928 | 2 386 | 3 479 | 124,3 |
| 1939 | 2 335 | 5 578 | 298,4 |
| Lentelė sudaryta remiantis šaltiniais: Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis.—K., 1990.—P. 308, 314; LSM.— T. 11,— P, 71. | |||
liuose pradėta steigti aukštesniojo laipsnio 6 skyrių mokyklas (4 skyrius turėjo baigti visi vaikai, o aukštesniuosius lankė tie, kurie rengėsi stoti į gimnazijas).
1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, pusė Lietuvos gyventojų buvo beraščiai, pagal 1923 m. surašymą — trečdalis, o 1941 m. pradžioje užregistruota tik 181 tūkst. beraščių, kurie sudarė 6 procentus visų gyventojų22. Daugiausia beraščių buvo tarp vyresnio amžiaus žmonių, gimusių XIX a. pabaigoje—XX a, pradžioje, taip pat Vilniaus krašte, kuris 20 metų buvo okupuotas Lenkijos. Pateikti duomenys įgalina daryti išvadą, jog Lietuvos Respublikoje iš esmės buvo likviduotas neraštingumas.
4-o dešimtmečio pabaigoje pradžios mokyklas lankė visi vaikai.
Prieš Pirmąjį pasaulinį kają Lietuvos Respublikos teritorijoje (čia ir kitur duomenys apie mokyklas pateikiami be Klaipėdos krašto) buvo 15 gimnazijų ir 10 kitų vidurinių mokyklų bei progimnazijų; jose mokėsi 5—6 tūkst. mokinių, tarp kurių nedaug buvo lietuvių. 1938/39 mokslo metus Lietuvoje pradėjo 62 gimnazijos, 27 progimnazijos ir 146 specialiosios vidurinės bei aukštesniosios mokyklos. Jose dirbo 2,7 tūkst. mokytojų, mokėsi daugiau kaip 31 tūkst. moksleivių23.
Lietuvos Respublikos tautinių mažumų gyventojai naudojosi plačia kultūrine autonomija. Jie mokėsi gimtąja kalba ne tik pradžios, bet ir vidurinėje mokykloje, turėjo savo kultūros, sporto organizacijų bei draugijų. 1939 m. rudenį šalyje veikė 18 žydų, 1 rusų, 3 lenkų ir 2 vokiečių gimnazijos bei progimnazijos24. Visas jas finansiškai rėmė valstybė.