1942 m. vasaros pabaigoje Sakių, Marijampolės, Vilkaviškio, Kauno, Tauragės, Raseinių, Kėdainių, Šiaulių bei kitose apskrityse okupacinė valdžia pradėjo iškeldinti iš ūkių valstiečius, kurių žemė buvo skiriama kolonistams. Savininkai galėjo pasiimti tik I karvę, 1 kiaulę, 5 vištas, namų apyvokos daiktus ir po 15 kg maisto kiekvienam šeimos nariui. Nelegaliai ėjusi „Nepriklausoma Lietuva11 rašė: „Raudonieji naikino mūsų ūkininkus, paskelbę „kovą su buožėmis", rudieji mėto iš ūkių kolonizacijos sumetimais". ' Iškeldintiems ūkininkams buvo siūloma .žemės rytinėse apskrityse, atimtose iš lenkų bei gudų. 1942 m. lapkritį Lietuvoje jau gyveno 3,5 tūkst. vokiečių ūkininkų šeimų. Kolonistai buvo apginkluojami ir dažnai tapdavo vietos gyventojų skundikais.
Vokiečiai, daugiausia valdininkai, kūrėsi ir miestuose. Dėl to Kaune atsidūrė gatvėje keli tūkstančiai vietinių gyventojų šeimų. Lietuvos miestuose atsirado parduotuvių su užrašu „Nur fūer Reichsdeutsche", kurios aptarnavo vokiečių karius, valdininkus ir kolonistus. Tolesnę kolonizaciją pristabdė vokiečių kariuomenės nesėkmės frontuose.
Vokiečių laikraščiai jau buvo pradėję rašyti apie vokiškas Kauno šaknis. Esą vokiečių inžinieriai suradę gotikos pastatų. Mat gotiką nacių ideologai laikė vokiečių monopoliu, ir vietovė, kur stovėjo bent keli šio stiliaus pastatai, buvo skelbiama vokiečių statytu miestu. Kaunas buvo paverstas Kauen, Kėdainiai — Kedahnen, . Jurbarkas — Georgenburg, Vilkaviškis — Wolfsbur, Zarasai — Osersee...
Didžiausias ir šiurpiausias hitlerininkų nusikaltimas Lietuvoje— masinės žydų žudynės. Antisemitizmas — sudedamoji nacių ideologijos dalis. Todėl jie naikino žydus visuose užimtuose kraštuose. Neginčijamas taip^pat faktas, jog Lietuvoje žydų žudynės prasidėjo tik tada, kai atėjo vokiečiai, kurie iškart paėmė į savo rankas policiją, karinius lietuvių dalinius, visą valdžią ir todėl buvo atsakingi už tvarkos palaikymą krašte.
Jau nuo 1941 m. pradžios Vokietijoje iš gestapo, SD ir SS pareigūnų pradėta formuoti specialios paskirties grupes (Einsatz-gruppe), kurių uždavinys, kilus karui, buvo tvarkos palaikymo už-
в. Lietuva 1938—1953 metais. 113
Trontėje pretekstu žudyti SSRS teritorijoje komunistus, politrukus, partizanus, žydus, čigonus, psichinius ligonius. Baltijos kraštus kontroliavo „A“ grupės būriai, kuriems vadovavo brigadenfiu-reris V. Stalekeris (Stahlecker) 37. Birželio 18 d., t. y. dar karo išvakarėse, ypatingosios paskirties dalinių vadai gavo žodinį H. Himlerio nurodymą naikinti užimtoje SSRS teritorijoje minėtų kategorijų asmenis. Vos prasidėjus karui, birželio 24 d. Saugumo policijos ir SD operatyvinės ,,A“ grupės vadas V. Stalekeris įsakė Karaliaučiaus ir Tilžės gestapininkams žudyti žydus bei komunistus užimtoje Lietuvos teritorijoje38.
Birželio 25 d. su pirmuoju ,,A“ grupės būriu atvykęs į Kauną ir užmezgęs ryšį su Klimaičio partizanų būriu, V. Stalekeris surengė pirmąjį žydų pogromą39. Naktį Senamiestyje ir Vilijampolėje buvo nužudyti šimtai žmonių, sudeginta keliasdešimt namų. „Partizanų grupės vadui Klimaičiui pasisekė remiantis Į Kauną pasiųstos mažos pirmosios komandos nurodymais įvykdyti pogromą taip, kad neiškiltų į viešumą kokia nors vokiečių užduotis arba vokiečių iniciatyva",— rašys vėliau savo ataskaitoje V. Stalekeris40. Naciai norėjo viską pavaizduoti taip, tarsi vietos gyventojai patys atsiskaito „su savo „raudonaisiais engėjais" ir jų „tarnais — žydais".
Liepos 1 d. Kaune dislokuotas 3-iasis „A" grupės būrys gavo Iš Berlyno įsakymą pradėti Lietuvoje bolševikų ir žydų „valymo" akciją 4l. Vien liepos 6 d. VII forte iš kulkosvaidžių buvo .sušaudyta 2,5 tūkst. žydų. Liepos mėnesį Kaune įsikūrė ypatingoji oberštumfiurerio Hamąno vadovaujama grupė, kuri rinko iš visos Lietuvos žydus, telkė juos didesniuose miestuose ir ten žudė42. Iki spalio vidurio Lietuvoje buvo nužudyta daugiau kaip 70 tūkst., o iki lapkričio pabaigos — apie 120 tūkst. žydų43. Be ypatingosios „A" grupės, žudynes vykdė 11-asis vokiečių rezervinės karo policijos batalionas, taip pat iš vietos savanorių ir lietuvių savisaugos batalionų karių sudarytos komandos.
1941 m. rudenį mažesniuose Lietuvos miestuose bei miesteliuose žydų jau nebuvo, o likę gyvi Vilniaus, Kauno ir Šiaulių žydai buvo uždaryti į getus, kur jų taip pat laukė mirtis, tiktai lėtesnė. Vilniaus žydai buvo šaudomi Paneriuose, Kauno — IX forte, Šiaulių — Kužių apylinkėse. Vilniaus getas likviduotas 1943 m. rudenį, likę gyvi jo gyventojai buvo išvežti į Maidaneko, Osvencimo bei kitas koncentracijos stovyklas. 1944 m. liepos pradžioje Kauno gete (Vilijampolėje) dar buvo likę 7 tūkst. žmonių, iš kurių 2 tūkst. buvo sušaudyti arba sudegė gyvi likviduojant getą, o kiti — išvežti į Štuthofą ir Dacham
Karo išvakarėse Lietuvoje gyveno maždaug 215 tūkst. žydų, sudariusių per 7 procentus visų gyventojų. Iš jų liko gyvi — pirmosiomis karo dienomis spėję pasitraukti į Rusiją, išsislapstę arba sulaukę karo pabaigos lageriuose — apie 20 tūkstančių. Tad buvo sunaikinta apie 200 tūkst., maždaug 90 procentų visų
Lietuvos žydų. Pagal tai Lietuva užėmė pirmą vietą tarp visų nacių okupuotų kraštų.
Žurnalistas ir kultūrologas B. Kviklys taip aprašė žydų žudynes: „Paskirtose vietose buvo iškasami ilgi gilūs grioviai masiniams kapams. Prie jų suvaromi žydai — vyrai, moterys, vaikai. J juos šaudoma iš šautuvų, kulkosvaidžių, pistoletų. Sužeistieji pribaigiami šautuvų buožėmis, lazdomis, durtuvais, peiliais. Kūdikiai perveriami šautuvų durtuvais ir verčiami j duobes ant jų tėvų lavonų. Kartais gyvus duobėse kalkėmis užpildavo. Nuo gyvų ir mirusių lavonų nusegdavo laikrodžius, papuošalus, nuimdavo žiedus, akinius, išimdavo net auksinius dantis, nuvilk-davo drabužius. Visą tą mantą rūšiuodavo ir siųsdavo j Vokietiją, kai ką kareiviai išmainydavo į samagoną <...>. Lietuvos žemė turbūt niekada nesugėrė tiek daug nekalto kraujo".44 „Dabar aš žinau, jog Dievo nėra, nes jeigu jis būtų, neleistų daryti to, ką aš vakar mačiau",— po vienų tokių žudynių 1941 m. rudenį rašė laiške žmonai vokiečių kareivis iš Kauno.
Sovietų istoriografija tvirtino, jog naikinant žydus hitlerininkams talkino „lietuviškieji nacionalistai". Iš esmės tai melas, nes faktai rodo ką kita. 1941 m. birželio pabaigoje generolai S. Pundzevičius bei M. Rėklaitis, Laikinosios vyriausybės įpareigoti, iškvietė minėtąjį Klimaitį ir įspėjo jį nedalyvauti žydų naikinimo akcijose45. Liepos viduryje gen. S. Raštikis atkreipė vokiečių karo komendanto Kaune gen. Pohlio bei užnugario kariuomenės dalinių Lietuvoje vado gen. K. Rocgues dėmesį, jog lietuvių tauta bei Lietuvos vyriausybė labai susirūpinusios vokiečių akcija prieš žydus ir prašo ją sustabdyti 46. To paties generalinį komisarą A. Rentelną spalio pabaigoje prašė Kaune vykusi Lietuvos vyskupų konferencija 47. 1942 m. rudenį žydų žudynes pasmerkė įgulos bažnyčioje sakytame pamoksle vyskupas V. Briz-gys. Prieš žydų žudymą taip pat protestavo 1942 m. lapkričio 14 d. A. Rentelnui įteiktame memorandume įžymūs lietuvių tautos veikėjai: buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas K. Grinius bei buvusieji ministrai kun. M. Krupavičius ir prof. J. Aleksa. Žydus slapstė, gelbėdami juos nuo mirties, P. Baublys, S. Binkienė, S. Čiurlionienė, Kutorgų, Landsbergių, Zubovų ir daugelis kitų šeimų. Keliasdešimt Vilniaus geto kalinių slapstė Istorijos archyvo Vilniuje direktorius kun. J. Stakauskas. Žydai taip pat buvo slepiami po didžiuoju Telšių katedros altoriumi. Jeruzalėje žydų gelbėtojų giraitėje Lietuvos žmonių garbei pasodintas ne vienas medis.