Pasyvioji lietuvių rezistencija reiškėsi šiomis formomis:
1) vokiečių organizuojamų Lietuvoje kariuomenės dalinių boikotavimu,
2) slapstymusi nuo išvežimo į reicho darbus,
3) žemės ūkio prievolių nevykdymu,
4) sabotažu pramonėje bei transporte,
5) tautinės kultūros, kultūros ir švietimo įstaigų išlaikymu,
6) nacių persekiojamų žmonių — žydų, sovietinių karo belaisvių, lietuvių karo prievolininkų šelpimu bei slapstymu,
7) nacių talkininkų bei tautos išdavikų demaskavimu55.
Svarbiausias rezistencinės veiklos metodas buvo antinacinė
propaganda, varyta per nelegalią spaudą, kuri pasiekdavo tolimiausius Lietuvos kampelius ir turėjo didelį autoritetą tarp žmonių, o jos nurodymai padėdavo jaunimui apsispręsti. H. Žemelis prisimena, kad vokiečių valdžiai išleidus kokį potvarkį ar paskelbus kokią registraciją, visi laukdavo, ką pasakys dėl to pogrindis.
Pati reikšmingiausia antinacinės veiklos akcija buvo vokiečių organizuotų karinių dalinių Lietuvoje sužlugdymas. Pirmaisiais karo metais naciai vietos gyventojus laikė nevertais „garbės" tarnauti vermachte; jie tiko tik kaip darbo jėga. Tačiau nesėkmės frontuose privertė keisti požiūri. 1943 m. žiemą, jau po Stalingrado katastrofos, Lietuvos generalinėje srityje vokiečiai paskelbė 1919—1924 m-, gimusių vyrų registraciją į lietuvių SS legioną. Kituose kraštuose ši akcija davė pusėtinų rezultatų. Prancūzijoje i SS dalinius buvo sutelkta 100 tūkst., Belgijoje — 60 tūkst. vyrų. Lietuvoje atsirado tik 286 savanoriai. Pasak gen. S. Raštikio, stipri lietuvių pogrindžio spauda pasisakė prieš. SS legioną. Lietuviai studentai nutarė neiti į legioną. Jų pavyzdys užkrėtė moksleivius ir kitus jaunuolius. Visos vokiečių pastangos susilaukė visiško lietuvių boikoto. ,,Beveik visos vasalinės tautos, net latviai ir estai, tokius legionus arba SS divizijas turėjo. Lietuva — ne. Jokiuose vokiečių karo pranešimuose lietuviai nebuvo minimi kaip tauta, kovojanti Vokietijos pusėje",— rašė H. Žemelis56. Ne ką sėkmingesnės buvo ir vėlesnės Lietuvos vyrų mobilizacijos.
Reikia sutikti su B. Raila, jog „išskyrus labai negausius komunistinės ideologijos likučius ir sovietinius desantininkus, lietuvių tauta nacių okupacijos laikotarpiu nepaprastai vieningai siekė atkurti valstybės nepriklausomybę"57. Deja, vienybės trūko lietuvių politikams.
LAF-ui trumpam laikui buvo pavykę suvienyti visas patriotines jėgas nepartiniu pagrindu. Tačiau jau po Birželio sukilimo, o ypač vokiečiams uždarius LAF-ą, patriotai aktyvistai j nelegalias organizacijas pradėjo burtis partiniu-ideologiniu pagrindu. Vieni buvusio LAF-o nariai, daugiausia tautininkiškos pakraipos (K. Brunius, J. Deksnys, J. Valiulis, S. Žakevičius bei kt.), atgaivino iki 1941 m. pavasario savarankiškai veikusią Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą (LLKS), kiti, katalikiškos srovės veikėjai (J. Ambrazevičius, A. Darnusis, A. Maceina, Z. Ivinskis ir kt.), nuo 1941 m. pabaigos pradėjo kurti naują nelegalią Lietuvių fronto (LF) organizaciją. I^LKS nuo 1942 m. rudens leido nelegalų laikraštį „Laisvės kovotojas", o nuo 1943 m. pradžios savo laikraštį „į laisvę" turėjo ir Lietuvių frontas. 1942 m. pogrindžio organizacijų padaugėjo. Atgiję valstiečiai liaudininkai nuo birželio pradžios pradėjo leisti „Nepriklausomą Lietuvą", vieną svarbiausių pogrindžio laikraščių. Kazys Veverskis suorganizavo Lietuvos laisvės armiją (LLA) — karinę organizaciją, vienijusią daugiausia buvusios Lietuvos armijos karius, o buvęs „Naujosios Romuvos" redaktorius, vienas iš krikščionių demokratų ideologų Juozas Keliuotis įkūrė Lietuvių vienybės sąjūdį (LVS), jungusį katalikiškos pasaulėžiūros akademinį jaunimą. Be šitų, anot H. Žemelio, buvo ir kitų, mažesnių pavienių organizacijų, leidusių savo spaudą, turėjusių radijo imtuvus, narių ir rėmėjų.
Visos pogrindžio organizacijos siekė tų pačių tikslų (atkurti nepriklausomybę), kovojo su tais pačiais priešais (Sovietų Sąjunga ir nacistine Vokietija), naudojo tuos pačius kovos metodus (pasyvų pasipriešinimą), tačiau sudaryti bendrą rezistencinių jėgų vadovybę sekėsi sunkiai, nes jos skirtingai įsivaizdavo nepriklausomą Lietuvą. Bet svarbiausia kliūtis susivienyti buvo partijų ir frakcijų ambicijos, ginčai, kas vadovaus, kas vadovybėje turės daugiau vietų (posakis „du lietuviai — trys partijos* atsirado vokiečių okupacijos metais). 1943 m. Lietuvoje buvo du antinacinės rezistencijos centrai: krikščioniškoji Tautos taryba ir liaudininkų, socialdemokratų, tautininkų bei nacionalistų Vyriausiasis lietuvių komitetas (VLK-as). Po ilgų ir sunkių derybų lapkričio 25 d. abu centrai pagaliau susijungė į Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK-ą). Jo pirmininku tapo S. Kairys (socialdemokratas), vicepirmininkais — A, Darnusis (krikščionis demokratas) ir B. Gaidžiūnas (tautininkas), nariais — J. Audėnas (liaudininkas), K. Brunius (nacionalistų partija), J. Deksnys (LLKS) ir kt.
Iki nepriklausomybės atkūrimo VLIK-as turėjo vykdyti nelegalios Lietuvos vyriausybės funkcijas: vadovauti tautos kovai dėl valstybės atkūrimo, atstovauti Lietuvai ir ginti jos reikalus užsienyje. Tačiau sunkiai pasiekta vienybė iš esmės buvo formali. Nebuvo sudaryta vieninga karinė organizacija bei centrinė karinė vadovybė. Neįėjo į VLIK-ą Lietuvos laisvės armija, kai kurios kitos rezistencinės organizacijos, o susivienijusios nepasitikėjo viena kita ir toliau varžėsi dėl įtakos vadovybėje. Veiklus antinacinės rezistencijos dalyvis J. Valiulis 1944 m. kovo 20 d. rašė A. Vokietaičiui, kad nedarbingumo vėžys smarkiai graužia VLIK-o pastatą, vyksta rivalizacija, konkretus darbas nė per plauką nepagerėjo58. Tik po 3 mėnesių, 1944 m. vasario 16 d. pasirodė pirmasis viešas VLIK-o pareiškimas. Be kelių deklaracijų, nieko konkretaus nebuvo nuveikta ir vėliau.
Artėjant prie Lietuvos sienos Raudonajai armijai ir plečiantis rytinėse apskrityse teroristinei sovietinių partizanų bei Armijos krajovos veiklai, aktuali darėsi Lietuvos kariuomenės dalinių kūrimo problema. „Apie lietuviškų ginkluotųjų pajėgų organizavimą šiandien kalbama visur, kur susirenka bent du žmonės <...>,— rašė pogrindžio spauda.— Visuomenė pritaria organizavimui ginkluotos jėgos, kuri būtų skirta Lietuvos teritorijai ir jai artimoms sritims nuo bolševikų ginti*59. VLIK-as pritarė visuomenės veikėjų bei generalinių tarėjų idėjai sukurti lietuviškąją diviziją. Vokiečiai, apie tai anksčiau nenorėję ir girdėti, blogėjant reikalams frontuose, pasidarė nuolaidesni. 1944 m. vasario 13 d. gen. P. Plechavičius ir SS bei policijos vadas Jeckelnas pasirašė kompromisinį susitarimą: kovai su besiplečiančiu banditizmu steigiama savanorių Vietinė rinktinė, kuriai vadovaus lietuvių karininkai, tačiau jos vadas (gen. P. Plechavičius) bus atsakingas vokiečių įstaigoms. Naciai pasižadėjo rinktinę apginkluoti, nesiųsti jos iš Lietuvos, taip pat nevežti krašto žmonių darbams į Vokietiją.
Lietuvių tauta pritarė savų kariuomenės dalinių kūrimui. Vos per kelias savaites į Vietinę rinktinę užsiregistravo 30 tūkst. savanorių, iš jų buvo sudaryta 15 batalionų po 750 vyrų kiekviename. Tačiau jau kovo mėnesį paaiškėjo, kad naciai gen. P. Plechavičių apgavo: pareikalavo duoti dešimtis tūkstančių darbininkų ir net skelbti visuotinę vyrų mobilizaciją į vokiečių kariuomenę. Lietuviams sabotuojant nacių reikalavimus', gegužės viduryje gen. P. Plechavičius ir keliasdešimt aukštesniųjų karininkų buvo suimti ir išsiųsti į Salaspilio (Latvijoje) koncentracijos stovyklą. 3 tūkst. Vietinės rinktinės karių buvo išgabenti darbams į Vokietiją, tačiau dauguma jų išsibėgiojo ir pradėjo slapstytis. Dar prieš tai, balandžio pabaigoje— gegužės pradžioje Kaune gestapas suėmė daugumą VLIK-o bei LLKS vadovybės narių (K. Bieliuką, K. Brunių, J. Deksnį, B. Gai-džiūną, J. Valiulį, J. Katilių, A. Tumėną, A. Damušį), taip pat daugelį pogrindžio spaudos darbuotojų.