Kartu su besitraukiančia Raudonąja armija į SSRS evakua-vosi apie 23 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš jų daugiau kaip
2,5 komunistų (53 procentai visų narių), per 2 tūkst. komjaunuolių, nemažai sovietinių pareigūnų (tarp jų 160 NKGB ir
1,2 tūkst. NKVD darbuotojų)60, aktyvistų, jų šeimų narių61. Rugpjūčio pabaigoje Maskvoje buvo sudaryta LKP (b) CK teisėmis veikusi 7 asmenų grupė (A. Sniečkus, N. Pozdniakovas, A. Guzevičius, M. Gedvilas, J. Paleckis, N. Gridinas, I. Meskupas), kuri vadovavo komunistiniam pogrindžiui Lietuvoje ir rūpinosi karinių lietuviškų Raudonosios armijos dalinių organizavimu.
Pirmosios diversantų grupės į Lietuvą buvo atsiųstos jau 1941 m. liepos—rugpjūčio mėnesiais. Tačiau beveik visus jų narius sunaikino vokiečiai ir policija. LKP CK duomenimis, nuo karo pradžios iki 1943 m. pabaigos į Lietuvą dirbti pogrindžio darbą buvo atsiųsti 175 komunistai, maždaug 100 komjaunuolių bei 70 nepartinių aktyvistų.62 Dar 100 „parašiutininkų" nusileido 1944 m. pirmame pusmetyje. Sovietų istorikai gerokai per-dėdavo ne tik kovinius komunistinių partizanų nuopelnus, bet ir padidindavo jų skaičių tvirtindami, kad jis siekė daugiau kaip 10 tūkst. Sovietų partizanų štabo duomenimis, 1944 m. birželį Lietuvoje veikė 56 būriai, kuriuose kovojo 3,9 tūkst. partizanų: 1386 lietuviai, 1475 rusai, 676 žydai, 367 kitų tautybių žmonės. Daugiau kaip ketvirtadalis sovietų partizanų buvo iš stovyklų pabėgę karo belaisviai.
1942 m. lapkritį SSRS Valstybės gynimo komitetas sovietų partizanams Lietuvoje vadovauti Maskvoje įsteigė Lietuvos partizaninio judėjimo štabą, kurio viršininku paskyrė A. Sniečkų, o jo pavaduotoju LKP CK Organizacinio skyriaus vedėją D. Su-pikovą. Partizanų veiklai Lietuvoje vadovauti buvo sudaryta M. Sumausko ir G. Zimano vadovaujama operatyvinė LKP CK grupė, 1943 m. pavasarį įsikūrusi prie Naručio ežero Baltarusijoje, o nuo rudens persikrausčiusi į pietryčių Lietuvą.
Apie sovietų partizanų moralę galima spręsti iš 1943 m. gegužės 11 d. ,,drg. Jurgio" {G. Zimano) laiško A. Sniečkui: ,,Iš gyventojų dažnai atima ne tik drabužius bei maisto produktus (nors gyventojai nustatyta tvarka aprūpina brigadas), bet ir žiedus, pinigus, laikrodžius <...>. Taip pat labai paplitęs girtuokliavimas. Samagoną varo ir patys partizanai, ir gyventojus verčia <...>. Kas neduoda, tam grasina ginklu, veda sušaudyti, muša" M. Tiesa, G. Zimanas rašė apie Baltarusijos partizanus. Tačiau tas pats darėsi ir Lietuvoje. 1944 m. birželio 19 d. LKP CK Ypatingasis skyrius informavo A. Sniečkų: ,,<...> iki pastarųjų dienų partizanų būriuose nusikalstami veiksmai prieš vietos gyventojus ne mažėjo, o didėjo. Pasitaikydavo plėšikavimo, išžaginimo ir nužudymo faktų".64
Nors sovietų partizanų būriai šventvagiškai buvo pasivadinę Gražinos, Margirio, Žalgirio, Kęstučio, Vytauto, „Laisvosios Lietuvos" vardais, tačiau jų tikslas buvo ne atkurti Lietuvos nepriklausomybę, o grąžinti ją atgal į Kremliaus imperiją. Sprogdindami traukinius, žudydami vokiečių pareigūnus, jie užtraukdavo nacių kerštą nekaltiems aplinkiniams gyventojams.
1943 m. buvo sudeginti Fermos (Trakų apskrityje), Lazdėnų (prie Vievio), Miliūnų, Lauciūnų, Slapeikių (Rokiškio apskrityje), Sarkiškių (Valkininkų valsčiuje) bei kiti kaimai. Dalis jų gyventojų buvo išžudyta, kiti išvežti darbams į Vokietiją.
1944 m. birželio 3 d. sovietų partizanams nužudžius 5 vokiečius, esesininkai sudegino Pirčiupius. Liepsnose žuvo arba buvo nušauta 119 šio kaimo gyventojų.
Raudonieji partizanai kovojo ne tik su vokiečiais, bet žudė ir lietuvių savivaldos pareigūnus, terorizavo savigynos būrius kūrusių kaimų gyventojus. 1944 m. sausio 29 d., keršydami už ginkluotą priešinimąsi, jie sudegino Kaniūkų (Jašiūnų Valsčiuje) kaimą ir nužudė 36 bei sunkiai sužeidė 14 jo gyventojų. Balandžio 12 d. sovietų partizanų „Už tėvynę" būrys, vadovaujamas kapitono Sergejevo, sudegino Trakų apskrities Onuškio valsčiaus Bakaloriškių kaimą ir nužudė 18 jo vyrų65. Birželio 24 d. Musteikos kaime (Marcinkonių valsčiuje) buvo nužudyta 14 vyrų.
1941 m. gruodžio 18 d. SSRS Valstybės gynimo komitetas, prašant LKP Centro Komitetui bei Lietuvos TSR vyriausybei, nutarė kurti 16-tąją lietuviškąją Raudonosios armijos šaulių diviziją. Jos branduolį sudarė pirmosiomis karo dienomis iš Pabradės į Rusiją išvaryti 29-ojo teritorinio korpuso kariai bei Vilniaus pėstininkų karo mokyklos kursantai. 1942 m. LKP Centro
Komitetas į šią Pavolgyje kuriamą diviziją taip pat nusiuntė per 7 tūkst. jaunesnio amžiaus iš Lietuvos evakuavusių vyrų. Visuose sovietmečio istorijos vadovėliuose rašoma, jog 16-oji divizija kovos krikštą gavo 1943 m. prie Aleksejevkos {Oriolo srityje), o užsigrūdino prie Kursko. Iš tikrųjų tie mūšiai, ypač pirmasis, labiau priminė skerdynes. Dėl nepakankamo parengimo ir apginklavimo bei vadovybės (daugiausia divizijos vado gen, F. Baltušio-Zemaičio) nemokšiškumo žuvo 3,4 tūkst., buvo sužeisti 8,4 tukst., ir dingo be žinios-— daugiau kaip 400 divizijos karių66. 16-oji divizija lietuviška buvo sąlyginai, nes 1944 m. pradžioje iš 5,1 tūkst. jos karių, (be 2150 karių, buvusių 2-ame atsargos batalione Balachnoje) 32,3 procento buvo lietuviai, 39,9 procento — rusai, 22 procentai — žydai67. Papildyta kitų sovietinių respublikų vyrais, 16-oji šaulių divizija tęsė savo kovų kelią, kuris, deja, vedė ne j Lietuvos laisvę.
NUORODOS
I Išsamiau apie karo veiksmus Lietuvos teritorijoje žr.: Škirpa K. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti.— Vašingtonas, 1973.— P. 282—298.
- Skebėra K. Reikėjo mūsų kančių.— V., 1990.— P. 8.
3 1 laisvę.— 1984.—Nr. 91 — P. 59.
4 Škirpa K- Min. veik.— P. 323.
5 Rimkus V. Lietuvių sukilimas Vilniuje 1941 m.— Londonas, 1984.
6 Į laisvę.— 1941.— Liepbs 11, 15, 21.
■ Lietuvos aidas.— 1993.— Sausio 15.
8 Raila B. Dialogas su lietuviais.— Čikaga, 1960.— P. 63.
9 Į laisvę.— 1984.— Nr. 91,—P. 60.
10 Masinės žudynės Lietuvoje.—T. 1.— V., 1965.— P. 87.
II Nepriklausoma Lietuva.— 1942.— Nr. 11—12; 1943.— Nr. 15—16.
12 Naujoji Lietuva.— 1941.— Birželio 29.
13 Į laisvę.— 1941.— Birželio 24.
14 Rukšėnas K■ Hitlerininkų politika Lietuvoje 1941—1944 m. Disertacija
istorijos mokslų kandidato laipsniui įgyti.— V., 1970. // MA CB rankraščių skyrius.— F. 26—1475.
15 Mastinės žudynės Lietuvoje.—T. 1,— P. 330.
16 Škirpa K. Min. veik.— P. 482.
17 Lietuvos Laikinosios Vyriausybės įstatymai,— P. 49—51.
18 Škirpa K. Min. veik.— P. 444.
19 Škirpa K. Min. veik.— P. 348; Bubnys A. 1941 m. birželio sukilimas ii