Lietuvos Laikinoji vyriausybė // Zailtvykslė.— Nr. Ii.— P. 38—39.
20 Škirpa K. Min. veik.— P. 456—457.
21 [ laisvę.—1942.—Kovo 30; LE.—T. 15,—P. 463.
22 Masinės žudynės Lietuvoje.— T. 1.— P. 22.
23 Škirpa K- M-in. veik.—P. 520—521.
24 Į laisvę.— 1941.— Lapkričio 22.
25 Ten pat.— 1941.— Spalio 30.
26 Vėliau vidaus reikalų tarėju buvo paskirtas J. Narakas.
27 Sūduvis N. Vienų vieni.— 1964.— P. 42—43.
28 } laistę.— 1941.— Rugpjūčio 20.
29 Ketvirtis amžiaus socializmo keliu.— V., 1965.— P. 49—50.
SD Nepriklausoma Lietuva.— 1944.— Nr. 1. (37).
31 Kviklys B. Lietuvių kova su naciais.— 1946.— P. 13—14.
32 Ketvirtis amžiaus...—P. 5.1.
33 LVVOA.—F. 3377.—Ap, 58,—B. 271,—L. 40.
♦
34 Ateitis.— 1943.— Rugpjūčio 3.
35 Sūduvis N. Min. veik.— P. 64.
36 Нюрнбергский процесс,—T. t.— M., 1965.— C. 213.
37 Masinės žudynės...— T. 1,— P. 329—330.
38 Rukšėnas K■ Min. veik.— P. 94.
39 Masinės žudynės...— T, 1.— P. 11; Rukšėnas K- Min. veik.—P. 94.
40 Ten pat.
41 Rukšėnas K. Min. veik.— P. 91.
42 LE.— T. 7.—P. 193; Masinės žudynės...— T. 1.— P. 138,
43 Masinės žudynės...— T. 1.— P. 131—137.
44 Kviklys B. Min. veik.— P. 16—20.
45 Brazaitis I. Vienų vieni.— V., 1990.— P. 143.
46 Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos.— T. 2.— P. 306—307.
47 Brazaitis J. Min. veik.— P. 143.
48 LVVOA.—F. 3377,—Ap. 58,—B. 176.—L. 50.
49 Išsamiau apie lietuvių kovą su naciais žr.: Bubnys A. Lietuvių rezistencija 1941—1944 m.— V., 1991.
50 Matulionis J. Neramios dienos.— Torontas, 1975.— P. 122.
51 Žemelis H. Okupantų replėse.— P. 13.
52 Nepriklausoma Lietuva.— 1942.— Nr. 9.
53 Laisvės besiekiant.— Čikaga, 1983.-—P. 9—10.
54 Brazaitis J. Min. veik.— P. 108.
55 Bubnys A. Į laisvę: lietuvių antinacinis pasipriešinimas 1941—1944 m. [Į Pergalė.— 1990.— Nr. 3.
56 Žemelis H. Min, veik.— P. 52—53.
57 Raila B. Dialogas...— P. 71.
58 Laisvės besiekiant.— P. 295.
59 Į laisvę.— 1944.— Balandžio 3.
60 LVVOA.—F. 1771,—Ap. 5,—B. 102,—L. 191 (NKVD 1942 m. duomenys).
lil Ten pat.—B. 48,—L. 5; B. 100,—L. 1—3; Ap. 6,—B. 32,—L. 19; Ap. 7.—B. 172,—L, 8. (1941 m. rudens A. Sniečkaus ataskaita, 1942 m. balandžio mėn. N. Gridino pažyma, LKP CK Kadrų skyriaus duomenys).
83 Ten pat.—Ap. 6,—B. 39,—L. 2, 27.
63 Ten pat.—B. 40,—L. 200.
64 Ten pat.—Ap. 7,—B. 195,—L. 61.
65 Ten pat.—B. 116.— L. 16—19 (sovietinių partizanų štabo 1944 m. balandžio mėnesio žinių suvestinė).
86 Ten pat.— B. 312,—L. 1—4 (LKP CK Karinio skyriaus vedėjo P. Jakovlevo 1944 m. pradžios pažyma Centro Komitetui).
67 Ten pat.
V SKYRIUS ANTROJI SOVIETŲ OKUPACIJA. POKARIO LAIKOTARPIS (1944-1953 m.)
Antrojo pasaulinio karo metais bei pokario laikotarpiu Lietuva patyrė didžiulių demografinių nuostolių, savo mastu prilygstančių XVII a. antrosios pusės ir XVIII a. pradžios kataklizmams. Dėl to įš esmės pasikeitė kiekybinė ir kokybinė, ypač tautinė, krašto gyventojų sudėtis.
1941 m. sausio 10 d. Maskvoje buvo pasirašytas SSRS ir Vokietijos vyriausybių susitarimas dėl Vokietijos piliečių bei vokiečių tautybės asmenų perkėlimo iš Lietuvos TSR į Vokietiją, o Lietuvos piliečių bei lietuvių, rusų ir baltarusių tautybių asmenų — iš Vokietijos į Lietuvą. Remiantis šiuo susitarimu, vasario-kovo mėnesiais iš Lietuvos į Vokietiją išvyko 53 tūkst. gyventojų, o iš Klaipėdos ir Suvalkų kraštų atsikėlė gyventi 12 tūkst. lietuvių ir 9,3 tūkst. rusų bei baltarusių. Tarp Lietuvą palikusių žmonių nemažai buvo ir vokiečiais užsirašiusių lietuvių. kurie tik tokiu būdu galėjo išsigelbėti nuo bolševikų teroro. Per pirmąjį sovietmetį beveik 20 tūkst. žmonių buvo išvežta iš Lietuvos į Rusiją kaip tremtiniai ar politiniai kaliniai.
Lietuva prarado daug žmonių hitlerinės okupacijos metais. Naciai sunaikino beveik visus žydus, iš viso apie 200 tūkst. žmonių. Be to, frontuose ir pačiame krašte žuvo arba buvo nužudyta keliasdešimt tūkstančių kitų tautybių Lietuvos gyventojų.
Baigiantis karui, daug Lietuvos gyventojų atsidūrė Vakarų Vokietijoje. Vieni jų buvo atvežti darbams ir po karo negrįžo namo. o kiti atbėgo patys, išsigandę į Lietuvą įžengusios Raudonosios armijos. Visi jie tapo tremtiniais, žmonėmis be tėvynės. Po karo amerikiečių, anglų ir prancūzų zonose gyveno 64 tūkst. lietuvių L Tauta patyrė ir intelektualinį nuostolį, nes į Vakarus pasitraukė daug Lietuvos inteligentų. Emigracinio Lietuvos Raudonojo kryžiaus duomenimis 2, 1947 m. Vakarų Vokietijoje glaudėsi:
5,5 tūkst. ūkininkų,
250 kunigų,
548 karininkai, beveik 300 gydytojų,
150 inžinierių,
225 teisininkai,
220 aukštųjų mokyklų dėstytojų,
600 mokytojų,
4,2 tūkst. mokinių,
2,0 tūkst. studentų.
Vakaruose atsidūrė 60 procentų visų Lietuvos rašytojų draugijos narių, bent pusė dailininkų, muzikų, kitų meno šakų žmonių, taip pat didesnė dalis mokslininkų. Pasak B. Railos, „ačiū Dievui, pavyko išsigelbėti beveik visam lietuviškam elitui, o kur elitas, ten juk tikroji tautos esmė, jos pulsas, širdis, smegenys <...>. Beliko manyti, kad užsieniuose esama kažkas visiškai panašaus j mažąją Lietuvą11. Su tokiu optimizmu vargu ar galima sutikti. Matyt, labiau teisingi kiti B. Railos žodžiai: „Tautos gyvenime tai jau buvo ne išpjova, o geriausio kraujo nuleidimas iki pavojingo laipsnio113.
Tragišką Lietuvių padėtį DP (deplaced persons — perkeltųjų asmenų) stovyklose atskleidžia J. Brazaičio aprašytas epizodas: „— Lietuviai? Jokių reikalų! Eikit sau pas vokiečius,— pareiškė DP kapitonas lietuvių tremtinių atstovui. Pamatęs lietuvį nustebusį, kietai pridūrė:
— Taip, pas vokiečius. Su vokiečiais surišot savo likimą, dabar su jais likimu ir dalinkitės.
— Kaip tai savo likimą surišom? — paklausė nustebęs lietuvis.
— Yes, norit aiškiau? Gerai. Jūs esat hitlerininkai, nacius rėmėt, su jais prieš sąjungininkus kariavot, nacizmą skelbėt ir vykdėt, nuo sąjungininkų pas nacius atbėgot... Tai dabar į juos ir kreipkitės114.
1947 m. birželio 9 d. LKP CK priėmė nutarimą „Apie propagandą tarp Lietuvos TSR piliečių, esančių nesovietinėse zonose Vokietijoje ir Austrijoje, taip pat kitose šalyse11, kuriuo įpareigojo specialiai iš LKP CK, SSRS Valstybės saugumo ministerijos (MGB) ir Vidaus reikalų ministerijos (MVD) atstovų sudarytą komisiją raginti visuomenės veikėjus, žinomus intelektualus, taip pat repatriantus rašyti laiškus, kviečiančius Vakaruose esančius lietuvius sugrįžti į tėvynę. 1948 m. vasario 7 d. specialiai užsienio lietuviams leistas laikraštis „Tėvynės balsas11 paskelbė „Lietuvių inteligentų atsišaukimą į karo audros išblaškytus tautiečius11, kuriame, be kita ko, buvo sakoma: „Tik savo tėvynėje Jūs atgausite žmogaus vertę ir šviesios ateities perspektyvas. Materialiniai rūpesčiai grįžusiems nesukels problemos: vyriausybė jums padės vėl įsikurti tėvynėje <...>. Neti-