Pagal karo bei pokario metų demografinius nuostolius Lietuva tarp Europos šalių atsiliko tik nuo Baltarusijos. Prieškarinį lygi Pagal gyventojų skaičių kraštas pasiekė tiktai 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių sandūroje, try. praslinkus 25 metams nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Kaip karo bei pokario metais pasikeitė tautinė Lietuvos gyventojų sudėtis, rodo žemiau pateikti duomenys (procentais):
129
| Tautybė | 1941 m.1 | 1959 m. |
| Lietuviai | 71,0 | 79,3 |
| Lenkai | 13,0 | 8,5 |
| Žydai | 7,0 | 0,9 |
| Vokiečiai | 5,42 | 0,4 |
| Rusai | 2,4 | 8,5 |
| Kiti | 1,2 | 2,4 |
| 1 Orientaciniai duomenys.2 Kartu su Klaipėdos krašto lietuvininkais. | ||
9. Lietuva 1933—1953 melais.
2. RAUDONOSIOS ARMIJOS GRĮŽIMAS IR SOVIETŲ VALDŽIOS ATKORIMAS
1944 m. birželį Raudonajai armijai pradėjus puolimą Baltarusijoje, frontas visiškai priartėjo prie Lietuvos. Liepos 4 d. I Pabaltijo fronto kariuomenė (vadas — gen. I.'Bagramianas) peržengė šiaurrytinę Lietuvos sieną ir po kelių dienų užėmė Švenčionis bei Uteną. Įpiečiau puolusi III Baltarusijos fronto kariuomenė, vadovaujama geni I. Černiachovskio, liepos 7 d. užėmė Nemenčinę, Naująją Vilnią ir pradėjo supti Vilnių, kuriame gynėsi 15 tūkst. vokiečių įgula. Raudonarmiečiams į talką primygtinai siūlėsi Vilniaus apylinkėse sutelkti lenkų Armijos krajovos būriai, turėję Londone buvusios vyriausybės užduotį užimti Lietuvos sostinę, kurti joje savo valdžią ir parodyti pasauliui, jog šis miestas yra Lenkijos. LTSR vadovai A. Sniečkus ir M. Gedvilas du kartus (liepos 9 ir 12 d.) kreipėsi į VKP(b) CK sekretorių G. Malenkovą bei NKVD ir NKGB vadovus, siūlydami- nuginkluoti Armijos krajovos dalinius ir išsiųsti juos į užnugarį 19. Liepos viduryje taip ir buvo padaryta.
Liepos 13 d. Vilnių užėmė sovietų kariuomenė ir Gedimino kalne iškėlė Lietuvos TSR vėliavą. Puldami toliau į vakarus, III Baltarusijos fronto kariai rugpjūčio 1 d. užėmė Kauną, o to paties mėnesio viduryje pasiekė Rytprūsių sieną Užnemunėje. Į šiaurę nuo linijos Vilnius-Kaunas puolusi I Pabaltijo fronto kariuomenė iki liepos pabaigos užėmė visą Aukštaitiją, taip pat Šiaulius, Radviliškį, Pakruojį. Rugpjūčio antroje pusėje vokiečiai pradėjo kontrpuolimą Siaurės Lietuvoje, nesėkmingai bandydami atsiimti Šiaulius. Atreiniant vokiečių puolimą, kovose dalyvavo 16-oji lietuviškoji divizija, permesta iš Polocko. Nubloškus vokiečius nuo Šiaulių, fronto linija laikinai stabilizavosi. Spalio 5 d. sovietų kariuomenė atnaujino puolimą Žemaitijoje Klaipėdos kryptimi. Išstumiant vokiečius iš Žemaitijos, kovose dalyvavo 16-oji divizija, kurios gretose kovėsi nemažai lietuvių. O prie Sedos ir Barstyčių pozicijas gynė Tėvynės apsaugos rinktinės vyrai bei Lietuvos laisvės armijos „vanagai11, taip pat lietuviai. Ir vieni, ir kiti liejo kraują, deja, ne dėl Lietuvos.
1945 m. sausio 28 d. Raudonoji armija užėmė Klaipėdą, o po dviejų dienų — Nidą bei kitas Kuršių nerijos gyvenvietes. Pirmą kartą nuo XIII a. vidurio visos lietuvių žemės, išskyrus Seinų kraštą Lenkijoje ir nedideles lietuvių salas Baltarusijoje, buvo sujungtos j krūvą, deja, ne suverenios Lietuvos valstybės, o SSRS respublikos sudėty. Lietuvos teritorija išsiplėtė iki 65 tūkst. km2 (1938 m.— 56 tūkst. km2).
Po Antrojo pasaulinio karo gerokai pasikeitė Lietuvos geopolitinė padėtis. Prisijungę ir kolonizavę Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritį, rusai pirmą kartą istorijoje tapo tiesioginiai Lietuvos kaimynai. „Ir ne bet kokie,— anot J. Vidzgirio,— o vakariniai, nors visiškai nevakarietiški! Tai skaudus kuriozas mums, nes visoms kitoms Rytų Europos tautoms, nuo Suomijos iki Bulgarijos, Rusija yra jų rytinis kaimynas." 20 Iš visų pusių Rusijos arba jos aneksuotų kraštų apsuptai Lietuvai beliko 2 nedideli langai į Vakarus: siauras Baltijos pajūrio ruožas ir neilga siena su Lenkija.
Antrojo pasaulinio karo pabaiga, padariusi galą nacių priespaudai Europoje, neatnešė laisvės tik Baltijos kraštams, kuriuose rudąją okupaciją pakeitė kita — raudonoji. 1944 m. gruodžio 20 d. „Pravda" rašė, jog „Lietuva sugrąžinta į sovietinių tautų šeimą". Ne išvaduota, o sugrąžinta! Didesnėje Lietuvos dalyje 1944 m. vasarą, o Žemaitijoje rudenį vėl įsiviešpatavo sovietų režimas, kuris rėmėsi komunistų partija, daugybe valdininkų, NKGB ir NKVD, prokuratūra, kariuomene ir stribų būriais. '
Po karo daug kartų buvo keičiamas administracinis Lietuvos TSR suskirstymas. T940 m. respublikoje (kartu su Klaipėdos kraštu) buvo 25 apskritys, suskirstytos į 267 valsčius, o 1947 m. pabaigoje — jau 37 apskritys su 320 valsčių, suskirstytų į 2,9 tūkst. apylinkių. 1950 m. vasarą (VI.20) apskritys ir valsčiai buvo panaikinti, o vietoj jų sudaryti 87 rajonai, priklausę keturioms — Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Klaipėdos — sritims. Visų šių administracinių perskirstymų tikslas buvo suvienodinti Lietuvą su Sovietų Sąjunga ir kontroliuoti gyventojus, ypač rezistencijos slopinimo, priverstinės kolektyvizacijos laikotarpiu. Antai 1946 m. rugpjūčio 3 d. LKP CK biuras, svarstęs politinę padėtį labiausiai „banditiniame" Biržų apskrities Vabalninko valsčiuje, nusprendė, jog šis valsčius per didelis, nes miestelyje gyvenę pareigūnai ir kareiviai neįstengė tinkamai kontroliuoti nutolusių apylinkių gyventojų. Buvo nutarta Vabalninko valsčių padalyti į keletą mažesnių, įkurdinant kiekviename NKVD kariuomenės įgulą21. Kartu su administracinių vienetų skaičiumi daugėjo valdininkų, stribų, saugumiečių, rusų kareivių. Nuslopinus pasipriešinimą ir sovietizavus kraštą, 6-ojo dešimtmečio viduryje rajonų ir apylinkių gerokai sumažėjo, o sričių visai neliko.
Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, kasmet kas nors buvo „renkama": 1946 m. žiemą (vasario 10 d.) — SSRS AT deputatai, 1947 m.—Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba,
1948 m.—vietinės tarybos, 1949 m.— teisėjai ir teismų tarėjai, po to — vėl nuo pradžios. Rinkimų kampanijos buvo ilgos ir labai triukšmingos, atimdavo iš valdžios daug laiko, energijos ir popieriaus (plakatais buvo aplipdomi visi stulpai, tvoros, namų sienos). Užsienietis (pokario metais jie į Lietuvą nebuvo įleidžiami) tikriausiai būtų pagalvojęs, jog komunistų partija bijo pralaimėti rinkimus. Iš tikrųjų tokio pavojaus nebuvo. Nors pirmaisiais pokario metais dauguma žmonių „rinkimus" boikotavo, oficialiais duomenimis, „komunistų ir nepartinių blokas“ vis tiek surinkdavo beveik 100 procentų balsų. Valdžios paskirti rinkimų komisijų nariai sumesdavo į balsadėžes tiek biuletenių, kiek reikėjo.
LKP CK darbuotojų grupė, 1946 m. gegužės mėnesį tikrinusi, kaip laikomasi socialistinio teisėtumo Tauragės apskrityje, savo ataskaitoje rašė, kad partijos komiteto instruktorius Timo-fejenka iš apylinkių rinkimų komisijų reikalavo: „Darykite, ką norite, nors ir patys balsuokite, bet kad būtų ne mažiau kaip 90 procentų balsavusiųjų". Apylinkių rinkimų komisijos tą ir darė. Antai Pajūrio apylinkėje iš 741 j sąrašus įrašytų rinkėjų atėjo balsuoti 150; už kitus biuletenius į balsadėžę sumetė komisijos nariai22. Taip buvo „balsuojama" ne tik Tauragės apskrityje, bet visoje Lietuvoje. VKP(b) CK Lietuvos biuro narys L Tkačenka LKP Centro Komiteto 1946 m. balandžio plenume pripažino, jog Alytaus, Marijampolės ir Lazdijų apskrityse iki 20 val. (tuo metų laiku temsta jau apie 17 val.) buvo balsavę tik 20—30 procentų rinkėjų23.