Centrinė rinkimų komisija pranešė, jog rinkimuose dalyvavo
91,8 procento visų rinkėjų, iš kurių 95,4 procento balsavę už komunistų bei nepartinių bloko bandidatus. Komentuodamas rinkimų rezultatus, J. Paleckis demagogiškai tvirtino, jog „lietuvių tauta dar kartą, kaip ir 1940 bei 1941 in. rinkimuose, pareiškė savo tvirtą pasiryžimą eiti tarybiniu keliu"24.
Aukščiausioji Taryba, formaliai aukščiausioji valdžios Lietuvoje institucija, jokios realios valdžios neturėjo, todėl ir jos sesijos, kuriose buvo tvirtinami LKP CK bei Ministrų Tarybos parengti įstatymų projektai, paprastai trukdavo 5—6 dienas' per metus. Bene svarbiausias nuolat veikusio AT Prezidiumo (jo pirmininkas visą pokario laikotarpį buvo J. Paleckis) veiklos baras buvo daugiavaikių motinų apdovanojimas medaliais. Ministrų Tarybos (iki 1946 03 15 — Liaudies komisarų tarybos), kuriai vadovavo M. Gedvilas, valdžia buvo didesnė. Daugėjo ministerijų. 1953 m. dirbo net 24 ministerijos (1940 m.— 13). Viena iš naujų ministerijų — Užsienio reikalų, įsteigta 1944 m., kai dar buvo tikimasi, jog visos sąjunginės respublikos galės tapti Jungtinių Tautų Organizacijos narėmis. Vėliau ši ministerija virto gryniausia fikcija. Joje darbavosi keli pareigūnai, tačiau ir tie patys neturėjo ką veikti.
Pokario metais Sovietų Sąjungoje dar labiau sustiprėjus centralizuotam valdymui, ne tik užsienio reikalai, gynyba, užsienio prekyba, bet ir susisiekimas, ryšių sistema, jūrų bei upių laivynas, energetika, žemės ūkio produktų paruošos, chemijos, popieriaus, staklių gamybos bei kitos pramonės šakos buvo visiškai nepavaldžios respublikai, joms vadovavo sąjunginių ministerijų įgaliotiniai. Be to, dauguma LTSR ministerijų buvo sąjunginio-respublikinio pavaldumo. Respublikinių ministerijų tebuvo penkios: švietimo, socialinio aprūpinimo, darbo, vietinės pramonės ir komunalinio ūkio. Tačiau ir jų savarankiškumas buvo ribotas. Aukščiausią valdžią Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, turėjo partija, centre—LKP CK, o vietose — apskričių bei valsčių komitetai.
Lietuvos komunistų partija buvo tik VKP (b) padalinys.
1945 m. pradžioje ji turėjo 3,5 tūkst., 1948 m.— 22,2 tūkst., o 1953 m.—36,2 tūkst. narių. Žmonės paprastai stodavo į partiją dėl karjeros, nes buvo siekiama, kad visus vadovaujančius postus užimtų komunistai. 1946 m. pradžioje 56, o 1953 m. net 88 procentai visų vadovaujančių LTSR darbuotojų buvo komunistai ir komjaunuoliai25. Pokario laikotarpiu priimant j darbą kur kas labiau buvo vertinamas partiškumas ir ,,gera“ socialinė kilmė negu išsilavinimas ir žinios. Net mažaraštis, turėjęs kišenėje partinį bilietą, galėjo tikėtis vadovaujančio posto ir sotaus gyvenimo. 1946 m. pradžioje asmenys tik su pradiniu išsilavinimu respublikinės valdžios įstaigose sudarė 16, miestų ir apskričių — 31, o valsčiuose — net 68 procentus visų vadovaujančių darbuotojų26. Tokia kadrų politika lėmė ir LKP sudėtį. 1948 m. 7,3 procento jos narių buvo darbininkai, 1,1 procento — valstiečiai ir net 80 procentų — tarnautojai, kurių daugiau kaip trečdalį sudarė įstaigų bei įmonių vadovai.
Dauguma partijos narių buvo ne vietos gyventojai, o atvykėliai. 1948 m. lietuviai sudarė 18,5 procento, lenkai — mažiau kaip 1 procentą, o iš „broliškų respublikų" atvykę rusai, baltarusiai, ukrainiečiai bei kitų tautybių komunistai — apie 80 procentų visų LKP narių. Tad LKP iš esmės buvo svetimšalių organizacija. Tiesa, lietuvių partijoje daugėjo, ir 1953 m. jų buvo 38 procentai. Jau nuo 1944 m. pabaigos Kremlius, nepasitikėdamas vietos komunistais, pradėjo siųsti į Lietuvą antruosius sekretorius: A. Isačenką (1944—1946 m.), A. Trofimo'vą (1946— 1952 m.) ir V. Aronovą (1952—1953 m.). Tačiau to neužteko. 1944 m. lapkričio 11 d. nutarimu buvo sudarytas VKP (b) CK Lietuvos biuras kaip aukščiausioji valdžios įstaiga, kuriai iki
1946 m. pavasario vadovavo M. Suslovas, o jį atšaukus į Maskvą, iki biuro panaikinimo 1947 m. kovo mėn.— V. Ščerbakovas. Biuro nariai buvo F. Kovaliovas (pirmininko pavaduotojas, kuravęs pramonę bei prekybą), gen. I. Tkačenka (koordinavęs NKVD, NKGB bei kitų represinių įstaigų veiklą), V. Pisarevas (kuravęs žemės ūkį, 1946 m. rudenį paskirtas LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pirmuoju pavaduotoju) ir kiti. Iš vietinių „draugų" į šį biurą buvo įtraukti tik A. Sniečkus ir M. Gedvilas. Pasak M. Suslovo, „VKP (b) CK Lietuvos biuro sudarymas, kaip ir tam tikro kadrų skaičiaus iš kitų sovietinių respublikų į Lietuvą atsiuntimas, yra broliškos paramos jaunai sovietinei Lietuvos respublikai išraiška"27. Šio biuro narių žodis buvo šventas visoms Lietuvos įstaigoms, taip pat ir Ministrų Tarybai, LKP Centro Komitetui.
Pokario metais VKP(b) Centro Komitetas kelis kartus (1944 10 30; 1945 08 15; 1946 10 05) svarstė Lietuvos partinės organizacijos veiklą ir barė jos vadovus už nepakankamą kovą su „vokiškai lietuviškaisiais nacionalistais" bei „buožėmis". LKP vadovai mušėsi į krūtinę, dėkojo už „klaidų" bei „trūkumų" nurodymą ir žadėjo juos ištaisyti.
Tain tikrą poveikj Lietuvoje vykusiems procesams, ypač panaikinus VKP(b) CK Lietuvos biurą, darė A. Sniečkus. Visi, kurie pažinojo A. Sniečkų, prisimena jį kaip principingą, idėjišką, nuoširdų bolševiką stalinietį, viską vertinusį iš „klasinių proletarinio internacionalizmo pozicijų". Politologas A. Stromas taip apibūdino savo globėją: „Ką jis darė — darė iš širdies. Tarnavo Sniečkus Maskvai iš įsitikinimo <...>. Sau, savo pasaulėžiūrai jis liko ištikimas ir tada, kai (1941 m.— L. T.) su kitais nepriklausomos Lietuvos veikėjais represavo savo brolį, ir tada, kai negailestingai slopino „liaudies priešus", ir tada, kai sprogdino Karo muziejaus sodelį (paminklus jame 1950 m.— L. T.), ir tada, kai prievarta kol ekty vizavo Lietuvos kaimą; jis buvo visiškai nuoširdus, kai rašė 1949 m. savo knygelę apie Staliną — „Didysis lietuvių tautos draugas"—ir baigė ją žodžiais „lietuvių tauta bus amžinai dėkinga Didžiajam Stalinui už pagalbos ranką, ištiestą jai 1940 metais". A. Sniečkų galima kaltinti fanatizmu, jo įsitikinimus laikyti klaidingais, o veiksmus — nusikalstamais, tačiau sunku jį vadinti išdaviku" 2S.
Bet A. Sniečkus buvo ne tik bolševikas. Jis — ir apsigimęs Suvalkijos ūkininkas (tėvai turėjo bemaž 100 ha žemės). Seimininko jausmas, ypač vėlesniaisiais metais, kartais įveikdavo net komunistą. A. Sniečkus norėjo, anot A. Štromo, kad jo ūkis — Lietuva — klestėtų. Matyt, todėl 1944 m. liepos pabaigoje jis prašė J. Staliną neimti į kariuomenę vyresnių kaip 35 m. amžiaus vyrų, taip pat atleisti nuo mobilizacijos kai kurių profesijų inteligentus (mokytojus, gydytojus, agronomus), nes visuotinė (Raudonosios armijos vadovybė buvo pradėjusi mobilizuoti 18—45 m. amžiaus vyrus) mobilizacija katastrofiškai atsilieptų žemės ūkiui28a. A. Sniečkus nepritarė iš „Centro" atsiųstiems į Lietuvą „draugams", kurie urmu norėjo nurašyti visus vietos kadrus. Jis įrodinėjo, kad senąją inteligentiją reikia „perauklėti", „panaudoti socializmo statyboje". Tokia A. Sniečkaus pozicija ekstremaliomis pokario sąlygomis Lietuvai buvo naudinga. Kaip ūkininkas A. Sniečkus 1948 m. pradžioje siūlė G. Ma-lenkovui neforsuoti Lietuvoje kolektyvizacijos, tačiau išgirdo atsakymą: „Draugas Sniečkau, jūs galite ginčytis su žmona. CK nutarimai ne svarstomi, o vykdomi" 29.
Tautinės sąmonės komunistai buvo respublikos vadovai J. Paleckis ir M. Gedvilas. Abu 1940 m. skausmingai išgyveno Lietuvos inkorporavimą į SSRS, 1950 m. priešinosi lietuviškų mokyklų pavertimui lenkiškomis Vilniaus krašte, buvo nepatertkinti vyriausybinių įstaigų rusifikavimu bei lietuvių kalbos išstūmimu iš viešojo gyvenimo, karštai pritarė L. Berijos 1953 m, vasarą pradėtai kadrų lietuvinimo politikai. A. Sniečkus ir kiti komunistai dogmatikai aštriai kritikavo J. Paleckį už 1947 m. Vilniuje išėjusią jo knygą „Tarybų Lietuvos kelias" ir 1949 m. Maskvoje—„Sovietskaja Litva", kuriose iš esmės teigiamai buvo vertinamas XIX a. pabaigos—XX a. pradžios tautinis lietuvių sąjūdis. Šios knygos buvo pasmerktos kaip propaguojančios ideologiškai žalingą „vieningosios srovės" teoriją, o jų autorius 10 metų neturėjo teisės spausdinti savo kūrybą. J. Paleckis padėjo grįžti į Lietuvą kai kuriems ištremtiems inteligentams. Labai sunkia tuomet „nacionalizmo" nuodėme buvo kaltinamas ir M. Gedvilas. V. Pisarevas 1952 m. LKP CK plenume net tvirtino, jog M. Gedvilo elgesys nesuderinamas su buvimu partijoje.