Pokario metais pakenkti žmogui, net jį pražudyti (parašyti skundą ir pasmerkti kalėjimui, tremčiai) galėjo kiekvienas — eilinis stribas, sargas, namų šeimininkė, o nuveikti ką nors pozityvaus, ypač Lietuvos mastu, buvo labai sunku. Visus svarbesnius nutarimus priimdavo Maskva, ir juos turėjo vykdyti visi — ir „internacionalistas" A. Sniečkus, ir „nacionalistas" M. Gedvilas, ir „liberalas" J. Paleckis. Viskam reikėjo VKP(b) CK leidimo: „Sporto" laikraščiui leisti, naujam partijos apskrities komiteto etatui įvesti, svarbesniam pareigūnui paskirti, net sovietų valdžios „atkūrimo" jubiliejui švęsti30. Bent kiek nukrypus nuo „partijos linijos" grėsė pareigų netekimas arba dar didesni nemalonumai. Paaukoję žemesniuosius savo bendradarbius, padarę juos „atpirkimo ožiais", postus išsaugojo ir A. Sniečkus, ir M. Gedvilas, ir J. Paleckis. Didvyrių Lietuvos vadovybėje nebuvo.
Sovietų režimas laikėsi prievarta, todėl valdymo aparatui buvo skiriamas ypatingas dėmesys. „Broliškų respublikų" pavyzdžiu Lietuvoje Maskva įdiegė iki mažiausių smulkmenų apgalvotą nomenklatūrinę kadrų sistemą. Aukščiausios respublikos pareigybės (1952 m. jų buvo 275 — LKP CK ir partijos sričių komitetų sekretoriai bei skyrių viršininkai, miestų bei rajonų komitetų pirmieji sekretoriai, AT Prezidiumo, Ministrų Tarybos, komjaunimo, profsąjungų aukščiausi vadovai) buvo VKP(b) CK nomenklatūra. Į šias pareigas darbuotojus buvo galima priimti ir atleisti tik gavus VKP(b) CK sutikimą. Kur kas gausesnė buvo LKP CK nomenklatūra — maždaug 2 tūkst. vadovaujančių partinių, administracijos, ūkio, kultūros bei kitų įstaigų darbuotojų. Priėmimą į šias pareigas bei atleidimą lėmė LKP CK- Turėjo savo nomenklatūrą taip pat partijos sričių (1952 m.— 4,9 tūkst. pareigybių) ir miestų bei rajonų komitetai. Pastarųjų žinioje buvo žemiausių, todė! pačių gausiausių grandžių vadovaujančios pareigybės (1952 m.— 35,2 tūkst. darbuotojų): visų vietinių įstaigų, įmonių, verslo artelių, kooperatyvų, ūkių bei jų skyrių vadovai, mokyklų direktoriai, gydymo įstaigų, bibliotekų, skaityklų vedėjai ir 1.1. Iš viso Lietuvoje 1952 m. buvo daugiau kaip 42 tūkst. įvairių kategorijų nomenklatūrinių pareigybių
Nomenklatūriniai darbuotojai, ypač aukštesnių kategorijų, turėjo daug privilegijų. Iki 1947 m. pabaigos, esant normuotam aprūpinimui, jiems buvo nemokamai skiriama deficitinių prekių, organizuojamas specialus maitinimas. Pavyzdžiui, partijos Kauno miesto komiteto darbuotojai turėjo savo atskirą valgyklą „Metropolio" restorane. Be įprastų maisto normų, prekybos liaudies komisaras V. Augustinaitis 1945 m. lapkričio mėn. kiekvienam šios valgyklos lankytojui paskyrė iš nenormuotų fondų papildomam maitinimui po 5 kiaušinius, 100 g miltų, 300 g daržovių, 200 g pieno, 100 g grybų, 20 g riebalų per dieną32. Nuo 1948 m. aukštesnieji vadovaujantys darbuotojai prie algų gaudavo dideles priemokas. Antai LKP CK sekretorių, Ministrų Tarybos ir Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkų bei pavaduotojų priemoka 3 kartus buvo didesnė už darbo užmokestį (LKP CK pirmojo sekretoriaus: 2000 rb darbo užmokestis+ 6000 rb priemo-ka = 8000 rb), ministrų — 2,5 karto, CK skyrių vedėjų — 2 kartus, apskričių partinių komitetų sekretorių, vykdomųjų komitetų pirmininkų bei kitų darbuotojų priemoka prilygo jų darbo užmokesčiui (1400 rb algos+1400 rb priemokos = 2800 rb). Tuo metu vidutinis mėnesinis darbininkų ir tarnautojų darbo užmokestis respublikoje buvo 500 rb. Aukštųjų nomenklatūrinių darbuotojų algų priedams 1948 m. iš respublikos biudžeto buvo skirta
8,2 mln. rb33. Viešomis ar neviešomis privilegijomis — butais, kelialapiais į sanatorijas ir poilsio namus, deficitinėmis prekėmis— naudojosi net žemiausiųjų grandžių nomenklatūra. Savo pajamas ji gerokai papildydavo pasisavintu tremtinių, „banditų", „buožių" ūkių turtu. 1946 m. partijos Raseinių apskrities komiteto sekretorius Mončiunskas apstatė savo butą suimtų žmonių baldais. Tos pačios apskrities Kražių valsčiaus partorgas Staškevičius ne tik pats nepirko mėsos, miltų, kitų maisto produktų , bet ir aprūpindavo jais minėtą Mončiunską bei visus Raseinių viršininkus34. Ministrų Tarybos darbuotojas S. Maimi-nas, 1946 m. vasarą lankęsis Lazdijų apskrities Leipalingio valsčiuje, savo ataskaitoje išvardijo 12 to valsčiaus valdininkų, laikiusių po 1—3, dažniausiai neteisėtai įsigytas karves, tačiau nepristačiusių valstybei nė litro pieno35, kai ūkininkams, net mažažemiams, už pieno prievolės neįvykdymą grėsė turto konfiskavimas ir net kalėjimas.
Pokario metais iš įstaigų ir žinybų nuolat buvo „valomi" „liaudies priešai", „fašistai", „nacionalistai", „buožės", „antiso-vietinis elementas", visi bent kiek nepatikimi tarnautojai. Vien iki 1945 m. spalio vidurio iš valdžios įstaigų buvo atleista
6.1 tūkst. darbuotojų36. Dar didesnį užmojį aparato „valymas" įgavo 1946 m. Tarp nukentėjusiųjų buvo ir aukštų pareigūnų. 1945 m. už „susitaikėlišką požiūrį į buožes" iš pareigų buvo atleistas SSRS Paruošų liaudies komisariato įgaliotinis K. Banys, o už „aparato teršimą svetimais ir politiškai abejotinais elementais"— žemės ūkio liaudies komisaras J. Laurinaitis. 1946 m. už „bolševikinio budrumo atbukimą" neteko visų postų LKP CK biuro narys partijos Kauno miesto komiteto pirmasis sekretorius J. Grigalavičius. Valstybinės plano komisijos pirmininkas J. Vaišnoras už brolio partizano slėpimą ne tik buvo pašalintas iš darbo, bet ir išsiųstas į „gulagus". Atleisti darbuotojai buvo keičiami iš Rusijos atsiųstais valdininkais, demobilizuotais sovietinės armijos kariais, buvusiais partizanais, vietiniais komunistais ir komjaunuoliais.
„Broliška parama" kadrais buvo teikiama nuo pirmųjų „išvadavimo" dienų. „Internacionalistų", troškusių vesti lietuvius į „šviesią ateitį" netrūko. Vien tik 1944 m. antroje pusėje — 1945 m. pradžioje (iki 04 01) su VKP(b) CK kelialapiais į Lietuvą atvyko 6116 darbuotojų: 379 — i LKT bei komisariatus, 2783 —į NKVD, 664 —į NKGB, 1986 —dirbti geležinkeliuose (iš jų 1 tūkst. į vadovaujančias pareigas), 126—į partines įstaigas37. „Internacionalistų" srautas neišseko ir vėlesniais metais. Iki 1947 m. rudens vien tik „organizuotų", t. y. su sąjunginių įstaigų bei žinybų kelialapiais, atvyko 12,3 tūkst. darbuotojų 38. Nemažai atvažiavo ir „neorganizuotų", ypač demobilizuotų sovietinės armijos karių.
Dėl tokios kadrų politikos labai surusėjo vyriausybinės, ūkinės ir net kultūros įstaigos. Ir juo aukštesnė bei svarbesnė buvo įstaiga, tuo mažiau joje liko lietuvių. 1946 m. pradžioje valsčių įstaigose lietuviai sudarė 67 procentus, miestų bei apskričių— 61 procentą, o respublikinės valdžios įstaigose — tik 35 procentus visų vadovaujančių darbuotojų39. 1951 m. pradžioje, LKP CK Kadrų skyriaus duomenimis, iš 2,6 tūkst, vadovaujančių LTSR darbuotojų, 1,4 tūkst., t. y. truputį daugiau negu pusė, buvo lietuviai. Tačiau tas santykis įvairaus rango įstaigose buvo nevienodas: rajonų valdžios įstaigose lietuviai sudarė 59,3 procento, miestų valdžios įstaigose — 45,8 procento, o respublikinėse įstaigose — 40,8 procento vadovaujančių darbuotojų 40.