Lietuva 1938–1953 metais

Iš respublikinių valdžios įstaigų lietuviškiausias buvo Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, kurio ne tik pirmininkas, bet ir abu pavaduotojai bei sekretorius visą laiką buvo lietuviai. Tuo tarpu iš 5 Ministrų Tarybos pirmininko M. Gedvilo pavaduotojų 6-ojo dešimtmečio pradžioje net 3 buvo rusai (1945 m.— tik vienas). 1952 rn. vasarą iš 54 respublikinių valdžios įstaigų (ministerijų, valdybų, komitetų) vadovų lietuvių buvo 30, o iš 132 pavaduotojų — tik 52 lietuviai⁴¹. Pokario laikotarpiui mažiau negu pirmajam sovietmečiui būdinga ,,antrųjų asmenų¹¹ sistema: rusai buvo skiriami ne tik pavaduotojais, bet ir ministrais, valdybų, komitetų pirmininkais. 6-ojo dešimtmečio pradžioje Plano komisijai vadovavo A. Petrovas, valstybės kontrolės ministras buvo A. Efremovas, tarybinių ūkių — D. Mamajevas, lengvosios pramonės — F. Teriošinas, komunalinio ūkio ministras— G. Svisčevas, statybinių medžiagų pramonės — T. Liubim-cevas ir 1.1. Lietuvos ryšių sistemai vadovavo N. Bielianinas, Nemuno laivininkystei—V, Smirnovas, Eltai — surusėjęs totorius A. Marachtanovas, Meteorologijos tarnybai — E. Pičuginas.

Labai stiprias pozicijas iš Maskvos atsiųsti kadrai turėjo partinės valdžios įstaigose. 1944 m. pabaigoje iš 76 LKP CK aparato darbuotojų 61,8 procento, o 1952 m. (iš 109) —tik 39,4 procento buvo lietuviai⁴². Kadangi dalis čia dirbusių lietuvių gimtąją kalbą jau buvo užmiršę, tai lietuviškai mokėjo tik 20 procentų CK darbuotojų⁴³. Panaikinus VKP(b) CK Lietuvos biurą, ,,Centro¹¹ atstovų padaugėjo LKP CK biure, kuris faktiškai buvo aukščiausia respublikos valdžia. 1945 m. jame buvo 2, o 5-ojo dešimtmečio pabaigoje—6-ojo pradžioje — 5 iš Maskvos atsiųsti nariai (iš viso buvo 13 narių): valstybės saugumo’ ministras P. Kapralovas, vadovavęs rezistencijos slopinimui, LKP CK .antrasis sekretorius A. Trofimovas, kontroliavęs A. Sniečkaus veiklą ir bendrą politinę situaciją Lietuvoje, Ministrų Tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas V. Pisarevas,

,,globojęs¹¹ M. Gedvilą ir prižiūrėjęs ekonomiką, LKP (b) CK kadrų sekretorius D. Supikovas, vadovavęs kadrų politikai respublikoje, LKP (b) Vilniaus miesto komiteto pirmasis sekretorius A. Čistiakovas, „rūpinęsis¹¹ politiniu-visuomeniniu sostinės gyvenimu ⁴⁴.

Tačiau daugiausia rusų dirbo represinės valdžios įstaigose. Pagal nerašytą įstatymą jų vadovais buvo skiriami tik rusai. 1945 m. vasarą nušalinus iš pareigų valstybės saugumo liaudies komisarą A. Guzevičių, šį postą net iki 1953 m. užėmė iš Maskvos atsiųsti generolai: D. Jefimovas (1945—1949 m.),

N. Gorlinskis (1949 m.), P. Kapralovas (1949—1952 m.), P. Kondakovas (1952—1953 m.). LTSR prokuroras buvo

M. Baliasnikovas (1944—1946 m.), D. Salinas (1947—1948 m.), G. Bacharovas (1948—1957 m.). Tiesa, per visą pokarį Vidaus reikalų ministerijai vadovavo surusėjęs lietuvių kilmės čekistas gen. J. Bartašiūnas, tačiau dėl to ši įstaiga nebuvo lietuviškesnė. Kaip rodo 9 lentelėje pateikti duomenys, 1946 m. vasarą lietuviai nesudarė ir dešimtos dalies aukštesniųjų MGB ir MVD darbuotojų.

1945 m. rugpjūti LKP CK plenume dalyvavęs SSRS valstybės saugumo liaudies komisaras A. Kabulovas kalbėjo: „<...> Lietuvos respublika neturi žmonių, kurie galėtų vadovauti mūsų organų apskričių skyriams <...>. Mes net negalime rasti 2— 3 gerų darbuotojų lietuvių, kurie vadovautų respublikinių organų darbui". Tačiau slopinant rezistenciją, ypač verbuojant agentūrą, buvo reikalingi darbuotojai, mokantys lietuvių kalbą. Todėl 1946 m. žiemą L. Berijos nurodymu Vilniuje buvo įsteigta metinė NKGB mokykla, rengusi nacionalinius čekistų kadrus, daugiausia operatyvinius darbuotojus. Juos rengė ir Vilniuje veikusi MVD, o Kaune — milicijos mokykla. Todėl iš žemesniųjų MGB ir MVD darbuotojų 6-ojo dešimtmečio pradžioje lietuviai sudarė jau 20 procentų, tačiau tautinė vadovybės sudėtis iš esmės liko ta pati. 1952 m. vasarą tarp 56 aukščiausiųjų MGB pareigūnų (ministerijos skyrių bei sričių valdybų viršininkų ir jų pavaduotojų) lietuvių buvo 7, o MVD — iš 22 — 4. Iš 87 MGB rajonų skyrių viršininkų „nacionalų" buvo 9, o iš tokio pat skaičiaus rajonų milicijos skyrių viršininkų—12 lietuvių⁴⁴⁹.

Pokario metais i aukščiausius postus mielai buvo skiriami ,,importiniai" lietuviai, t. y. Rusijoje gimę arba didelę gyvenimo dalį ten praleidę ir dažniausiai jau nutautėję, o neretai ir gimtąją kalbą užmiršę, tačiau lietuviškas pavardes turėję pareigūnai. 1953 m. pradžioje iš ministerijų bei kitų respublikinių žinybų vadovų jų buvo net 13. V. Augustinaitis buvo žemės ūkio ministras, B. Penkauskas (Penkovskis)—sveikatos apsaugos, A. Mikutis — prekybos, J. Maniušis — statybos, K. Andriatis —

9 lentelėVadovaujančių bei operatyvinių MGB ir MVD darbuotojų skaičius bei tautinė sudėtis 1946 m.
	Lietuviai	Rusai	Kiti	Iš viso
MGB: Ministerijos aparatas1	2	26	4	32
Miestų ir apskričių skyriai2 Operatyviniai valsčių darbuoto	6	102	11	119
jai	62	396	67	525
MVD: Ministerijos aparatas1	6	60	4	70
Miestų ir apskričių skyriai2 Kovos su „banditizmu* skyrių	10	65	34	109
vadovai3	5	51	16	72
Valsčių poskyrių vadovai*	13	368	90	471
Operatyviniai darbuotojai	182	496	105	783
1 Ministras, valdybų ir skyrių viršininkai, jų pavaduotojai.2 Skyrių bet poskyrių viršininkai, jų pavaduotojai.3 Viršininkįai ir jų pavaduotojai.4 Viršininkai ir jų pavaduotojai.

Lentelė sudaryta remiantis šaltiniu: LKP CK Kadrų skyriaus pažyma (LVVOA —F. 1771,—Ap. 9.—B. 416.—L. 44, 59).

maisto pramonės, V. Boreika — vietinės pramonės ministras. K. Gabdankas vadovavo verslo kooperacijai, J. Kumpis (Kompe-kevičius) — architektūros valdybai ir kt. Apskritai tokie darbuotojai buvo ypač konservatyvus ir dažnai uolesni Lietuvos rusintojai negu tikrieji rusai. I

Pokario metais daugelyje centrinės valdžios įstaigų beveik nebuvo lietuvių. 1946 m. Statybos ministerijoje (ministras Sere-metjevas) iš 27 vadovaujančių darbuotojų tik 2 buvo lietuviai, SSRS Paruošų ministerijos įgaliotinio Lietuvai įstaigoje (įgaliotinis P. Andrejevas) iš 46 — 6, Grūdų paruošų valdyboje (valdytojas „importinis" lietuvis K. Grušas) iš 46 — 1, SSRS valstybinio banko Respublikinėje kontoroje (valdytojas Biriukovas) iš 47 — 9, Lietuvos geležinkelių valdyboje (viršininkas lietuviškai nemokėjęs kalbėti lietuvis A. Kožuchovskis) iš 29 aukščiausio rango darbuotojų buvo 3 lietuviai, tie patys „importiniai", SSRS Ryšių ministerijos įgaliotinio Lietuvai įstaigoje nebuvo nė vieno lietuvio⁴⁵. Viename iš LKP CK plenumų M. Gedvilas apmaudžiai pastebėjo, jog „kai kurie draugai" mano, kad lietuviai tinką tik sargauti. Visose aukštesnėse įstaigose buvo kalbama, vedama raštvedyba tik rusų kalba. M. Gedvilas 1953 m. vasarą LKP CK plenume kalbėjo: „Beveik visose įstaigose, į kurias jam (lietuviui.—L. T.) tekdavo kreiptis — sostinėje, apskrities ir net iš dalies valsčiaus centre, pareigūnai atsakydavo nelietuviškai. Jeigu jį pakviesdavo į kokį nors posėdį ar pasitarimą, tai ten daugiausia taip pat buvo kalbama nelietuviškai. Jeigu į kolūkį ar fabriką atvykdavo pranešėjas, tai dažniausiai jis kalbėdavo rusiškai, nors pats buvo lietuvis. Jei žmogui prireikdavo parašyti į kurią nors įstaigą skundą ar pareiškimą, tai jis būdavo priverstas rašyti rusiškai, nes žinojo, kad tada jo laiškui bus greičiau duota „eiga" ^4б.