^Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje nebuvo nei vienos aukštosios mokyklos, o Rusijos bei užsienio universitetuose mokėsi vos keli šimtai lietuvių studentų, 1922 m. vasario 16 d. buvo atidarytas Kauno universitetas (1930 m. gavęs Vytauto Didžiojo vardą), kurio 6 fakultetai iki 1940 m. parengė 3,8 tūkst, diplomuotų specialistų. 1939 m. pabaigoje perkėlus į Vilnių du Kauno universiteto fakultetus, vietoj buvusio lenkiško Stepono Batoro universiteto buvo įsteigtas antrasis lietuviškas universitetas. Be to, nepriklausomoje Lietuvoje buvo įkurta Dotnuvos
b r _
16
žemės ūkio akademija (1924 m.), veterinarijos akademija Vilijampolėje (1936 m.), dailės institutas Kaune (1939 m.), Vytauto Didžiojo aukštoji karo mokykla Aukštojoje Panemunėje (1931 m.), konservatorija Kaune (1933 m.), aukštieji fizinio lavinimo kursai Kaune (1934 m.), Klaipėdos prekybos institutas (1934 m., nuo 1939 m.— Šiauliuose), Klaipėdos pedagoginis institutas (1935 m., nuo 1939 m. pabaigos — Vilniuje). Visose aukštosiose Lietuvos mokyklose (be aukštosios karo mokyklos) 1939 m. rudenį dėstė 450 profesorių bei dėstytojų, mokėsi 4 tūkst. studentų.
1939 m. 10 tūkst. šalies gyventojų teko 16 studentų, o kitose Europos valstybės—-nuo 11 iki 30 studentų25. Neatsiliko Lietuva ir mokymo lygiu. Lietuvių išeivijos veikėjas K- Drunga, pagal specialybę chemikas, prisimena: „1938 m. bendraudamas su Vokietijos studentais, galėjau slapta didžiuotis, jog buvau ne blogiau pasiruošęs tada tik 16 metų išgyvenusiame Kauno VDU, negu mano pažįstami vokiečių studentai, gavę išsimokslinimą universitetuose, turėjusiuose daugelio šimtmečių istoriją1*26, Kauno universiteto studentai galėjo be ypatingų sunkumų tęsti studijas užsienyje, o Lietuvos gimnazijų abiturientai — jas ten pradėti. 1919—1940 m. užsienio aukštosiose mokyklose su vyriausybės stipendijomis, pašalpomis ar paskolomis studijavo ar specializavosi daugiau kaip 1,5 tūkst. Lietuvos jaunuolių27. Ne vienas jų ten mokėsi ir už savo lėšas.
Nepriklausomoje Lietuvoje labai išsiplėtė knygų leidyba. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą krašte kasmet jų buvo išleidžiama keli šimtai, 3925 m.— 430, o 1938 m.— 1,3 tūkst. 1913 m. Lietuvoje ėjo 18 lietuviškų laikraščių bei žurnalų, o 1938 m.— 359 periodiniai leidiniai: 13 dienraščių (iš jų 5 lietuvių kalba), 40 savaitraščių (iš jų 30 lietuvių kalba), per 100 kitų laikraščių bei žurnalų (iš jų 93 lietuvių kalba). Visų jų vienkartinis tiražas 1937 m, siekė 830 tūkst. egzempliorių ir 1,1 mln.— 1940 m. pradžioje28. Knygos ir laikraščiai buvo leidžiami ne tik lietuvių, bet ir jidiš, hebrajų, vokiečių, rusų, lenkų bei kitų tautinių mažumų kalbomis.
1931 m. profesorių V. ir M. Biržiškų, P, Dovydaičio bei kitų inteligentų entuziastų rūpesčiu pradėta leisti lietuviškoji enciklopedija, kurios iki antrosios sovietų okupacijos (1944 m.) buvo išspausdinta 10 tomų. Keliant krašto kultūrą daug nusipelnė žurnalai „Naujoji Romuva** (1931—1940 m.), „Židinys** (1924—
1940 m.), „Vairas** (1929—1940 m.), šiauliškė „Kultūra** (1923—
1941 m.) ir kt.
1940 m. pradžioje Lietuvoje veikė 135 viešosios ir 2,3 tūkst. mokyklų bibliotekų. Be to, savo bibliotekas ir bibliotekėles turėjo ministerijos, bažnytinės bei visuomeninės organizacijos (šauliai, pavasarininkai, „Jaunoji Lietuva**, Jaunųjų ūkininkų, būrelių sąjunga ir kt.). Visų jų fonduose buvo keli milijonai knygų. Didžiausią biblioteką turėjo Vytauto Didžioto universitetas (1940 m.— 180 tūkst. knygų).
Savivaldybės viešosios! bibliotekos 5-asis filialas
17
2. Lietuva J93S—1953 metais.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos teritorijoje veikė tik Kauno miesto viešas muziejus. 1921 m. Kaune buvo atidarytas Karo, 1922 rn.— Pedagoginis, o 1925 m. pradėjo veikti pirmasis Lietuvoje dailės muziejus — Čiurlionio paveikslų galerija. 4-ame dešimtmetyje buvo įsteigtas Bažnytinio merro, memorialiniai Maironio, Vaižganto muziejai. Be to, entuziastai, savivaldybių remiami, įkūrė daugiau kaip 20 kraštotyros muziejų. Vertingiausi iš jų, sukaupę daug eksponatų, buvo Šiaulių „Aušros11, Telšių „Alkos11, Alytaus „Dzūkų" muziejai.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos teatrui atstovavo tik mėgėjų trupės. 1918—1920 m. kūrėsi profesionalusis lietuvių teatras: dramos, operos, o vėliau (nuo 1925 m.) ir baleto trupės Kaune (1925 m. visos trys susijungė į Valstybės teatrą). 1931 m. įsikūrė ir Šiaulių dramos teatras (1935—1939 m. vaidinęs Klaipėdoje). Be to, Kaune veikė keli profesionalūs ir pusiau profesionalūs visuomeninių organizacijų (karių, šaulių) teatrai.
1926 m. birželio 12 d. pradėjo savo laidas Kauno, o 1936 m.— ir Klaipėdos radijo stotys. 4-ame dešimtmetyje šalis buvo sparčiai radiofikuojama, ir 1940 m. vasarą Lietuvos gyventojai turėjo daugiau kaip 87 tūkst. radijo aparatų 29. 1938 m. duomenimis, 1000 gyventojų Lietuvoje teko 23, Latvijoje — 58, Lenkijoje — 25, Bulgarijoje — 5, Jugoslavijoje — 7, Italijoje-—18, Graikijoje — 3, Ispanijoje—13 radijo abonentų.
1940 m. vasarą Lietuvoje veikė beveik 13 tūkst. telefono aparatų: Kaune —9 tukst., Šiauliuose—i, Panevėžyje — 0,6 ir Vilniuje — 2,4 tūkst.30, nors pastarajame gyveno kur kas daugiau žmonių (215 tūkst.) negu Kaune.
Atgavus nepriklausomybę, lietuvių kalba pirmą kartą per ilgaamžę tautos istoriją pasidarė valstybinė. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuviškai šnekėjo tik kaimiečiai ir saujelė inteligentų. Nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių kalba tapo valstybės įstaigų ir kariuomenės, universitetų ir teatrų, įmonių ir kavinių kalba.
Lietuvoje visais laikais netrūko išsimokslinusių žmonių, tačiau dauguma jų buvo kitataučiai. Caro valdžiai uždarius Vilniaus universitetą, mokslas krašte labai sunyko. Profesionalusis lietuvių mokslas, ypač gamtos ir technikos tyrinėjimai, iš esmės pradėjo plėtotis tik nepriklausomoje valstybėje31. Svarbiausi mokslo centrai buvo Vytauto Didžiojo universitetas bei kitos aukštosios mokyklos.
Labai daug Lietuvos mokslui nusipelnė profesorius T. Ivanauskas, kuris ne tik tyrinėjo gyvūniją, bet ir įsteigė Kauno zoologijos muziejų (1919 m.), Ventės rago Ornitologijos stotį (1929 m.), Žuvinto rezervatą (1937 m.). Lietuvos augaliją tyrinėjo J. Dagys, K. Brundza, A. Minkevičius ir kiti mokslininkai. 1923 m. Kaune buvo įkurtas Botanikos sodas. Universiteto Geologijos ir mineralogijos katedra (P. Jodelė, A. Damušis, J. Vidmantas) tyrinėjo Lietuvos naudingąsias iškasenas. Lietuvos fizikos mokslo pradininkai buvo V. Čepinskis, P. Brazdžiūnas, K. Šliūpas, A. Žvironas ir kt.
Visuomeninių mokslų raida tarpukario metais neatskiriama nuo brolių Biržiškų. Mykolas labai daug nuveikė tyrinėdamas literatūros ir kultūros istoriją, o Vaclovas išvarė gilią vagą bibliografijoje bei knygų istorijoje (trečiasis Biržiška, Viktoras, buvo Vytauto Didžiojo universiteto matematikos profesorius). K. Būga, J. Jablonskis, A. Salys, P. Skardžius daug nusipelnė tirdami ir normindami lietuvių kalbą. 1939 m. Kaune buvo atidarytas A. Smetonos lituanistikos institutas — mokslo įstaiga, tyrinėjusi lietuvių kalbą, tautosaką, rinkusi ir tvarkiusi lietuvių kalbos, tautosakos bei Lietuvos istorijos medžiagą.
Nepriklausomybės metais, ypač 4-ame dešimtmetyje, daug dirbo istorikai. Kaune veikė Lietuvos istorijos draugija, leidusi tęstinius mokslo veikalus: „Praeitis11 (1930—1939 m.), „Senovė11 (1935—1938 m.), „Mūsų senovė11 (1921—1922 ir 1937—1940 m.). 1936 m. išėjo gimnazijoms skirta A, Šapokos redaguota „Lietuvos istorija11. Pasirodė daug istorikų monografijų: K. Avižonio „Lietuvių bajorijos atsiradimas ir raida iki Lietuvos-Lenkijos unijos 1385 m.11, „Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais11, A. Janulaičio „1863 -1864 m. sukilimas Lietuvoje11, „Užnemunė po Prūsais11, „Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX a.11, Z. Ivinskio „Lietuvos valstiečių luomo susiformavimas ir raida11, „Mindaugas ir žemaičiai11, darbai apie Saulės ir Durbės mūšius, I. Jonyno „Vytauto šeimyna11, „Jogaila11, A. Kučinsko „Kęstutis11, A. Šapokos „Lietuva ir Lenkija Jogailos laikais11, „Lenkija ir Lietuva po 1569 m. Liublino unijos11.