Tačiau surusėjo ne tik didieji miestai. Kaip rodo žemiau pateikti 1952 m. duomenys47, daugybė nevietinių pareigūnų dirbo ir rajonuose:
л
| Iš viso | Tarp jų nelietuvių | |
| Partijos komitetų antrieji sekretoriai | 86 | 84 |
| Propagandos bei agitacijos skyrių vedėjai Vykdomųjų komitetų pirmininkų pavaduo | 81 | 61 |
| tojai | 88 | 51 |
| Žemės ūkio produktų paruošų įgaliotiniai | 86 | 65 |
| Bankų skyrių valdytojai | 80 | 59 |
| Rajonų prokurorai | 83 | 31 |
| Prekybos skyrių vedėjai | 82 | 39 |
| Mašinų ir traktorių stočių direktoriai | 126 | 74 |
| Tarybinių ūkių direktoriai | 95 | 58 |
Nelietuviai paprastai vadovavo MVD ir MGB skyriams bei poskyriams. Iš toli atvykusių ir nemokėjusių lietuviškai valdininkų atsirado net valsčių centruose, bažnytkaimiuose. Rašytojo V. Dautarto gimtajame Raudondvaryje „valsčiaus galva kalbėjo rusiškai, enkavedistai, vadovaujami ypač žiauraus ir klastingo padaro, žmonių praminto „Barsuku",— rusiškai, kariškiai— rusiškai, nežinia kokios tautybės, nuolat įsikandęs Stalino stiliaus pypkę, partorgas — taip pat rusiškai <...>. Ne kartą mačiau, kaip į miestelį atėjęs ir atsidūręs tarp kitataučių Lietuvos ūkininkas suglumdavo, pasimesdavo '<...>. Partorgas, nemokėdamas nė vieno žodžio lietuviškai, visų pirma uoliai griebėsi naikinti visas Nepriklausomybės metais išleistas lietuviškas knygas, o vienoje šeimoje užtikęs Vaižganto portretą, įtraukė ją į liaudies priešų sąrašą... „Barsukas" atvirai plėšikavo valsčiuje, mušdavo, jo nuomone, įtartinus žmones (tam tikslui buvo įsirengęs baudžiavinio pavyzdžio kankinimo ožius), jis pats vienas buvo įstatymas, teismas, aukščiausias tribunolas.,."48
Girtuokliavimas, kyšininkavimas, smurtavimas — būdingiausios iš „broliškų respublikų" atsiųstų svieto perėjūnų savybės. Apie partijos Vilkaviškio apskrities antrąjį sekretorių Celyševą LKP CK instruktorius Jacko 1945 m. rašė, kad vietos gyventojai jį pirštais rodo. Savo kabinete jis dirba, girtuokliauja ir miega. Švenčiant 27-ąsias Spalio revoliucijos metines, Če-lyševas gėrė 7 dienas iš eilės, o Naujuosius metus „šventė" 6 dienas. Degtinės jis reikalauja ir iš savo valdinių, sakydamas „Gaukit iš kur norit"49. VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininko pavaduotojas F. Kovaliovas „sudegė" iškilus viešumon, kad jo žmona turguje perpardavinėja deficitines specialioje parduotuvėje gautas prekes 50. 1946 m. rudenį už valdiško turto savini-mąsi buvo pašalintas iš pareigų LKP CK antrasis sekretorius A. Isačenka.
Maskvos atsiųstų pareigūnų iniciatyva Lietuvoje buvo pradėta deginti „buržuazines" knygas, uždarinėti bažnyčias, griauti Nepriklausomybės kovų paminklus. Kiekviename žingsnyje jiems vaidenosi „nacionalizmas", „klerikalizmas", „kenkėjiška veikla", „sabotažas". Gen. I. Tkačenkai neįtiko net A. Guzevičius. Jis kartu su D. Supikovu rezgė intrigas prieš patį A. Sniečkų.
Sovietinės propagandos pastangos įtikinti lietuvius, jog Raudonoji armija atnešė jiems laisvę, buvo visiškai nesėkmingos. Jau 1944 m. rugpjūčio 2 d. LKP Alytaus komiteto sekretorius V. Sakalauskas rašė A. Sniečkui: „Didelė lietuvių tautos dalis Raudonosios armijos grįžimą Lietuvon laiko lygiu vokiškajai okupacijai <...> [žmonės šneka, kad] jokios lietuviškos valdžios nesą, čia viską daro rusai <...> 61. Tų pačių metų rugsėjo 22 d. partijos Lazdijų komiteto sekretorius J. Grigonis savo ataskaitoje CK rašė: „Kai jiems (žmonėms.— L. T.) pradedi aiškinti, jog dabar tarnausią ne okupantui, o ginsią savo kraštą,
tai jie atsako, kad nėra jokio skirtumo: pirma mus buvo okupavę vokiečiai, dabar — rusai. Toks vaizdas jiems susidaro todėl, kad įstaigose, kariniame komisariate, NKVD, NKGB, visur dirba rusai, tarnautojų lietuvių labai mažai"52. O Liaudies komisarų tarybos pirmininko pavaduotojas M. Gregorauskas, 1945 m. vasarą skaitęs paskaitas Rokiškio apskrityje, pranešė, kad „inteligentija kelia klausimą dėl lietuvių kalbos vartojimo. Esą kodėl visi keliai, vietovių pavadinimai rašomi tik rusiškai, o lietuviški pavadinimai nutrinti, kodėl vietoj „Saugokis traukinio" visur užkabinta „Beregis pojezda", taip pat kodėl net menkiausių įstaigų vietovėse, kur nėra rusų, iškabos dviem kalbom <...>, kodėl veik visi aukštesnieji pareigūnai rusai 53.
1944 m. liepos 5 d. paskelbtame LKP Centro Komiteto ir LTSR Liaudies komisarų tarybos kreipimesi į Lietuvos gyven-jus buvo sakoma: „Jau atėjo seniai lauktoji išvadavimo valanda. Atėjo laikas, kai galite su džiaugsmu sveikinti j Lietuvą žengiančią Raudonąją armiją išvaduotoją..." Tačiau jau pirmaisiais „laisvės" mėnesiais pasitvirtino pati blogiausia Lietuvos žmonių nuojauta. Vos praslinkus frontui, Lietuvą užplūdo ypatingos paskirties NKVD kariuomenė, vadinamieji Smeršo („smert špionam") būriai, kurie suiminėjo 1941 m. birželio sukilimo dalyvius, vokiečių okupacijos metais tarnavusius policijoje, Vietinėje rinktinėje, savisaugos batalionuose, kaimų savigynos būriuose, dalyvavusius antinacinėje rezistencijoje arba šiaip kuo nors įtariamus asmenis. Dalis suimtųjų, ypač Birželio sukilimo dalyviai, buvo žudomi. „Mūsų apskrityje gerai dirba kontražval-gybos ir Smeršo organai,— 1944 m. rugsėjo pradžioje pranešė LKP Centro Komitetui partijos Vilkaviškio apskrities komiteto sekretorius J. Piligrimas.— Yra daug areštuotų. Smeršas suimtuosius, kurie yra kalti, tuoj pat sunaikina"54. Kaimuose buvo deginamos įtariamųjų sodybos, kai kur net su žmonėmis {pavyzdžiui, 1944 m. Kūčių naktį buvo sudeginti Klepočiai bei kiti Alytaus apskrities kaimai).
Atkuriant Raudonosios armijos užimtoje teritorijoje sovietų valdžią, kartu su partiniais ir vykdomaisiais komitetais buvo steigiami NKVD bei NKGB skyriai apskrityse ir poskyriai valsčiuose. Kartu su prokuratūra ir teismu jie buvo pagrindiniai represijų bei teroro vykdytojai.
1948 m. pradžioje MVD sistemoje dirbo 11,2 tūkst. darbuotojų, iš kurių 930 — ministerijos aparate, 5,6 tūkst.— milicijoje,
1,2 tūkst.— kalėjimuose, 450 — karo belaisvių lageriuose ir 1.1.
MGB (be stribų ir techninių darbuotojų) turėjo 2,3 tūkst. darbuotojų, iš kurių per 1,5 tūkst. buvo operatyviniai darbuotojai55.
Viena svarbiausių sovietų santvarkos ir ypač okupacinės valdžios Lietuvoje atramų buvo baimė, slopinusi visuomenės valią ir ryžtą priešintis, pavertusi piliečius „sraigteliais", aklai ir besąlygiškai vykdančiais komandas. Visuotinę ir nuolatinę baimę palaikė masiniai žmonių areštai, trėmimai, kankinimai ir net žudynės. NKVD ir NKGB duomenimis, 1944 m. buvo nukauta
2,4 tūkst., o 1945 m. (iki lapkričio 15 d.)—9,2 tūkst. „banditų" 56. Manytina, jog daugelis jų buvo beginkliai civiliai gyventojai.
Pokario metai — „baisiosios naktys" Lietuvos istorijoje. Svarbiausi ir šiurpiausi dalykai darėsi naktimis. Kadangi Staliną kankino nemiga, tai ne tik Kremliuje, bet ir Vilniuje dažnai' buvo posėdžiaujama naktimis (LKP CK plenumų dieniniai posėdžiai vykdavo nuo 12 iki 17 val., o vakariniai prasidėdavo 20 val.). Svarbesnėse įstaigose nakčiai likdavo budėtojai, nes kiekvienu momentu iš Maskvos galėjo ateiti įsakymas ką nors suimti, ištremti, apsvarstyti. Naktimis buvo-vežami iš Lietuvos žmonės, naktimis buvo tardomi ir kankinami kaliniai. Naktimis iš miško ateidavo į kaimus partizanai, o rusų kareiviai ir stribai rengė jiems pasalas.