Daugelis enkavedistų Lietuvoje jautėsi kaip okupuotoje šalyje ir neslėpė savo priešiškumo vietos gyventojams, kuriuos, jeigu ne visus, tai bent kas antrą, laikė „banditais". Dažnas jų iš aukšto žiūrėjo ir nesiskaitė net su sovietiniais vietos pareigūnais. NKVD Veliuonos poskyrio viršininkas ltn. Kuznecovas valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkui sakydavo: „Valdžia čia - mes, nes mes jus užkariavom". 1945 m. rugsėjį Vabalninke dislokuoto NKVD kariuomenės bataliono vado pavaduotojas vyr. ltn. Guliajevas, matyt, išgėręs, susirinkusiems į koncertą miestelio gyventojams pasakė kalbą: „Rusija buvo ir bus laisva, ir niekas to nepakeis. O lietuvių pareiga tiekti mums grudus, mėsą, kiaušinius <...>. Nuo rytdienos pradėsime naikinti visus, kurie to nedarys". 1945 m. pavasari atvykęs į Čekiškę (Kauno apskritis) NKVD įgaliotinis Kačkinas vietos gyventojams taip prisistatė: „Ne mylėti mane turi vietiniai, bet bijoti, o tvarką aš įvesiu teroru". Ir tai nebuvo tušti žodžiai. Gegužės mėnesį jo vadovaujami kareiviai, gaudydami „banditus", nušovė 9 nekaltus gyventojus57.
Lietuvą užvaldė baimė. Vieni bijojo nakties, kiti — dienos, ir niekas nebuvo tikras dėl rytdienos. Savivalė ir smurtas viešpatavo kiekviename žingsnyje, o žmogaus gyvybė tuomet mažai ką reiškė.
1945 m. rugpjūtį NKVD Kupiškio skyriaus viršininkas S. Sap-ko Laukminiškių kaime iš automato nušovė niekuo nekaltas dvi moteris: 50-metę A. Rasiulicnę ir 70 metų amžiaus Kalkienę. Vieną to kaimo gyventoją, nusikaltimo liudininką, S. Sapko įsakė stribams nušauti, o kitą įmesti gyvą į padegtą Rasiulių namą 68.
1945 m. NKVD Saldutiškio valsčiaus poskyrio operatyvinis įgaliotinis Z. Isaikinas liepė stribams paslėpti prie Jakimavičiaus namo šautuvą, kurį darant kratą „rado". Pakeliui į miestelį suimtą Jakimavičių nušovė, o iš jo atimtą akordeoną Z. Isaikinas pardavė ir gautus pinigus pasidalijo su NKVD Saldutiškio viršininku S. Sorokinu 59.
1946 m. pavasarį Sakių NKVD viršininkas Kolentjevas Bag-džių kaime suėmė 67 metų amžiaus valstietį J. Zakarevičių, kurį 7 dienas tardė ir kankino, po to pakerė. Zakarevičiaus ūkis buvo konfiskuotas, o šeima išsiųsta į priverstinius darbus durpyne60.
1947 m. sausį kareivių būrys, vadovaujamas ltn. Terechovo, Kupiškio apskrities Didžiagraščių kaime P. Keburio name radę (o gal ,,radę“) 2 granatas, tuoj pat sušaudė šeimininką ir 4 jo šeimos narius, o sodybą sudegino61.
1947 m. vasarį MVD Šiaulių apskrities skyriaus operatyvinis įgaliotinis Romanovas ir du stribai Bumbulų kaime (Užvenčio valsčiuje) šūviu iš automato sunkiai sužeidė iš Raudonosios armijos demobilizuotą Pamolį, o jo tėvus su visa šeima suvarė į namą, kurį apkrovė šiaudais ir padegė62.
1946 m. birželio 21 d. MVD kariuomenės prokuroras S. Gri-movičius pranešime A. Sniečkui rašė, jog dažniausi MVD ir MGB darbuotojų nusikaltimai — neteisėtas civilių gyventojų šaudymas, mušimas ir apiplėšimai. Vien tik per pirmuosius tris 1946 m. mėnesius buvo nužudyti 55, sužeisti ar sumušti 62 ir apiplėšti 122 asmenys63. S. Grimovičiaus pateikti skaičiai — tik maža kareivių, stribų bei pareigūnų padarytų nusikaltimų dalis. Smurtas bei teroras tais metais Lietuvoje viešpatavo kiekvienoje apskrityje, kiekviename valsčiuje, kaime, kiekviename žingsnyje. Įbauginti gyventojai bijojo arba nematė prasmės skųstis, todėl dauguma nusikaltimų nebuvo registruojami bei tiriami.
Kaip valdžia reagavo į savo pareigūnų nusikaltimus, rodo šie pavyzdžiai. Raseinių partijos komiteto instruktorius P. Ar-manavičius 1945 m. pavasarį, būdamas girtas, nušovė 20-metį S. Bružą ir už tai, kaip buvęs partizanas, apdovanotas ordinu, tegavo griežtą papeikimą. LKP Biržų apskrities komitetas MGB viršininką N. Kuznecovą, kurio įsakymu kareiviai 1946 m. pabaigoje nušovė 2 ir sužeidė 2 niekuo dėtus gyventojus, nubaudė papeikimu. LTSR valstybės saugumo ministras D. Jefimovas bylą peržiūrėjo ir bausmę sugriežtino: paskyrė N. Kuznecovui 20 parų arešto ir pažemino pareigose64. Tik išimtinais atvejais civilių gyventojų žudikai susilaukdavo griežtesnių bausmių.
Vienas būdingiausių pokario metų Lietuvos žmonių gyvenimo bruožų buvo dokumentų tikrinimas ir kratos. Tikrino — kas norėjo ir krėtė —kas netingėjo: kareiviai, stribai, milicija, partiniai ir sovietiniai darbuotojai, komjaunuoliai... Dažnai „banditų" buvo ieškoma komodose ir stalčiuose. Po tokių „kratų" gyventojai pasigesdavo pinigų, brangenybių, drabužių, avalynės, kitų vertingesnių daiktų. 1945 m. liepos 6 d. partijos Kėdainių komiteto sekretorius J. Piligrimas, informuodamas CK apie žmonių nuotaikas, pranešė, jog daugelis valstiečių skundžiasi, kad miliciją, darydama kratas, pasisavina daug daiktų; dažnai areštai bei kratos daromos tyčia, kad būtų galima žmones apiplėšti. Po to suimtieji paleidžiami, bet daiktai negrąžinami. Žmonės bijo skųstis, kad nesusilauktų naujų kratų ir areštų65.
Neretai gyventojai buvo apiplėšiami. LTSR užsienio reikalų liaudies komisaras P. Rotomskis ataskaitoje CK apie savo komandiruotę 1945 m. vasarą Biržų apskrityje rašė: ,,<...> per tas 12 dienų Biržuose buvo surengtos 2 tikra to žodžio prasme plė-šikautojų ekspedicijos: viena — Pabiržės valsčiuje, kur atvykęs kariuomenės dalinys krėtė kaimą ir ėmė viską, kas jiems patiko <...>. Kitas atsitikimas — Pasvaly birželio 17 d. Specialiu traukiniu atvykęs kariuomenės dalinys apiplėšė Papyvesių kaimą, atimdamas iš gyventojų pinigus, laikrodžius, dviračius. Tas pats dalinys Pasvaly Joniškėlio gatvėje stabdė praeivius ir rinko iš kiekvieno duoklę po 30 rb. Pas ką pamatė daugiau — atėmė visus < — >. Kas neturėjo arba atsisakė duoti, tuos susodino j traukini ir išsivežė Panevėžio link" 66.
Žmonių, ypač kaimiečių, suėmimai buvo tokie dažni, kad tapo gyvenimo kasdienybe ir nieko nestebino. Net respublikos prokuroras M. Baliasnikovas 1946 m. birželio 18 d. pranešime VKP (b) CK ir A. Sniečkui rašė, jog dauguma žmonių suimami be pagrindo ir kad „daugelis MVD darbuotojų laikosi taisyklės — pirmiausia suimti, o po to aiškintis" 67. Respublikos prokuratūros duomenimis, jau 1945 m. pavasarį kalėjimuose buvo
10,8 tūkst. kalinių. Be to, tais metais 18,7 tūkst. žmonių buvo patekę į NKVD apskričių areštines (,,KPZ“—kamera predvari-telnogo zakliučenija) 68. Nėra žinių, kiek žmonių buvo NKGB areštinėse, tačiau apskritai ši įstaiga suimdavo ne mažiau kaip NKVD. Bet ir tai dar ne viskas. Pokario metais areštinės buvo įrengtos prie visų NKVD valsčių poskyrių, ir jose suimtųjų būdavo daugiau negu apskričių areštinėse. Todėl apytikriai galima spręsti, jog visose įkalinimo vietose ilgiau ar trumpiau 1945 m. pabuvojo bent 70—80 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Dauguma sulaikytųjų, vieni po kelias savaites, o kiti — mėnesius ir net metus trukusių tardymų, nesudarius bylų buvo paleidžiami. Tačiau ir sudarytų bylų skaičius įspūdingas. NKVD ir NKGB duomenimis, nuo 1944 m. liepos iki 1945 m. gruodžio pradžios buvo teista 49,1 tūkst. asmenų, iš kurių 407 buvo paskirta mirties bausmė, 1923 išsiųsti į katorgos darbus, 12 144 pasodinti į kalėjimus, 16 804 išvežti į lagerius, o 7420 — išteisinti 69. Iš 1959 m. balandžio 9 d. A. Sniečkaus pranešimo TSKP