145
.10. Lietuva 1938—1953 melais.
Centro Komitetui apie Stalino kulto padarinių likvidavimą respublikoje galima spręsti, jog 1944—1953 m. buvo nuteista kalėti apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų70. Bendras kalėjimuose ir areštinėse kalintų asmenų skaičius buvo 2—3 kartus didesnis. Apskritai pokario metais retas suaugęs Lietuvos vyras, ypač kaimietis, ilgesniam ar trumpesniam laikui nebuvo patekęs j įkalinimo vietas.
Tai metais kalinių buvo kur kas daugiau negu kalėjimuose vietų. 1945 m. kovo 17 d. LKP Marijampolės apskrities komiteto sekretorius Naudžiūnas pranešė A. Sniečkui, jog nėra kur dėti suimtų „banditų11, nes kalėjime 500 vietų, o kalinių
2,5 tūkst. Todėl miestuose bei miesteliuose suimtieji buvo grūdami j įstaigų ir net gyvenamųjų namų rūsius. Kokiomis sąlygomis jie ten buvo laikomi, galima spręsti iš LKP CK darbuotojų grupės, 1946 m. birželį apsilankiusios Sakiuose, ataskaitos: areštinėje 111 žmonių, iš kurių 53 suimti MVD, o 58 — MGB. „Areštuotųjų laikymo sąlygos nepakenčiamos. Kamerose taip ankšta, jog suimtieji, nusivilkę baltinius (tvanku, trūko oro.— L. T.), stovi prisispaudę vienas prie kito. 20 kvadratinių metrų patalpoje laikomi 36 žmonės. Ligoniai neatskirti nuo sveikų. Šiurkščiai pažeidžiami areštuotųjų sulaikymo terminai. Vietoj apskričių MVD skyriams nustatyto 10 dienų termino, areštuotieji laikomi po 2—3 ir 6 mėnesius (kiek norėjo, tiek laikė.— L. T.), <...> jiems priklausanti duonos norma neišduodama117I.
Tardymo metodus gerai parodo MVD karo tribunolo 1946 m. II ketvirčio veiklos ataskaita, kurioje aprašyta keletas „socialistinio teisėtumo11 „pažeidimo11 atvejų: MVD Joniškio skyriaus darbuotojai P. Isajevas ir Sulajevas areštuotąjį Kuliavą 3 valandas daužė gumine lazda, kumščiais ir spardė kojomis. Kitą dieną Kuliavas mirė. Pilietė Gelažiūtė tų pačių tardytojų buvo mušama iki sąmonės netekimo. Lazdijų MVD operatyvinis įgaliotinis M. Chomatovas kartu su valsčiaus partorgu Tatorūnu tardydami suimtąjį Jarmalavičių mušė jį šautuvo grūstuvu, kumečiais, spardė kojomis. Dėl to suimtasis 5 dienas buvo be sąmonės, o darbingumą, pasak gydytojo, atgausiąs tik po pusės metų72. Ne vieną tardant ir užmušė, pavyzdžiui, poetą K. Ja-kubėną.
Intelektualai dažnai buvo kankinami psichologiškai. Buvęs „Naujosios Romuvos11 redaktorius J. Keliuotis 1952 m. kasaciniame skunde LTSR Aukščiausiajam teismui rašė: „<„.> beveik du mėnesius buvau tardomas kas naktį, o kartais ir dieną, ir naktį. Tardant dažnai dalyvaudavo ne vienas, bet trys, keturi ir net penki tardymo darbuotojai. Be to, tardant buvau plūstamas žodžiais, kurių čia negaliu pakartoti. Toks tardymo būdas sutrikdė mano nervus. Tapau psichiniu ligoniu, ėmiau kliedėti per dienas ir naktis, pradėjo vis dažniau ištikti mane beprotybės ir širdies priepuoliai <...>“ 73. 1955 m. iš gulagų'grįžęs buvęs LTSR Plano komisijos pirmininkas J. Vaišnoras savo pažįstamiems pasakodavo, jog tardant jo nė karto nemušė, tačiau „dažniausiai vidurnaktį iškvietęs tardytojas 4—5 valandas atkakliai, metodiškai kaldavo į galvą sugalvotą kaltinimo bei prisipažinimo versiją, po to uždarydavo į tamsią siaurą „spintą", kur neįmanoma nei atsigulti, nei atsisėsti. Ten išlaikydavo dvi paras. Atvėrus duris, kalinys lyg pėdas krisdavo iš tos „spintos". Dar nespėjusį atsigauti, vėl tardė <...>“ 74. Po tokių tardymų prisipažindavo visi arba beveik visi, prisipažindavo net ir tai, ko nebuvo sapnavę.
Dalį suimtųjų už akių teisė liūdnai pagarsėjusios „trejukės"— Maskvoje prie NKVD (nuo 1946 m.— MGB) ministro veikęs 3 valdžios instancijų — partinės, teisėtvarkos ir represinės — atstovų Nepaprastasis pasitarimas (OS — Osoboje soveščanije). Nevisais duomenimis, 1944—1953 m. jis nuteisė 15,3 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Lietuvos žmonių baimė, jog „atėjus rusams" vėl prasidės trėmimai, pasitvirtino. Prievartinis gyventojų iškeldinimas iš gimtųjų vietų buvo sudedamoji stalininės politikos dalis. Buvo tremiami visų SSRS tautų žmonės. Tačiau negalima dėti lygybės ženklo tarp rusų valstiečių iškeldinimo ir lietuvių, latvių, estų, ukrainiečių bei kitų „nacionalų" trėmimo. Rusai buvo perkeliami iš vienos į kitą tos pačios Rusijos dalį ir vežami savo tautiečių. Rusų trėmimai nemažai prisidėjo prie Sibiro kolonizavimo, t. y. rusų gyvenamų žemių išplėtimo. O nacionalinių sovietinės imperijos pakraščių gyventojai okupantų buvo tremiami iš savo tėvynės į svetimą kraštą — Rusiją. Lietuviai tremtį suvokė kaip skaudų valstybės netekimo ir svetimšalių valdymo padarinį, kaip tautos genocidą.
Pokario metais žmonių trėmimo iniciatyva ėjo „iš apačios". 1944 m. rudenį daugelio apskričių bei valsčių partiniai ir vykdomieji komitetai kreipėsi į LKP Centro Komitetą prašydami ištremti šeimas, kurių nariai su ginklu kovojo prieš sovietų valdžią, nes kitaip nebūsiąs įveiktas „banditizmas". LTSR prokuroro pavaduotojas F. Girko 1944 m. lapkričio 13 d. ataskaitoje SSRS prokurorui K. Goršeninui pasiūlė ištremti iš Lietuvos partizanų šeimas. Papildydamas savo pavaduotojo siūlymą, respublikos prokuroras M. Baliasnikovas lapkričio pabaigoje rašė SSRS prokurorui: „Dabartinės kovos su banditizmu priemonės reikiamų rezultatų nedavė <...>. Reali priemonė banditizmui likviduoti būtų represuotų banditų (kurių konfiskuoti ūkiai.— L. T.), su vokiečiais pabėgusių asmenų, besislapstančių nuo šaukimo į Raudonąją armiją ir kitų aktyvių vokiečių okupantų talkininkų šeimų ištrėmimas. Todėl prašau Jus pateikti atitinkamiems direktyviniams organams pasiūlymą pašalinti iš Lietuvos minėtas šeimas"75. LTSR prokuratūros siūlymui 1945 m. pavasarį pritarė VKP(b) CK Lietuvos biuras76.
| 1945—1952 m. ištremtų Lietuvos gyventojų skaičius | ||
|---|---|---|
| Trėmimo metai | Ištremtų šeimų skaičius | Ištremtų žmonių skaičius |
| 1945 | 1504 | 5479 |
| 1946 | 501 | 2082 |
| 1947 | 1027 | 3938 |
| 1948 | 11233 | 39482 |
| 1949 | 9633 | 32735 |
| 1950 | 360 | 1355 |
| 1951 | 5139 | 20357 |
| 1952 | 526 | 2934 |
| Iš viso | 29923 | 108362 |
| Lentelė sudaryta remiantis šaltiniu: V. Kašauskienė. Trėmimai—tautos pažeminimas ir skausmas // Mintys apie Lietuvos komunistų partijos kelią.— V., 1989,—P. 193. | ||
Tų pačių metų birželio 16 d. SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras L. Berija pasirašė potvarkį dėl „buržuazinių nacionalistų gaujų vadeivų" ir aktyvių dalyvių šeimų ištrėmimo77. Ankstų 1945 m. liepos I7-osios rytą, švintant, į numatytų išvežti šeimų sodybas atvažiavo sunkvežimiai su vietinės valdžios įgaliotiniais ir NKVD darbuotojais. Prasidėjo Lietuvos žmonių trėmimas (dar prieš tai, ankstyvą pavasarį, buvo išvežta keli šimtai vokiečių tautybės šeimų). Kaip rodo 10 lentelės duomenys, 1945 m. iš viso buvo išvežta 1,5 tūkst. šeimų, arba 5,5 tūkst. asmenų.
Pirmasis žmonių trėmimas beveik sutapo su 5-siomis LTSR metinėmis. Valdžios organizuotų jubiliejinių susirinkimų metu buvo aiškinama, kad vežamos tiktai „banditų", nepasinaudojusių vyriausybės paskelbta amnestija, šeimos.
Mažesnio masto trėmimai, kurių juridinį pagrindą sudarė SSRS NKVD (MVD) ir MGB vadovų įsakymai, buvo vykdomi 1946 ir 1947 m. Visas 1945—1947 m. ištremtas šeimas valdžia laikė „banditų" šeimomis, nes jų nariai partizanavo.
Masiškai imta tremti 1948 m. pavasarį, kai partizanų sąjūdis jau buvo prądėjęs blėsti, tačiau tada Lietuvoje prasidėjo kolektyvizacija. Matyt, valdžia siekė masiniais trėmimais įbauginti valstiečius ir greičiau suvaryti juos į kolūkius. 1948 m. vasario 21 d. SSRS Ministrų Tarybai priėmus slaptą nutarimą, MGB ankstų gegužės 22-osios rytą pradėjo „Vesna" („Pavasaris") operaciją — didžiausią per visą Lietuvos istoriją žmonių trėmimą, kurį vykdė daugiau kaip 18 tūkst. kareivių, beveik 7 tūkst. stribų, 4,5 tūkst. operatyvinių MGB darbuotojų,