108,4 tūkst.).
Rinkimų b o i k o t a v i m a s. Nepaisant valdžios viliojimo, spaudimo ir grasinimų, dauguma, arba bent jau labai daugelis Lietuvos gyventojų, ypač kaimuose, nebalsavo net iki 6-ojo dešimtmečio pradžios.
Valstiečių spyrimasis kolektyvizacijai (žr. 6-tą šio skyriaus skirsnį, p. 159—166).
Atsisakymas stoti į partiją ir komjaunimą. LLKJS pirmasis sekretorius A. Raguotis 1946 m. lapkritį įvykusiame LKP CK plenume pranešė, jog nuo metų pradžios iš 424 tūkst. komjaunuoliško amžiaus vaikinų ir merginų tik
5,7 tūkst. „susiejo savo gyvenimą su komjaunimu". Tuo metu gimnazijose bei progimnazijose iš 13,5 tūkst. komjaunuoliško amžiaus moksleivių buvo tik 1,4 tūkst., o aukštosiose ir specialiose vidurinėse mokyklose — vos 352 LLKJS nariai90, tie patys dažniausiai nelietuviai. Kauno universitete 1947 m. iš 2 tūkst. studentų tik 13 buvo komjaunuoliai. Dar 6-ojo dešimtmečio pradžioje daugelyje vidurinių mokyklų nebuvo komjaunimo organizacijų (komsorgo ar auklėtojo kamantinėj aini, kodėl nestoja į LLKJS, mokiniai atsakydavo: „esu nesąmoningas'1, „dar neat-sikračiau religinių prietarų", o dažniausiai,—„neleidžia tėvai").
Demonstratyvus bažnyčios lankymas ir religinių švenčių šventimas. Pokario metais bažnyčios „lūžo" nuo žmonių. Miestuose į pamaldas ateidavo net tie inteligentai, kurių anksčiau niekas ten nebuvo matęs (pavyzdžiui, prof. B. Sruoga). Religinių švenčių dienomis mokiniai eidavo ne Į mokyklą, o į pamaldas, nors prie bažnyčių durų komjaunuoliai registravo jas lankančius; nedirbdavo net dalis pramonės įmonių.
Partizanų dainų kūrimas ir dainavimas. Lietuviai niekada nedainavo apie vagis, plėšikus, banditus. Negirdėjom nė vienos dainos apie vadinamuosius liaudies gynėjus. O apie partizanus pokaris paliko tūkstančius dainų. Jas kūrė visų Lietuvos regionų žmonės. Jos skambėjo, stiprindamos tautos dvasią, ilgai dar po to, kai jau išblėso partizanų sąjūdis.
Žinoma, aukščiausia tautos pasipriešinimo forma buvo ginkluota kova. Lietuvos partizanų kovos, ypač pirmaisiais metais — „karas po karo". Tuomet Lietuvoje buvo dvi valdžios; viena — dieną, kita — naktį, viena — mieste, kita —miške. Okupacinė sovietų valdžia kontroliavo miestus, o partizanai — kaimus ir iš dalies miestelius, kuriuose gyveno 80 procentų visų krašto žmonių. 1945 m. vasarą (08.23) LKP CK plenume M. Suslovas priekaištavo, jog daugelyje Panevėžio, Biržų, Rokiškio, Trakų, Kauno, Alytaus, Marijampolės ir kitų apskričių vietovių nėra sovietų valdžios. O partijos Trakų apskrities komiteto sekretorius M. Afoninas tame pačiame plenume kalbėjo: „Jeigu vadovas (lydimas kareivių arba stribų būrio.— L. T.) atvyksta į kaimą, pasikalba su valstiečiu, <...> tai vos pradėjus temti, tuojau sprunka" 91. 1945 m. spalio 30 d. partijos Kauno apskrities komiteto karinio skyriaus vedėjas Rodionovas pranešime LKP Centro Komitetui rašė, jog yra kaimų, j kuriuos dar nebuvo įkėlęs kojos joks sovietų valdžios pareigūnas; ten nepatenka laikraščiai ir jų gyventojai nežino, kas darosi šalyje.
Per visą sovietmetį istorikai ir žurnalistai, visa oficialioji propaganda partizaninį karą vaizdavo kaip klasių kovą. 1946 m. sausio 16 d. „Tiesoje11 paskelbtame straipsnyje M. Suslovas tvirtino. jog partizanai — tai kapitalistai, dvarininkai, vokiečių samdiniai, policininkai, stambūs smetoniniai valdininkai, kurie bet kokia kaina stengiasi susigrąžinti prarastus turtus ir valdžią. Šią versiją įtikinamai paneigia MVD karo tribunolo pirmininko Chaliavino 1946 m. vasarą V. Ščerbakovui bei A. Sniečkui pateikti statistiniai duomenys apie socialinę nuteistųjų rezistentų sudėtį (11 lentelė).
„Išnaudotojų klasių11 (dvarininkų, „buožių11) atstovai nesudarė ir dešimtadalio laisvės kovotojų.
| 11 lentelėSocialinė 1944—1946 m. karo tribunolo nuteistų asmenų sudėtis | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Nuteistųjųkategorija | Dvarininkai | ЛяЖo3Bū | Vidutiniaivalstiečiai | Vargingiejivalstiečiai | inteligentija | Mokiniai | Dvasininkai | Amatininkai | Iš viso |
| 1944 m. | |||||||||
| 1. Partizanai | — | 9 | 78 | 29 | 10 | — | 1 | 4 | 131 |
| 2. Organizacijų | |||||||||
| dalyviai | — | — | 28 | 4 | 5 | — | 1 | 5Г | 38 |
| 3. Talkininkai | 1 | 3 | 45 | 14 | 13 | — | — | 81 | |
| Iš viso 1 | 1 | 28 | 232 | 81 | 65 | — | 2 | 14 | 423 |
| 1945 m.L Partizanai | 1 | 229 | 1293 | 226 | 327 | 5 | 93 | 2574 | |
| 2. Organizacijų | |||||||||
| dalyviai | — | 64 | 466 | 275 | 275 | 96 | —■ | 25 | 1199 |
| 3. Talkininkai | — | 56 | 454 | 193 | 90 | 3 | 1 | 14 | 811 |
| Iš viso 1 | 2 | 486 | 2865 | 947 | 823 | 105 | 1 | 150 | 5879 |
| 1946 m.2 | |||||||||
| 1. Partizanai | 1 | 47 | 575 | 195 | 107 | 7 | 1 | 40 | 973 |
| 2. Organizacijų | |||||||||
| dalyviai | .— | 30 | 334 | 97 | 65 | 25 | 1 | 11 | ob3 |
| 3. Talkininkai / | 1 | 26 | 168 | 21 | 9 | — | — | — ' | 225 |
| Iš viso 1 | 2 | 122 | 1189 | 348 | 215 | 33 | 2 | 52 | 1966 |
| 1 Skirtumą sudaro „šnipai", policininkai ir seniūnai.2 Iki birželio 1 d.Lentelė sudaryta remiantis šaltiniu: LVVOA.— F. 1771,—Ap. 9.— B. 269, — L. 73-74. | |||||||||
Jeigu partizaninis karas būtų buvęs „buožių1* sąjūdis, kaip tvirtino sovietų istorikai, tai partizanų kraštu būtų tapusi- ne Dzūkija, o šiaurės ir vidurio Lietuva, kurioje gyveno daug stiprių ūkininkų. Tačiau įvyko priešingai. Pasipriešinimo atskiruose Lietuvos regionuose analizė rodo, jog atkakliau jis vyko ten, kur silpnesnė buvo socialinė valstiečių diferenciacija. Antai Leipalingio valsčiuje, kuris partizanų gausumu garsėjo ne tik Lazdijų apskrityje, bet ir visoje Lietuvoje, iš 1429 valstiečių ūkių 621 turėjo iki 5 ha žemės (traktuojant visą žemę kaip trečiarūšę), 603 — nuo 5 iki 10 ha, 173 — nuo 10 iki 15 ha ir tik 32— daugiau kaip 15 ha žemės. Siame valsčiuje gyveno tiktai 111 naujakurių. 90 procentų jiems išdalintos žemės buvo paimta iš dvarų, o tik 10 procentų — iš „buožių1*92. Dzūkijoje, iš dalies ir Žemaitijoje nebuvo arba beveik nebuvo priešiškumo tarp kaimynų, kurių vieno turtas atimtas, o kitam atiduotas. Valstiečiai čia sudarė bendriją, kurią jungė nacionalinė idėja ir neskaldė socialiniai prieštaravimai. Tuose regionuose, kuriuose gyveno nemažai didžiažemių ūkininkų, atsirado daugiau naujakurių, sovietų valdžiai labiau pavyko supjudyti kaimiečius, ir tai silpnino rezistenciją. Neretai „buožė** partizanas išžudydavo „bolševiko** naujakurio šeimą.